Partizanų generolas Vanagas sužlugdė Rusijos pulkininkų karjeras

A. Ramanauskas-Vanagas 1948 m. apdovanoja Dainavos apygardos partizanus. Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS ŪP korespondentas Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, kurio žūties 60-metis šią savaitę iškilmingai paminėtas jo jaunystės mieste Lazdijuose, Rusijos režimo portalai pakaitomis su Maskvoje mokslus baigusia Lietuvos viešųjų ryšių specialiste vadino silpnavaliu ir galbūt žydšaudžiu. Lietuvos visuomenė, stojusi ginti generolo atminimo, laiko jį žiauriai nukankinta sovietų kagėbistų auka. Gal net ir šis požiūris neteisingas. A. Ramanausko-Vanago elgesys per tardymus KGB rūsiuose ir sovietiniuose teismuose įrodo, kad tai buvo labai gudrus jo operatyvinis žaidimas su Maskva, pasibaigęs moraline Pietų Lietuvos laisvės kovotojų lyderio pergale – sovietai negalėjo panaudoti savo propagandai nei A. Ramanausko-Vanago suėmimo, nei tardymo, nei sušaudymo. Nepavyko palaužti „Prieš 24 metus teko rengti spaudai sovietų represinių struktūrų archyvines ataskaitas, kaip buvo sekamas ir suimtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio gynybos pajėgų vadas A. Ramanauskas-Vanagas. Tai tik sausi protokolai, surašyti kagėbistiniu žargonu. Neįmanoma tiksliai pasakyti, kas vyko tarp tų keturių sienų sovietų KGB tardymo izoliatoriuje. A. Ramanausko-Vanago teismas buvo uždaras. Vis dėlto patirtis, įgyta nagrinėjant sovietų suimtų partizanų bylas, leidžia man tvirtinti, kad priešams nepavyko palaužti Vanago! Kitaip būtų trimitavę visais propagandiniais kanalais, o ne tylomis sušaudę“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė istorikas, Varėnos r. meras Algis Kašėta. Anot A. Kašėtos, A. Ramanauskas-Vanagas buvo gudrus, sumanus pogrindžio karys, sugebėjęs ilgai vedžioti už nosies sovietų valstybės saugumo komitetą. Sovietai nieko nepešė „Lietuvių antisovietinių partizanų vidutinė ginkluotos kovos trukmė būdavo labai trumpa – apie dveji metai. Maždaug per tiek laiko juos išduotus pakirsdavo priešo kulkos arba sudraskydavo sprogusios granatos, kurių žiedus sovietų kareivių apsuptuose bunkeriuose ištraukdavo patys partizanai, nenorėdami pasiduoti gyvi. Žuvo daugiau nei 20 tūkst. laisvės kovotojų. O A. Ramanauskas-Vanagas kariavo su okupantais dešimt metų ir sėkmingai slapstėsi dar dvejus metus. Suimtas į daugelį klausimų jis atsakinėjo trumpai: „Nežinau!“ Jeigu sovietams būtų pavykę palaužti generolą Vanagą, jie būtų iš visų pusių nufilmavę „užkietėjusio buržuazinio nacionalisto“ atgailą ir rodę „Vakarų kapitalistų parankinius“ demaskuojantį filmą kiekvieno kolūkio kultūros namuose. Archyvuose nėra jokių dokumentinių kadrų iš A. Ramanausko-Vanago teismo posėdžių. Gal ir buvo filmuojama, bet, matyt, peržiūrėję juostą nieko vertingo propagandiniu požiūriu sovietai nerado ir nusivylę ją sunaikino“, – aiškino A. Kašėta. Kremliaus propagandos „herojai“ Sovietų Lietuvos spauda plačiai rašė apie aukščiausio rango išdaviko – Kalnų (Šiaurės rytų Lietuvos, Karaliaus Mindaugo) srities buvusio vado Jono Kimšto-Žalgirio praregėjimą. Jam net leista po poros dešimtmečių numirti savo lovoje prižiūrimam KGB operatyvininkų. Nedaugeliui priesaiką Lietuvai sulaužiusių buvusių partizanų tokia malonė suteikta. Sovietų propagandos herojus buvo „pamatęs sovietų Lietuvos suklestėjimą SSRS tautų šeimoje ir dėl to atsivertęs banditas“ Bronius Kalytis-Siaubas, Liutauras, Ramojus. Iki 1951-ųjų gruodžio B. Kalytis