Paršiukai – aukso vertės

Lietuvoje 2013 metais paršiukas kainavo 60–80 litų (17,38–23 Eur), 2014 metais – apie 200 litų (57,9 Eur), o 2015 metų pradžioje, kai neliko nacionalinės valiutos, – 60 Eur. Dabar vidutinė paršelio kaina – 100 Eur. Pavasarį kai kurie smulkieji kiaulių augintojai už paršiuką prašė ir gavo 120 Eur – beveik 6 kartus daugiau, nei kriuksiukas kainavo prieš 8 metus. Kas lėmė tokį spartų paršelių kainų šuolį?

Reikalavimai – rimti

„Paršiukas negali kainuoti mažiau nei 100 Eur“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtina Genutės vardu prisistačiusi Šiaulių rajono ūkininkė. Ji ir kiti kalbinti paršelius norintys parduoti kaimiškų vietovių gyventojai prašė neminėti jų pavardžių ir vardijo nuo jų nepriklausančias aplinkybes, dėl kurių padvigubėja paršiukų savikaina, tad ir kaina.

„Mūsų kaime tik mes su vyru auginame kiaules. Neteko jų išskersti, nes nei čia, nei aplink mus afrikinis kiaulių maras nepratrūko. Tik, kai 2015 metais jis buvo nustatytas Joniškio rajone, kiaulių negalėjome parduoti mėnesį. Kai ten tąkart liepė kiaules išskersti ir metus neauginti, niekas ligi šiol neaugina. Juk dabar kiaulių augintojams keliami labai dideli reikalavimai. Auginti javus yra paprasčiau. Juos ir ėmė auginti vienas jaunas joniškietis po to, kai mirė jo tėvukas, priverstinai išskerdęs kiaules“, – pasakoja 55 metų Genutė.

Atvyksta iš toli

Moteris su vyru laiko 10 veislinių motininių kiaulių. Sutuoktiniai, parduodami paršelius, prisiduria prie pragyvenimo, o užsiauginę kiaulių apsirūpina natūraliai užauginta mėsa.

Pasak Genutės, dažniausiai 2–3 paršelius perka kaimo žmonės, kurie nori natūraliais savo ūkio pašarais, pavyzdžiui, grūdais, pieno išrūgomis, bulvėmis, jų lupenomis, užsiauginti mėsai kiaulių. Moteris įsitikinusi, kad parduotuvių ir turgaus kiauliena yra maždaug po 100 kg sveriančių kiaulių, kurios per pusmetį užaugintos šeriant modifikuotais ir kitokiais nenatūraliais pašarais, stimuliuojant jų augimą įvairiais priedais.

„Į mūsų ūkį pirkti paršelių atvyksta Rokiškio, Kupiškio, Akmenės ir kitų ne per daug nutolusių rajonų gyventojai. Prieš metus antrus atvykdavo ir iš daug toliau, pavyzdžiui, iš Vilkaviškio rajono, mat ten dėl afrikinio kiaulių maro išskerdus kiaules mažai kas jas paskui augino, todėl ir paršelių nebuvo“, – aiškina Genutė, pridurdama, kad kiaules penėti ir prižiūrėti nėra taip sunku, kaip vykdyti reikalavimus, kurie keliami, norint jas auginti bei prieauglį parduoti. Moteris kai kuriuos reikalavimus vadina pertekliniais, sunkiai įvykdomais, sugalvotais miesto kabinetinių valdininkų, kurie nelabai įsivaizduoja, kas yra kiaulės, jas auginančių kaimo žmonių kasdienybė ir apskritai  kas yra žemės ūkis.

Augintų daugiau

„Jei nebūtų tokių nesąmoningų suvaržymų, kiaules augintų daugiau kaimų gyventojų, nei augina dabar. Viskas daroma, kad išnyktų smulkūs kiaulių ūkiai. Mums, laikantiesiems vos kelias kiaules, keliami reikalavimai, tarsi jų turėtume tūkstantį“, – piktinasi ūkininkė Genutė ir vardija, ką jai su vyru būtina padaryti, kai kiaulė atsiveda paršiukų ir norima juos parduoti. Išlaidos vykdant šias priedermes daugiausia ir lemia paršelio brangumą.

„Per septynias dienas, kai kiaulė atsivedė paršiukų, reikia dokumentuoti, kiek jų yra. Paršavedė netyčia atsisės ant kelių paršelių ar dėl kitų priežasčių jie nugaiš – šį faktą taip pat reikia dokumentuoti, o gaišenas utilizuoti Rietave. Laimei, ūkininkai, kurie kiaules augina parduoti, gali jų ir paršelių pasiskersti savo šeimos reikmėms. Todėl nugaišusių paršelių neutilizuojame Rietave – nurodome, kad juos pasipjovę suvartojome“, – prisipažįsta ūkininkė Genutė.

Pasak jos, popierizmo padaugėja kas metų ketvirtį nurodant, kiek laikai kiaulių ir paršelių. Norint parduoti paršelius, pirmiausia reikia žinoti, kas konkrečiai juos pirks. „Atsiradus pirkėjui, būtina jo vardą, pavardę, adresą ir kitus duomenis nurodyti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) teritoriniam padaliniui ir paprašyti, kad veterinaras tam tikrą dieną paimtų paršavedės arba paršelių kraujo mėginį, – aiškina Genutė ir patikslina. – Jei parduodami paršeliai yra iki šešių savaičių amžiaus, reikia paimti paršavedės, o jei vyresni – kiekvieno iš jų kraujo mėginius.

