Petys petin ar skyrium?

Taikosi praryti

Po ŪP išspausdinto straipsnio „Grūdininkus paliks be paskutinių kelnių“, kuriame pašnekovai išsakė susirūpinimą dėl drėgnos bei sudėtingos javapjūtės ir didelių grūdų džiovinimo bei transportavimo kaštų, ŪP sulaukė ūkininko iš Žemaitijos pasiūlymo parašyti apie smulkiųjų ir stambiųjų ūkininkų santykius. „Straipsnyje rašote, kad smulkieji šiemet gali likti be paskutinių kelnių.

Realybė tokia, kad prie to prisideda ir stambūs ūkininkai. Grūdininkai tik ir laukia, kada galės praplėsti savo didžiules valdas ir išsinuomoti dar daugiau žemės“, – rėžė Vytautas, nenorėjęs, kad skelbtume pavardę, ir paaiškinęs, jog kalba ne tik savo, bet ir savo aplinkos ūkininkų vardu.

„Dideli ūkiai yra pasirengę „praryti“ smulkiuosius. Kartais susidaro įspūdis, kad stambiam ūkininkui yra garbės reikalas nuo žemės nuvaryti kaimyną. Taip buvo prieš 100 metų ir dabar niekas nepasikeitė“, – ŪP išklojo Žemaitijoje ūkininkaujantis vyras.

Anot jo, pagrindinis dalykas – žemės pirkimo bei pardavimo ir nuomos kainos. „Stambieji daro spaudimą žemės savininkams, pasiūlo didesnę kainą ir smulkieji yra „atpurtomi“, nes neišgali konkuruoti su kur kas didesnes pajamas turinčiais dideliais ūkiais. Aišku, žemės savininkas išnuomoja tam, kuris daugiau pasiūlo“, – nusivylimo neslėpė ŪP pašnekovas.

Jis atviravo, kad dėl minėtų priežasčių jam teko gerokai sumažinti dirbamos žemės plotą. „Greitai, ko gero, liksiu tik su nuosava žeme, kurios ne tiek daug ir turiu. Tai nėra tik mano problema. Kiek pakalbu su kitais ūkininkais, jie irgi turi panašių rūpesčių. Viešai girdime pasisakymus apie kaimo gyvybingumą ir smulkiųjų ūkių išlaikymą, bet tai tėra lozungai, o realybė kitokia – tarp ūkininkų jaučiamas susvetimėjimas ir jokio bendruomeniškumo“, – apgailestaudamas konstatavo Vytautas.

Jaučia draugiškumą

Rokiškio r. ūkininkas Ernestas Jusius sutiko, kad stambesni ūkininkai plečiasi ir kelia žemės nuomos kainas, tačiau kartu pastebėjo, jog jo aplinkoje žemdirbiai yra draugiški. „Aišku, visur yra visko, bet pas mus kaimas nedidelis, dėl žemės nesipykstame, su stambiais ūkininkais bendradarbiaujame. Santykiai tarp smulkiųjų ir stambių žemdirbių priklauso nuo jų žmogiškų savybių“, – patikino rokiškėnas.

Pats E. Jusius turi iki 50 ha žemės – nuosavos ir nuomojamos, visas plotas skirtas mėsiniams galvijams. Banda nedidelė – iki 20 galvijų. „Turiu darbą, o ūkininkavimas lieka dėl malonumo. Turėjau kažkiek žemės, tai jos ir neatsisakau, toliau ūkininkauju“, – aiškino ūkininkas.

2023 m. Rokiškio r. organizuotame konkurse „Pažangiausi metų ūkiai“ jis pelnė vieną pirmųjų vietų tarp ūkininkų, dirbančių iki 50 ha žemės. „Iš tokio ūkio pragyventi būtų sudėtinga. Iš bado nemirtum ir duonai užtektų, bet sviestui jau reikėtų užsidirbti papildomai. Jeigu tik iš to gyvenčiau, turbūt bandyčiau plėsti ūkį ir didinti galvijų bandą“, – mąstė redakcijos pašnekovas. E. Jusius pripažino, kad aplink smulkių ūkių beveik ir nelikę, dirba vien didesni ūkininkai. Jis savo krašte bus turbūt pats mažiausias.