buvo Šiaurės rytų Aukštaitijos Vytauto partizanų apygardos štabo viršininkas, sovietams užteko dviejų dienų jį užverbuoti. Dviejų ponų tarnas Iki 1953-ųjų vidurio B. Kalytis kartu su okupantais nužudė 35 tikrus partizanus, apsimetinėdamas „inspektoriumi iš Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio vadavietės“. B. Kalytis vėliau atsižadėjo lietuvybės, susitikinėjo su „darbo žmonių kolektyvais“ ir atgailavo „dėl priklausymo banditų gaujoms“, vedė rusę, net pasikeitė pavardę, tapo Bronislavu Veteriu. Istorikas Gintaras Vaičiūnas 1996 m. rašė, kad Atgimimo laikais B. Veteris eidavo į Sąjūdžio mitingus, 1989 m. net bandė atsistoti į Baltijos kelio grandinę, tačiau buvusi partizanų ryšininkė jį atpažino ir išvijo iš autostrados. Teatrologės Rūtos Vanagaitės knygoje „Mūsiškiai“ nieko nerašoma apie B. Kalytį-Veterį, nors vokiečių okupacijos metais jis šaudė žydus. Nesiruošė pasiduoti Suėmę A. Ramanauską-Vanagą, rusų kagėbistai gyrėsi pas jį radę ginklų, dolerių, pasipriešinimo literatūros. Vanagas ne šiaip tūnojo, stengdamasis neišsiduoti, bet rengėsi ilgai, atkakliai kovoti kitokiomis priemonėmis, tikėjosi pasinaudoti tarptautinės politikos pokyčiais Lietuvos laisvės bylai laimėti. „Ne tik ginklų rusai pas Vanagą rado. KGB operatyviniuose dokumentuose rašoma, kad „sulaikant Ramanauską paimta 2 užsieniniai pistoletai, 22 šoviniai, du banditų antspaudai: „LLKS Tarybos Prezidiumas“, „Ginkluotųjų Pajėgų Štabas“, fiktyvūs pasai ir kt. KGB nepaminėjo, kad iš A. Ramanausko-Vanago buvo atimti 1952 m. parašyti jo atsiminimai. Tačiau partizanų ryšininkai išsaugojo anksčiau perrašytas, išspausdintas, padaugintas abi knygos dalis, todėl šiandien galime skaityti šį ypatingą rašytinį paminklą partizanams ir įsitikinti, kad A. Ramanauskas-Vanagas nesirengė nusilenkti okupantams, bet ketino tęsti kovą iki Lietuvos visiškos laisvės. Ir knygos pratarmėje, ir daugelyje jos skyrių nuolat rašoma – „kai sulauksime Nepriklausomybės“. A. Ramanauskas-Vanagas nurodo, kada pas patikimus žmones įvairiose Dzūkijos vietose paslėptus penkis partizanų archyvus ir du fotografijų albumus su 220 nuotraukų perduoti nepriklausomai Lietuvai“, – pasakojo istorikas A. Kašėta. Keršijo iš bejėgiškumo Dabar parašytose A. Ramanausko-Vanago biografijose nurodoma, kad partizanų vadą ir jo žmoną, taip pat partizanę Birutę Mažeikaitę-Ramanauskienę-Vandą rusai Kaune suėmė be jokio šūvio. O gal vis dėlto Vanagas pasipriešino, nukovė kiek nors užpuolikų? Kaip kitaip galima paaiškinti tą laukinį kagėbistų žiaurumą tardant Vanagą? Istoriko ir savivaldos politiko A. Kašėtos manymu, sovietai keršijo Vanagui dėl savo bejėgiškumo gaudant partizanų vadą. Visiškai slaptoje Lietuvos SSR kagėbistų ataskaitoje Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie SSRS ministrų tarybos pirmininkui armijos generolui Ivanui Serovui rašoma: „kai buvo pranešta apie A. Ramanausko paiešką, 1953 m. jam pavyko ilgam dingti iš KGB akiračio.“ Vardiniai paguodos laikrodžiai Net 12 metų trukusi dvikova su A. Ramanausku-Vanagu kai kuriems jo medžioklei vadovavusiems enkavėdistams-kagėbistams sužlugdė karjeras: Nachmanas Dušanskis į antpečius tepajėgė įsisegti dvi papulkininkio žvaigždutes (kaip ir amžinasis čekistas Vladimiras Putinas), Piotras Raslanas išsitarnavo tik iki pulkininko. Ir abu buvo išvaryti į atsargą. Menkai N. Dušanskį ir kitus Vanagą persekiojusio KGB dalinio vadus paguodė po sėkmingos operacijos iš KGB pirmininko I. Serovo gauti vardiniai