Paramos rinkimas nevyriausybinėms organizacijoms: kur riba?

Asociacijos „Laisvė rinktis“ pirmininkė Austė Korbutė sako, kad pats pasirinkimas yra žmogaus teisė, tačiau abejoja tokia paramos rinkimo forma ir jos pasekmėmis visuomenei: „Mano nuomone, kiekvienas žmogus yra laisvas palikti savo turtą tam, kam jis mano esant teisingiausia. Dėl to mes ir esame asociacija „Laisvė rinktis“, nes žmogus gali pasirinkti. Vis dėlto, vertinant konkrečias iniciatyvas, kyla klausimų.“

A. Korbutė pastebi, kad organizacija „Tušti narvai“, prisidengdama drausti raginančiais lozungais, formuoja neigiamą požiūrį į gyvulininkystę: „Tiek mano, tiek kitų komunikacijos specialistų nuomone, tokia komunikacija vis bandoma parodyti, kad didžioji dauguma gyvulininkystės ūkininkų su visais gyvūnais elgiasi labai blogai.“

Tai, pasak jos, turi realių pasekmių: „Pvz., neseniai su mumis susisiekė viena jauna ūkininkė, kuri labai smarkiai dėl to išgyvena, sako: patiriu spaudimą, kad mes esame laikomi kažkokiais gyvūnų kankintojais.“

A. Korbutė akcentuoja ir platesnį kontekstą: „Stebint šiurpinančius vaizdus ir emocingus pasakojimus socialinėse medijose, susidaro įspūdis, kad ši organizacija bando nuteikti visuomenę prieš ūkinių gyvūnų augintojus. Tačiau čia išeina nenormali situacija: juk iš tiesų daugelis ūkininkų tikrai nuoširdžiai rūpinasi gyvūnais, iš to pragyvena, aprūpina mus maistu, o kaip žinia, maisto saugumas mums tikrai yra labai aktualus, ir gyvūninės kilmės maisto produktų vartojimas yra gyvybiškai svarbus – čia jau nėra nuomonė, o mokslo patvirtintas faktas. Ir dabar organizacija, kuri nori mus atgrasyti nuo šitų dalykų, jau renka palikimus…“

Paramos rinkimo iniciatyvos vertintinos atsargiai

Kalbėdama apie palikimų rinkimą, pašnekovė atkreipia dėmesį į tokios paramos mastą: „Aš suprantu, kad čia, ko gero, jau yra kitas lygis ir yra apeliuojama į gerokai didesnes paramos sumas. Mano subjektyviu požiūriu, tai jau yra ekstravagantiška. Mes esame tokie patys paramos gavėjai, kaip ir jie, mes irgi prašome to paties 1,2 proc. nuo gyventojų pajamų mokesčio, t. p. prašome paremti per „Contribee“, „Patreon“ platformas, kur narystė kainuoja 1 ar 5 eurai per mėnesį, bet aš, ko gero, neišdrįsčiau prašyti palikimo – čia jau labai stipru.“

Pasak „Laisvės rinktis“ vadovės, riba tarp pagrįsto paramos rinkimo ir perteklinio spaudimo turėtų būti siejama su saiku: „Žydų išmintis sako: duok 10 procentų nuo savo gaunamų pajamų labdarai, ir tada tau seksis. Žmogus dėl labdaros neprivalo atsisakyti visko ar atimti palikimo iš savo giminaičių, o juk būna gyvenime scenarijų, kai esi užpykęs ant savo giminių. Bet pagal žydų išmintį, jei skirsi daugiau nei 10 proc., tu nuskurdinsi save. Komentaruose skaičiau, kad jei organizacija renka žmonių palikimus, tai jau primena religinę organizaciją. Nesakau, kad tai yra sekta, bet palikti viską, kas sukaupta per visą gyvenimą, tiems, kurie tiesiog užsiima įtaka teisėkūrai arba politikai pagal įstatymus, kaip jie tai mato... Man atrodo, riba jau yra peržengta.“

A. Korbutė taip pat atkreipia dėmesį į galimą pažeidžiamų žmonių grupių įtraukimą, kadangi palikimu dažniausiai rūpinasi senjorai: „Net notarai sako, kad vyresniais žmonėmis, kurių ir kognityvinės funkcijos gali būti sunkiau veikiančios, yra lengviau manipuliuoti ir paveikti.“ Todėl, anot jos, tokios iniciatyvos turėtų būti vertinamos atsargiai: „Čia man norisi paspausti raudoną mygtuką, kad gal reikėtų elgtis atsargiau ir saugoti savo vyresnius giminaičius, kad jais nebūtų pasinaudota.“

