Pelkių inkliuzai

Į pelkę nuolat patenka pačių įvairiausių augalų sėklų ir sporų, tik rūgšti ir mažai maisto medžiagų turinti aplinka jas greičiau konservuoja nei leidžia sudygti taip išsaugodama ekosistemos pastovumą, o mums – metraštį apie tolimos praeities augalinį rūbą. Nepažiūrėjus giliau gali nustebinti kiminų vejose išaugę pomidorai, tarp spanguolių įsimaišę braškių (ar žemuogių) kereliai, gražiai sudygę kviečiai ar kiaulpienė viržyne. Tai tikrai nėra tie augalai, kuriuos tikėtumėmės išvysti natūralioje, nepažeistoje aukštapelkėje. Visgi tam tikromis sąlygomis – patekę su ekskrementais arba po gaisro – nebūdingos rūšys gali trumpam įsikurti, išaugti ir net sužydėti. Nepaisant gyvūnų gausos, tai yra gana retas reiškinys, nes atneštai sėklai reikia ne tik trąšos, bet ir tam tikro drėgmės kiekio, kurį gauna iš kiminuose sukaupto vandens.

Dažniausias sėklų platintojas yra visaėdis šernas. Jis knisa paklotę, patikrina medžiotojų įrengtas šėryklas, apsilanko ūkininkų laukuose išragaudamas tai, kas skanu. Paskui visas gėris nukeliauja kartu su šeimininku pokaičio snauduliui į mišką ar pelkę ir tampa išlikimo sala rūšims, kurios pačios ten niekuomet nepatektų. Iš pelkių paukščių bene tik vienintelės gervės migruoja plačiai tarp pačių įvairiausių mitybos plotų ir atlieka sėjėjo darbą, kai atplasnoja saugiai dieną praleisti atvirose kimininėse plynėse. Radiniai skirtingose Lietuvos pelkėse byloja, jog gražieji sparnuočiai mėgsta vaišintis sėklomis: grikių, rūgštynių, trikerčių žvaginių...

Išskirtinę grupę sudaro ant ekskrementų augančios samanos, išvystę ypatingus gebėjimus išlikti ir plisti trumpalaikėse buveinėse, plačiau jas aprašysime antrojoje pasakojimo dalyje.

Pelkėms svetimi, gyvūnų atnešti augalai – nuotraukose nuo 2007 iki 2023 metų Kamanų aukštapelkėje.

Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos informacija

S. Sprainaitytės nuotraukos

Titulinėje nuotr. –  Braškės ar žemuogės