Nuvykus į Naulickų sodybą iš karto į akis krinta išpuoselėta aplinka – ant akmenų žydi gėlės, tupi įvairiaspalviai moliūgai, viduryje sodybos prisėsti kviečia baublys su šalia esančiu mažesniu baubliuku, akmenukais aplipintas šulinys, mediniai suoliukai bei sūpynės…
Šioje sodyboje yra daug žmogaus šilumos, savo rankomis kurtų namų šeimininko jausmo.
„Ilgus metus dirbau vairuotoju. Darbas patiko ir tiko, tačiau meilė medžiui mane lydėjo nuo pat mažens. Man tai teikia malonumą, o gulėti ant sofkutės, žiūrėti televizorių ar apskritai laiką vėjais leisti – ne man. Gulėti ir nieko neveikti – tai tas pats, kas sąmoningai šonus nugulėti“, – juokiasi ponas Antanas.
.jpg)
Jam porina žmona Eugenija: „Antanas yra žmogus, kuriam reikia veiklos. Jis negali nusėdėti vietoje. Kažką daryti, veikti jam yra tarsi pavalgyti ar naktį sapnus sapnuoti. Jis nenustygstantis vietoje – namus pastatė, visus baldus pagamino. Jis – auksarankis. Didžiuojuosi juo. Patį didžiausią auksą turiu.“
Antanas yra žmogus, kuriam reikia veiklos. Jis negali nusėdėti vietoje. Kažką daryti, veikti jam yra tarsi pavalgyti ar naktį sapnus sapnuoti. Jis nenustygstantis vietoje – namus pastatė, visus baldus pagamino. Jis – auksarankis. Didžiuojuosi juo. Patį didžiausią auksą turiu
ANTANO NAULICKO ŽMONA EUGENIJA – APIE DARBŠTŲ, NUOLAT NAUJŲ SUMANYMŲ KUPINĄ VYRĄ, SAVO RANKOMIS PASTAČIUSĮ NAMUS IR PAGAMINUSĮ BALDUS
Anot žmonos, Antanas anksti keliasi. „Aš net nežinau kada. Tačiau jis vis kažko prigalvoja. O aš nepykstu, kai po medžio drožimo namuose būna ne itin švaru. Juk nėra namų be šiukšlių. Nors gyvenimas jau eina nuokalnėn, svarbiausia vienam kitą palaikyti, vienam į kitą remtis. Apskritai, esame abu truputį „priplaukę“, – atvirauja ponia Eugenija.

Ponas Antanas kieme esantį jo rankomis išskobtą baublį vadina „Žemaitijos anūku“: „Kažkada nuvykęs Žemaitijon Sedoje pamačiau išskobtą baublį. Tuomet ir gimė idėja savo kieme baublį turėti. Po vienos audros prie vietos bažnytėlės buvo nulaužta medžio šaka. Pamaniau, reikia iš jos mažutį baubliuką išskobti. Gal anūkams Karmėlavoje tiks? – istoriją apie mažąjį namuką-baubliuką pasakoja Antanas, kartu su žmona sūnų užauginę bei turintys anūkę ir anūką. – O didysis dvivietis baublys gimė po ilgo ieškojimo. Kartą audra didžiulio šimtamečio topolio šaką nulaužė. Parsivežiau namo, supratau, jog joje aidas yra. Nors medis buvo beveik išpuvęs. Tačiau nuojauta padiktavo, jog baublys bus. Po mėnesio darbo pavyko.“
Netoli baublių esanti didelė medinė spyna su didžiuliu raktu joje atsirado atsitiktinai.
„Malkas namų šildymui pjoviau ir pamačiau storą ąžuolo gabalą. Jau tikrai ne malkoms jis skirtas, – pamaniau. Ir iškart – darysiu spyną. Net nežinau, kodėl taip sugalvojau. Gal prie meno esu?“ – svarstydamas šypteli pašnekovas.

Pintines iš žilvičio vytelių pinantis vadoklietis sako, jog medžiagos randa visur: „Pagrioviuose. Važinėju ir randu. Važiuoju grybauti ar uogauti ir dairausi. Žinoma, reikia paieškoti, tačiau kas ieško, tas randa“, – paslaptimis dalijasi Antanas.
lgus metus dirbau vairuotoju. Darbas patiko ir tiko, tačiau meilė medžiui mane lydėjo nuo pat mažens. Man tai teikia malonumą, o gulėti ant sofkutės, žiūrėti televizorių ar apskritai laiką vėjais leisti – ne man. Gulėti ir nieko neveikti – tai tas pats, kas sąmoningai šonus nugulėti
VADOKLIUOSE GYVENANTIS PYNĖJAS IR MEDŽIO DROŽĖJAS ANTANAS NAULICKAS – APIE NUO VAIKYSTĖS LYDINČIĄ MEILĘ MEDŽIUI IR VEIKLOS KUPINĄ GYVENIMĄ IŠĖJUS Į PENSIJĄ
Pasirodo, kad nupintum krepšį, reikia daug namų darbų nuveikti. Reikia ne tik sveikas, vienerių metų žilvičio šakeles rasti, tačiau jas, kad nelūžtų, tinkamai paruošti, žievę nuskusti ir maždaug pusvalandį virti.
„Žinoma, druskos nededu. Juk ne sriubą verdu. Tačiau būsimo krepšio vadinamiesiems „šonkauliams“ virimas būtinas. Tik tuomet vandenyje atvėsusi būsimo krepšio gija pasidaro tinkama pynimui. Vienam vidutinio dydžio „kapšiukui“ nupinti reikia maždaug apie dešimt beveik dviejų metrų ilgio šakų“, – pasakoja daug kantrybės turintis Antanas.

Savo pomėgio verslu vadinti A. Naulickas nedrįsta: „Pradėjau, taip sakant, iš dyko buvimo. Laiko atsirado. Gal prieš dešimt metų, kai „Sodrai“ dirbti pradėjau. Žinoma, kartais įvairiose mugėse pardavinėju, draugams dovanoju, tačiau gaminu ne komerciniais tikslais. Pinti kašikus man – malonumas. Ir dovanų netikėtiems atvejams būna“, – sako ponas Antanas.
Pasmalsavus, ar žmona padeda pintines pinti, ponia Eugenija kategoriška – ne: „Aš tik gražių akmenų aplinkai ieškau. Rūpinuosi sodybos apželdinimu. Mano gėlės, mano akmenys… o vyras savo stichija – medžiu – užsiima.“
Zita KIELAITĖ / JP.lt
Živilės Večiorkutės nuotr.