Per Lietuvą – su kugeliu, badblyniais ir spalvotais kepukais

Smalininkietė Egita Lyneburgerienė geriausiai žino, ko reikia norint smagiai ir prasmingai gyventi. Svarbiausia – gera kompanija ir įdomi veikla. Jos suburti bendraminčiai puoselėja lietuvišką paveldą: važinėja po Lietuvą, šventėse ir mugėse rodo, kaip kepami ir verdami kulinariniu paveldu tapę patiekalai, vaišina jais. Subrendo ir naujas sumanymas – įkurti kepyklėlę, kurioje visą savaitę pasikeisdami gamins tai, ko parduotuvėse nenusipirksi.

Ir pomėgis, ir uždarbis „Niekada nenorėjau dirbti virėja, bet ta profesija mane nuolat persekioja“, – juokiasi Egita, Smalininkuose vadinama gaspadinių gaspadine. Ir ji pati, ir visi jos suburti Smalininkų tautinio, kulinarinio paveldo puoselėjimo bendruomenės nariai, kurių dabar keturiolika, kepa duoną, šakočius, kugelį, verda žuvienę, bulves su lupenomis, čirškina margus blynus, siūlo paragauti spalvotų kepukų ir atsigerti kavos. Dar populiarina ir iš kartos į kartą lietuvių moterų perduodamus rankdarbius: siuvinius, nėrinius, mezginius, įvairiausiomis technologijomis sukurtus papuošalus. Toks pomėgis ne vienam jau tapo jei ne pagrindiniu, tai bent jau visai nemažu papildomų pajamų šaltiniu ir tikrų tikriausiu ilgalaikiu geros nuotaikos užtaisu. Greta šios bendruomenės moterų gerai jaučiasi ir vyrai, ypač Algimantas Čečkauskas, nuo kurio milžinišku samčiu maišomo žuvienės katilo sklinda toks viliojantis dūmelis, kad seilės tįste tįsta. Prieš karą Smalininkai buvo nemažas uostamiestis, žydai čia supirktas šviežias žuvis laivais plukdydavo į Kauną, tad miestelyje žvejodavo ir maži, ir seni, o smagiausia šventė būdavo žiobrinės, per kurias ne tik ant karklų pamautus žiobrius kepdavo, bet ir žuvienę virdavo. Pro Dalios Urbšienės prekystalį niekaip nepraeina vaikai, bet ir suaugusieji sako nežinantys geresnių lauktuvių už mugėje pirktas ryškiaspalves braškes, kaštonus, riešutus, baravykus, musmires, kukurūzus ir ežiukus – skanėstus, kurie nuo seno puošdavo pobūvių stalą. „Tik neklauskite recepto – tikrai nesakysiu“, – kaip kirviu nukerta visus skanėstus rankomis formuojanti ir puošianti Dalia, šio amato išmokusi iš savo mamos Bronislavos Odminienės. O ji mokėsi iš garbaus amžiaus tauragiškės, kuriai padėdavo minkyti tešlą ir formuoti kepinius.

Į keliones – su savo katilais Vida Zdanavičienė ir jos duktė Asta į kiekvieną renginį vežasi keturis vos pakeliamus ketinius puodus. Ruoštis mugėms šios moterys pradeda anksčiau nei kiti: iš vakaro Asta suskuta pusantro maišo bulvių, beržinėmis malkomis 4 valandas kūrena dvi krosnis ir 10 valandų jose šutina tarkius su paukštiena, kiaulių kojomis, ausytėmis ir net svieste troškintais grybais. Kepti kugelį aukštaitė, kilusi iš Rokiškio, išmoko atvykusi gyventi į uošviją Jurbarke, bet didžiuosius ketinius puodus, neįsivaizduodama net kam juos naudos, parsitempė iš tėviškės. Smalininkietė verslininkė Ramutė Kalninienė į šventes vežasi katilą ir viryklę – vos nuvykusi kaičia bulves su lupenomis ir grūda šiek tiek paskrudintas pluoštinių kanapių sėklas. Bulvės su kanapėmis – seniai pamirštas žemaitiškas valgis, jį Ramutė labai norėtų sugrąžinti į mūsų virtuves. O grūstos kanapių sėklos, kurių skonį ji prisimena iš vaikystės, yra labai naudingas, daug baltymų turintis natūralus antidepresantas. Viena laimė, pasak žemaitės Ramutės, kad jų dabar jau galima legaliai įsigyti parduotuvėse.

Duonelė tikrina kantrybę Viešvilietė Sniežana Šašienė į bendruomenę atėjo kaip naginga rankdarbių meistrė, tačiau dabar ji apsigobia balta skarele ir mugėse minko naminę duoną. Duonelė, be kurios nė vienas neįsivaizduojame kasdienio stalo, anot Sniežanos, patikrina kiekvienos kepėjos darbštumą ir kantrybę – kol ją išminkai, devyni prakaitai išpila. Užtat gražiai surikiuoti kepalėliai kepėjos triūsą su kaupu atperka, nes kiekvienas iš šventės nori namo parsivežti tikros juodos naminės duonos. O Sniežana kitokios ir nekepa. Bene daugiausia smalsuolių per muges susispiečia prie Egitos Lyneburgerienės, be perstojo sukančios šakočio volą, tačiau randančios laiko papasakoti, ir kokių produktų reikia šiam skanėstui iškepti, ir kokiomis malkomis geriausiai kūrenti krosnį, ir kaip pilti, kad nė lašelis tešlos už skardos krašto nenukristų. Šakočius kepti moteris įniko beveik prieš dešimtmetį, kai jos kaimynė Daiva Vabalienė pasigyrė turinti volą. Egita namuose pastatė krosnį ir neišsigando recepte rasto įspėjimo, kad šakotį gali iškepti tik labai patyrusi šeimininkė. Nors pirmieji smalininkiečių šakočiai atrodė kaip tikri kelmai, moteris nenuleido rankų – nuėjo pas patyrusią kepėją Valeriją Minikevičienę ir paprašė pamokyti.