laikrodžiai. Partizanų pravardės KGB ataskaitose rašoma, kad „Dainavos apygardos vadas A. Ramanauskas-Vanagas centralizavo banditinio pogrindžio vadovybę, 1945–1948 metais užpuolė ir nusiaubė Merkinės miesto sovietines įstaigas, įsiveldavo į mūšius su liaudies gynėjais ir SSRS vidaus kariuomene, nukaudavo sovietinių partinių aktyvistų, liaudies gynėjų ir sovietų kareivių“. Pasak KGB šaltinių, „1949 –1951 metais Ramanauskas stengėsi užmegzti ryšį su Vakarų imperialistinėmis šalimis, konkrečiai, su Anglijos ir Amerikos žvalgybomis – kai 1950 m. spalio mėnesį virš Lietuvos SSR teritorijos parašiutais nusileido Amerikos šnipų grupė, vadovaujama Juozo Lukšos-Skirmanto-Daumanto, Ramanauskas pradėjo rinkti informaciją apie slaptus sovietų objektus priešiškoms užsienio žvalgyboms, kartu su Lukša 1951 m. parengė ir išsiuntinėjo visiems banditams nurodymus, kaip gauti žvalgybinių duomenų“. Pats A. Ramanauskas-Vanagas ironizavo: „Anksčiau Maskva mus vadino lietuviškaisiais vokiškaisiais nacionalistais, o dabar – Amerikos Volstryto (Wall Street – Niujorko finansų centras – red. past.) keliaklupsčiautojais. “ Iš priešų atimtas trofėjus 1949 m. vasarį per partizanų vadų suvažiavimą Mėnaičiuose (Radviliškio r.) kiti LLKS tarybos nariai stebėjosi, iš kur A. Ramanauskas-Vanagas turi naują rusišką desantininko automatą. Pasirodo, 1948 m. spalio 26 d. netoli Trakų r. Onuškio miestelio kito legendinio dzūkų partizano Vaclovo Voverio-Žaibo vadovaujami kovotojai dviem galingais sprogmenimis užminavo kelią, išprovokavo rusų kareivius išlįsti iš savo garnizono ir vytis partizanus. Sovietų operatyvinės-karinės grupės sunkvežimis apie 4 km nuo Onuškio užlėkė ant minų ir susprogo. Pakrypusį, degantį sunkvežimį partizanai dar apšaudė kulkosvaidžiais. Per operaciją laisvės kovotojai nukovė SSRS vidaus kariuomenės 261-ojo šaulių pulko 5-os kuopos būrio vadą leitenantą K. Sergejevą, 3 seržantus ir 11 eilinių kareivių. Iš nugalėtų priešų atimtą trofėjinį automatą partizanai padovanojo savo vyriausiajam vadui Vanagui. Tai atsakymas Kremliaus propagandai, kad A. Ramanauskas-Vanagas žudė tik kolūkiečius ir komjaunuoles. Kovojo garbingai 1949 m. vasario 16 d. paskelbtoje Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaracijoje visa paskutinė (22-oji) pastraipa skiriama to meto tarptautiniams reikalams, minima Atlanto Chartija, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių deklaracija, keturios JAV prezidento Harry`io S. Trumano 1949 m. sausio 20 dienos prisaikdinimo kalbos nuostatos (Amerikos vadovas žadėjo padėti „laisvę mylinčioms tautoms, kurioms kyla agresijos pavojus“). LLKS taryba įsipareigojo prisidėti prie kitų tautų pastangų sukurti taikų, krikščioniškąja dorove, tikrosiomis demokratinėmis vertybėmis pagrįstą pasaulį ir prašė demokratinių valstybių pagalbos Maskvos terorizuojamai Lietuvai. „A. Ramanauskas-Vanagas buvo vienas iš LLKS deklaracijos signatarų ir jos teksto autorių, antisovietinio pasipriešinimo sąjūdžio strategas, ideologas. Jo pažiūros buvo vakarietiškos, demokratiškos. Nebuvo Vanagas joks žydšaudys. Nei antisemitas, nei diktatūros šalininkas. Anot A. Ramanausko-Vanago, lietuvių partizanai, nors gniauždavo kumščius iš nevilties dėl sovietų nužudytų ir turgaus aikštėse numestų kovos draugų, niekuomet belaisvių rusų kareivių nekankino ir jų lavonų neišniekindavo. Ateities Lietuvą A. Ramanauskas įsivaizdavo tokią, kokios ir mes šiandien trokštame“, – teigė Varėnos r. meras A. Kašėta.