Partizanų palaikai gali likti neatpažinti, kovų vietos – sunaikintos: Paveldo komisija siūlo keisti jų apsaugą

Įvertinusi Lietuvos partizaninio karo paveldo išsaugojimo procesus, Paveldo komisija pabrėžia: vertinga informacija gali būti prarandama jau pirmosiomis akimirkomis aptikus palaikus ar istorinį radinį. Kai neaišku, kas turi tęsti tyrimus, pasirūpinti radimviete ar perimti rastus daiktus, kyla grėsmė prarasti ir galimybę atkurti konkrečių žmonių likimus.

„Už kiekvienos neištirtos kapavietės ar neapsaugotos kovų vietos slypi žmonių istorijos, kurių galime nebespėti atkurti. Valstybės atsakomybė už partizaninio karo atmintį prasideda nuo labai konkrečių veiksmų: išsaugoti radimvietę, nustatyti žuvusiojo tapatybę, pasirūpinti, kad jo istoriją liudijantys daiktai pasiektų muziejų ir būtų įamžinti. Tam reikia aiškios institucijų atsakomybės ir tęstinio finansavimo“, – sako Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.

Surasti palaikai gali likti neatpažinti

Viena jautriausių problemų – ką institucijos daro aptikus senus žmogaus palaikus. Paveldo komisijos vertinimu, šiuo metu trūksta aiškios tvarkos, užtikrinančios, kad informacija apie galimą istorinę kapavietę laiku pasiektų paveldo apsaugos ir tyrimų institucijas.

Nutraukus ikiteisminį tyrimą, nenustatytos tapatybės palaikai ar jų fragmentai gali likti saugomi Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje arba būti perduoti savivaldybei palaidoti bendrąja neatpažintų asmenų laidojimo tvarka. Taip kyla grėsmė prarasti galimybę nustatyti, ar tai buvo laisvės kovotojas, ir deramai įamžinti jo atminimą.

„Paveldo komisija siūlo nustatyti privalomą procedūrą: pirminio tyrimo metu nustačius, kad aptikti skeletuoti palaikai yra senesni nei 50 metų, policija ir ikiteisminio tyrimo institucijos turėtų nedelsdamos informuoti Kultūros paveldo departamentą bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC), kad būtų atliktas ekspertinis vertinimas“, – sako pirmininkė.

Palaikų atpažinimą taip pat lėtina riboti DNR tyrimų pajėgumai. Dokumente atkreipiamas dėmesys į Valstybinės teismo medicinos tarnybos darbo krūvį ir siūloma įvertinti teisines galimybes į tyrimus įtraukti kitas tinkamą įrangą ir kompetencijas turinčias laboratorijas, užtikrinant jautrių genetinių duomenų apsaugą.

Istoriniai radiniai turi pasiekti muziejus

Partizanų naudoti ginklai, asmeniniai daiktai ir dokumentai padeda pažinti jų kasdienybę, kovos sąlygas bei pasirinkimus. Tačiau šių radinių likimas priklauso ir nuo to, kaip jie vertinami teisiškai.

Paveldo komisija atkreipia dėmesį, kad net ilgą laiką žemėje ar vandenyje išbuvę ir naudoti nebetinkami ginklai priskiriami pavojingų ginklų kategorijai, nepakankamai atsižvelgiant į jų istorinę bei kultūrinę vertę. Dėl to kyla grėsmė sunaikinti unikalius partizaninio karo liudijimus.

Siūloma aiškiai reglamentuoti istorinių ginklų, jų dalių ir šaudmenų apskaitą, nukenksminimą bei perdavimą muziejams, kad vertingi radiniai būtų išsaugoti ir pristatomi visuomenei.

Kartu rekomenduojama teisės aktuose apibrėžti „istorinio radinio“ sąvoką ir patikslinti informavimo apie rastus daiktus bei dokumentus tvarką. Radinį aptikusiam žmogui ar tyrėjui turi būti aišku, kam pranešti ir kaip užtikrinti, kad radinys būtų laiku perduotas specialistams. Tai ypač svarbu pažeidžiamiems radiniams, kuriems būtinas skubus konservavimas.