Ypatingas kraštas – ypatingi valgiai Šios bendruomenės branduolys susitiko 2011-ųjų rudenį Jurbarke surengtoje derliaus šventėje atstovauti Smalininkų seniūnijai. „Žiūriu į Algimantą, verdantį žuvienę, Vidą prie kugelio puodo, Dalią su grybukais ir stebiuosi, kad visi atskirai, lyg vienas kito nepažinotume. Galvoju, kartu ir atrodytume gražiau, ir dirbti būtų smagiau. Pasiūliau jiems burtis į bendruomenę, o visi kiti patys mus atrado“, – pasakoja bendruomenės siela nuo pirmosios dienos tapusi Egita. Bet ji tvirtina, kad sėkmė priklauso nuo kiekvieno bendruomenės nario, nuo jo idėjų ir užsispyrimo žūtbūt padaryti tai, ką yra sumanęs. Visi smalininkiečių gaminami patiekalai turi kulinarinio paveldo sertifikatus, tačiau bendruomenės moterys nesistengia gaivinti vien tik Mažosios Lietuvos kulinarinio paveldo. Net kas tai yra, sako nežinančios. Į šį kraštą po karo atvažiavo žmonių iš visos šalies, dar anksčiau panemunės takelius mynė marga minia – net 70 proc. gyventojų Smalininkuose buvo žydai, Nemuno uoste sukiodavosi daug užsieniečių. Nemažai šio krašto patiekalų kontrabandininkų keliais atnešti net iš užnemunės. „Mama pasakojo, kad Trapėnuose gyvenanti teta kepdavo labai skanius kotletus, bet niekam nesakydavo recepto. Kartą pasisekė sužinoti, kad juos gamina iš sumaltų Nemuno geldelių varliagyvių. Smalininkiečiai tas geldeles pakrantėje rinkdavo ir gurbais nešdavo kiaulėms šerti. Matyt, vietiniai gyventojai atsirinkdavo skaniausius, labiausiai jiems patikusius patiekalus, todėl visi Smalininkų krašto valgiai tikrai ypatingi“, – tvirtina Egita, mugėse kepanti ir savo vaikystės skaniausią valgį – margus blynus. Specialią keptuvę jos tėtis, tikrų tikriausias lietuvininkas, po karo parsivežė iš Vokietijos – ant jos tebėra užrašytas receptas, pagal kurį moteris ir dabar maišo tešlą. Blynams, kuriuos po karo vadino badblyniais, reikia daug kiaušinių ir sviesto, bet patepti keptuvę galima nebent rūkytų lašinių ar vaško gabalėliu.

Pinigėlio nuo žemės turtai E. Lyneburgerienė tikina, kad jų bendruomenė įgyvendino smalininkiečių verslumui paskatinti skirtą projektą, iš jo lėšų įsigijo kulinariniam paveldui demonstruoti būtinos įrangos, indų, palapinių ir suolų. Gal ne visiems tai iškart pavyko, bet bent jau nuostolių nė vienas nepatyrė. O pakelti pinigėlį, pasak sumanios moters, kartais galima ir nuo žemės. Kai kartą į Smalininkus atvykę ekskursantai paprašė parodyti, kaip kepamas šakotis, moterys ilgai svarstė, ką dar pasiūlyti svečiams, kad jie pustrečios valandos nenuobodžiautų. Sniežana sugalvojo pamokyti atvykusiuosius iš kark­lo drožti švilpynes. „Kepu šakotį ir girdžiu – visuose kampuose švilpia, švilpia, švilpia... Žmonės nori pačių paprasčiausių dalykų, to, kas juos sieja su vaikyste, jaunyste. Patinka skonis, kvapai, potyriai – tiek nedaug reikia, kad pasijustum laimingas. Kaskart girdime, kaip ragaudami kugelį žmonės džiaugiasi, kad tokį pat močiutė kepdavo. Bet dabar namuose jo nepasigaminsi – nėra nei krosnių, nei puodų, o elektrinėse orkaitėse tikro kugelio niekaip neiškepsi“, – pripažįsta Egita, pirmoji iš Smalininkų tautinio, kulinarinio paveldo puoselėjimo bendruomenės narių metusi siuvėjos darbą ir atsidavusi pomėgiui. Tikru verslu jis gal niekada ir netaps, nes rankų darbas turtų dar niekam nesukrovė. Bet E. Lyneburgerienė ir jos bendruomenės nariai dėl to nesijaudina. Svarbiausia, kad pasiteisino idėja susiburti ir kartu keliauti per Lietuvą populiarinant tai, ką turi geriausio. Todėl jau parengtas naujas projektas: sumanė įkurti kepyklėlę, kurioje visą savaitę pasikeisdamos gamins tai, ko parduotuvėse nenusipirksi. Taip primins žmonėms, kad kulinarinis paveldas yra greičiausiai nykstanti tautos vertybė.

Daiva Bartkienė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.