Faktai ne tokie svarbūs kaip emocija

Pašnekovė prisimena ir anksčiau viešintą aktyvistų taktiką: „2016 m. „Tušti narvai“ buvo išleidę tokį leidinį – „Gidas aktyvistams“. Jis moko: jeigu jūs renkate parašus, nedėkite tuščio lapo, o padėkite kelis netikrus parašus. Jeigu renkate pinigus, dėkite stambesnes kupiūras į permatomą stiklinį indą, kad atrodytų, jog kažkas jau įdėjo.“

Pasak A. Korbutės, net ir pritraukiant žmones gali būti kuriamas įspūdis: „Paprašykite savo draugų, kad jie ateitų ir būtų sudarytas įspūdis, kad čia kažkas vyksta. Kai pažiūrėjau į tą „Tuščių narvų“ nuotrauką ir pamačiau jaunas merginas, besiburiuojančias šalia, man mintyse sugrįžo šita citata. Ko gero, tie principai vis dar naudojami. Beje, dar vienas iš tų principų yra toks: faktai nėra tokie svarbūs kaip emocija.“

Vertindama tokių kampanijų poveikį, pašnekovė svarsto apie galimą finansinę naudą: „Įsivaizduokite, jei jie suras kokius 2-3 žmones, kurie užrašys savo turtą po mirties. Tokiu būdu organizacija gali gauti ganėtinai solidžias sumas. Tai leistų dar labiau stiprinti veiklą, samdytis dar rimtesnius advokatus, kaip įrodė mano iš jų gautas piktas laiškas su grasinimais ir raginimais atsiprašyti už savo nuomonę, nes aš neva menkinu jų reputaciją, nors kiek jie yra primenkinę viso gyvulininkystės sektoriaus reputacijos per tiek metų… O dar jie sako, kad gamta neturi advokatų. Bet aktyvistai, kaip matau, turi. Be to, jie leidžia lėšas viešųjų ryšių agentūrai, kuri profesionaliai daro visą šitą medžiagą ir poveikį visuomenei.“

A. Korbutė sako tiesiai: „Jie siekia, be abejo, paramos stambesnėmis sumomis. Ir tam yra rastas naujas būdas. Aš kol kas nieko panašaus viešojoje erdvėje iš kitų organizacijų nesu mačiusi. Matau paralelę tarp bažnytinių, religinių organizacijų ir tokio paramos rinkimo. Nes iš to GPM kiek tu gali gauti – keliasdešimt eurų, o čia gali būti labai stambios sumos. O jei jiems per tas kelias dienas pasiseks, kažką įkalbins palikti savo turtą, tai gali būti labai nejuokingas pajamų šuolis.“

„Tiesiog reikėtų pagalvoti apie žmones“

Paklausta, ką patartų žmonėms, svarstantiems, kam skirti paramą ar palikimą, A. Korbutė atsako: „Juokais norėčiau sakyti, kad paskirtų „Laisvei rinktis“, bet mums užtenka ir mažiau. Tačiau susimąstykime apie tikras problemas.“

Ji ragina pirmiausia galvoti apie gyvybiškai svarbią pagalbą: „Jeigu norisi palikti turtą kažkokiai organizacijai – juk turime neišnešiotukų asociaciją, organizacijas, kurios padeda moterims su pogimdyvine depresija, turime „Mamų uniją“, kuri padeda sunkiai sergantiems vaikams.“

Taip pat – apie socialiai pažeidžiamas grupes: „Yra organizacijos, kurios padeda vienišiems senyviems žmonėms, ir net nedidelės sumos gali atnešti didelę viltį. Taip pat yra be galo daug vienišų mamų, ir yra joms padedančių fondų. Tiesiog reikėtų pagalvoti apie žmones“, – apibendrina A. Korbutė.

O norintiems prisidėti prie gyvūnų gerovės ji siūlo konkrečią kryptį: „Tai galėtų būti gyvūnų prieglaudos, kurios kasdien priglaudžia šunelius, kačiukus, jais rūpinasi, gydo, perduoda kažkam į geras rankas. Mano galva, jų veikla yra labiau gyvūnų gynimas, nes jie realiai paima gyvūną ir jį išgelbsti nuo kančios.“

Kalbėjosi Indrė Zimblytė

Portalo ukininkopatarejas.lt redaktorė