Miško kirtimai gali sunaikinti dar neapsaugotas kovų vietas

Bunkeriai, slėptuvės, stovyklos ir partizanų archyvų slaptavietės ne visada įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Paveldo komisijos atliktas tyrimas atskleidė, kad savivaldybės neturi informacijos apie visas žinomas partizaninio karo vietas miškuose ir privačiuose sklypuose. Neapskaitytos vietos gali būti pažeistos ar visiškai sunaikintos vykdant miško kirtimus.

Net ir išlikus pačiam objektui, plynieji kirtimai gali negrįžtamai pakeisti jo aplinką – reljefą, miško kelius ir takus, vedančius į atminties vietas.

„Todėl Paveldo komisijos sprendime siūloma sistemingai rinkti informaciją apie dar neregistruotas partizaninio karo vietas, įtraukiant miškininkus, girininkijų darbuotojus ir savivaldybių paveldosaugininkus. Kultūros paveldo objektų ir vietovių apsaugos zonose, esančiose miško žemėje, rekomenduojama riboti pagrindinius plynuosius kirtimus, pirmenybę teikiant istorinei aplinkai palankesniems sprendimams“, – pabrėžia dr. V. Ščiglienė.

Paieškoms ir apsaugai reikia ilgalaikių įsipareigojimų

Paveldo komisija siūlo inicijuoti ilgalaikę Lietuvos laisvės kovotojų ir kitų okupacinių režimų nužudytų asmenų paieškos programą, kuriai būtų užtikrintas nuolatinis valstybės finansavimas. Pabrėžiama, kad būtina derinti simbolinę reikšmę turinčių partizanų vadų paieškas ir eilinių kovotojų kapaviečių tyrimus.

Siūloma numatyti mechanizmą, pagal kurį savivaldybėms iš valstybės biudžeto būtų kompensuojamos tikslinių palaikų paieškų organizavimo, ekshumavimo, transportavimo ir perlaidojimo išlaidos. Taip pat reikalingi specializuoti mokymai vietos paveldosaugos specialistams, kad jie galėtų atpažinti partizaninio karo paveldą, planuoti jo priežiūrą ir bendradarbiauti su tyrėjais bei bendruomenėmis.

Vietos žmonių žinios gali padėti išsaugoti tai, ko nėra archyvuose

Svarbią informaciją apie partizaninio karo vietas saugo vietos gyventojai, kraštotyrininkai ir muziejai. Jų sukaupti pasakojimai gali padėti nustatyti kovų ar laidojimo vietas ir papildyti archyvinius šaltinius. Paveldo komisija ragina savivaldybes finansiškai remti sakytinės istorijos rinkimą bei vietos iniciatyvas, nes neužfiksuoti liudijimai ilgainiui gali būti negrįžtamai prarasti.

Kartu siūloma stiprinti partizaninio karo istorijos pažinimą mokyklose: rengti metodines priemones pedagogams ir edukacinius maršrutus į autentiškas kovų vietas. Virtualūs turai, interaktyvūs atminties žemėlapiai bei kitos skaitmeninės priemonės padėtų šį paveldą pažinti ir tiems, kuriems miškuose esančios vietos sunkiai pasiekiamos, įskaitant žmones su negalia.

„Paveldo komisijos siūlymai apima visą kelią nuo radinio ar kapavietės aptikimo iki tyrimų ir istorijos pristatymo visuomenei. Kiekviename šio kelio etape priimami sprendimai lemia, ar partizaninio karo liudijimai bus išsaugoti ir ką apie juos galės sužinoti ateities kartos“, – sako pirmininkė.

Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Ją sudaro nepriklausomi deleguoti ir skiriami įvairių sričių ekspertai, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus. 

KPD informacija