Kraujo mėginiai, įsagai...

„Veterinaro paslauga – kad jis atvyko į ūkį ir paėmė kiaulės kraujo mėginį – kainuoja apie 30 Eur. Šį mėginį reikia paimti, likus 7 dienoms iki paršeliai bus parduoti. Mėginys tiriamas Vilniuje, nors laboratorija yra Šiauliuose. Pernai vieno kiaulės kraujo mėginio ištyrimas kainavo 48 Eur, šįmet – pigesnis. Paršiukus galima parduoti tik sulaukus patvirtinimo, kad kraujo mėginio tyrimo rezultatas – neigiamas, taigi nenustatytas AKM“, – aiškina ūkininkė.

Anot jos, jeigu per septynias dienas, kai gaunamas neigiamas kraujo tyrimo atsakymas, paršiukai nenuperkami, – vėl viskas iš pradžios: vėl reikia kreiptis į VMVT, įvardyti pirkėją, paprašyti paimti kiaulės ar paršiukų kraujo mėginį. Taigi vėl nemažos išlaidos.

Parduoti paršiukus būtina pažymėtus – su įsagais. Įsegti juos vienam paršeliui kainuoja 3–8 Eur. Genutei šios paslaugos neprireikia. Ji baigė kursus, suteikiančius teisę pačiai žymėti paršelius. Pati prieš parą ar dvi gimusiems paršeliams suleidžia vaistą, kuriame yra organizmą stiprinančios geležies. Pati kastruoja „vyriškus“ paršelius. Pati, talkinant vyrui, iš Baisogalos parsivežta veislinio kuilio sėkla sukergia kiaulę. Vienetas tokios sėklos kainuoja 8 Eur.

Jei Genutė nemokėtų paršelių kastruoti, suleisti jiems vaistų bei neturėtų teisės jų žymėti į ausis įtvirtinant įsagus, ji, norėdama prieauglį parduoti, turėtų dar daugiau išlaidauti, mokėdama už suteiktas paslaugas.

Vadina kryžiaus keliais

„Kiaulė atsivedė 12 paršelių. Su žmona nutarėme keturis paršelius užsiauginti, o likusius – parduoti. Tačiau sunkiai sekasi – mažai kas nori paršelius pirkti be popierių. Norint juos gauti, reikia kryžiaus kelius nueiti“, – „Ūkininko patarėjui“ teigia Kauno rajono pensininkas, atsisakęs pasakyti savo vardą ir pavardę. Jis už paršelį prašo 100 Eur, kad atsipirktų pašarai kiaulėms. „Karves pardavėme, žemes perdavėme sūnui, todėl, norėdami turėti natūralios kiaulienos, perkame pašarus ir auginame. Tas maras nugąsdino kaimo žmones, todėl jie atsisakė auginti kiaules. Ne visi savo namuose turi dušą. Bet jų turėjo įrengti tvarte, kad galėtų auginti kiaules. Nusispjovė į tokius ir kitus kiaulių auginimui keliamus reikalavimus ir jų nebelaiko“, – teigia vyras.

„Dauguma žmonių, kurie šeimos poreikiams nori nusipenėti kiaulių, perka paršiukus be popierių – neištirto kraujo, nesužymėtus – ir rizikuoja juos auginti nelegaliai. Jie sako, kad, registravę auginamas kiaules, neišvengs nuolatinių tikrintojų. Kai kurie iš jų labai negeranoriški“, – teigia pirmoji pašnekovė Genutė. Ji tikina parduodanti tik sužymėtus paršelius, mat nenori rizikuoti netekti išmokų už javus ir kitas kiaulių pašarui bei vištų lesalui auginamas kultūras.

Pataria nerizikuoti

„Žmones, kurie nori įsigyti paršelių, įspėju pirkti tik sužymėtus, juos įregistruoti ir auginti laikantis biosaugos reikalavimų – legaliai“, – sako Lazdijų rajono savivaldybės Kaimo ir žemės ūkio plėtros skyriaus vyresnysis specialistas Gediminas Jančiulis, primindamas, kad VMVT darbuotojai turi teisę apsilankyti bet kurio sodiečio tvarte. Jis pripažįsta, kad ne visi kaimo gyventojai gali žinoti apie kiaulių auginimo taisykles. Esą pasitaiko atvejų, kai dzūkė močiutė tikrintojams nemeluodama teisinasi: „Vaikeli, nežinojau, kad „nemožna“ pirkti paršelio be įsagų.“

Visi trys pašnekovai pripažįsta, kad vieni tikrintojai pernelyg priekabūs, kiti – labiau linkę kiaulių augintojams paaiškinti, o ne skubėti juos bausti.

Genutė perpasakoja, ką girdėjusi iš vienos Klaipėdos krašto gyventojos. Esą ji Baisogaloje pirko keturis vienetus kuilio sėklos, norėdama apsėklinti vieną kiaulę. Daugiau sėklos pirko, kad apsidraustų, jei nepavyktų kiaulės apsėklinti iš pirmo ar antro, trečio karto. Tikrintojai esą po to moters ūkį krėtė lyg kokios nusikaltėlės – ieškojo nelegalių kiaulių. Genutė priduria, kad tikrinantieji jos auginamas kiaules yra žmoniški – maloniai viską išaiškina, pataria.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ

ŪP korespondentė

Autorės nuotrauka

2021-07-23