Tarpusavyje nesipeša

Anykščių r. ūkininkų sąjungos (ARŪS) pirmininkas Žilvinas Augustinavičius antrino kolegai, kad santykiai tarp ūkininkų, nepaisant to, kiek jie dirba žemės ir ką veikia, klostosi priklausomai nuo jų žmogiškojo požiūrio. Jis ūkininkauja nuo 1995 m., tad daug ko yra matęs ir patyręs. „Visokių yra ūkininkų ir tarp stambiųjų, ir tarp smulkiųjų. Jų ryšiai priklauso nuo to, kaip jie vienas su kitu bendrauja. Žinau ne vieną pavyzdį, kai skirtingo dydžio ūkių savininkai puikiausiai sutaria, didesni padeda mažesniems įvairiose situacijose. Jeigu tarp žmonių yra nesantaika, tai, be abejo, tada vienas kitam nori užlipti ant galvos“, – svarstė ŪP pašnekovas.

Jis patikino, kad ARŪS, kuri vienija ūkininkus, dirbančius nuo 2 ha iki 1 tūkst. ha žemės, visi gražiai sugyvena ir tarpusavyje nesipyksta. „Tam ir sukūrėme šią organizaciją, kad žmogiškai bendrautume ir bendradarbiautume. Jeigu yra bendruomenė, puikiausiai sugyvena ir maži, ir dideli – visiems užtenka vietos po saule, bet jeigu yra nesutarimai, tuomet bet kas gali pyktis ir peštis“, – įsitikinęs Ž. Augustinavičius.

ARŪS pirmininkas svarstė, kad apie susvetimėjimą galbūt gali kalbėti tie, kurie greičiausiai patys nėra bendruomenių ar visuomeninių organizacijų nariai ir nenori dalyvauti bendruomeninėje veikloje.

Gelbėja kelios veiklos

Ž. Augustinavičiaus teigimu, ūkio pajamas ne visada nulemia tik plotų dydis. „Jeigu tai būtų grūdininkas, tuomet smulkus būtų toks, kuris turi apie 50 ha. Vidutiniokams priskirtume tuos, kurie dirba maždaug 200–300 ha. Yra pavyzdžių, kad, turint nedidelį ūkį, žmonės dirba kituose darbuose, bet kartu augina javus, pasiima atostogas derliui nuimti ir puikiai tvarkosi“, – aiškino ūkininkas.

Pats ARŪS vadovas dirba 220 ha. Jo ekologinis ūkis yra mišrusis – augalininkystė ir avininkystė. „Mišriojo ūkio privalumas, kad, priklausomai nuo metų, pajamos iš vienos srities paramsto kitą. Taip ir laviruojame. Vienais metais būna geresni derliai, kitais labiau pasiseka su avimis“, – pastebėjo anykštėnas.

Konkurencija negailestinga

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Raimundas Juknevičius minutę susimąstė, kuriai kategorijai reikėtų priskirti jo ūkį: „Jeigu lygintume su ūkininku, turinčiu 3 ar 10 ha, tai pats, dirbdamas 160 ha, būsiu labai didelis. Bet jeigu lyginčiau save su „Agrokoncernu“, „Linas Agro“, „Žvalguva“ ar „Auga“ – esu nykštukas.“

Jis konstatavo, kad rinkos sąlygomis vyksta konkurencija ir šis procesas yra negailestingas. „Faktas, kad yra konkurencija ir kad stambesnis ūkis gali turėti resursų bei daryti poveikį silpnesniems kaimynams, pavyzdžiui, galbūt dirbtinai kurį laiką sukeldamas žemės nuomos kainas. Taip tikrai gali būti ir neatmetu, kad taip ir būna. Tiesą sakant, toks reiškinys, kaip kova dėl kapčiaus ar riboženklio, vyko nuo senų laikų ir yra aprašyta grožinėje literatūroje. Niekas ir dabar nesikeičia“, – pripažino LŪS vadovas.

Visgi, nežiūrint tokios konkurencijos, Lietuvoje pakanka smulkesnių ūkių, kurie, anot R. Juknevičiaus, puikiai išgyvena ir prisitaiko prie rinkos sąlygų, ieškodami būdo, kaip išnaudoti savo privalumus. „Stambus ūkis bus labiau orientuotas į tradicinę gamybą, o smulkusis dažnu atveju užpildo nišas rinkoje, gamindamas galbūt išskirtinius produktus“, – akcentavo ŪP pašnekovas.

Jis atkreipė dėmesį, kad stambiam ūkiui kartais sudėtingiau išbristi iš užklupusių nesėkmių. „Kai šiemet ūkininkai verkia dėl prastų supirkimo kainų, tai, ko gero, gali atsitikti taip, jog didesni ūkiai patirs didesnių nuostolių, nes jų apyvarta yra didesnė. O mažieji galbūt savo nuostolius galės padengti iš kitų šeimos pajamų, gal iš atlyginimų, o gal pasiskolins iš giminaičių. Dideliam ūkiui yra vienintelis variantas – skolintis iš bankų, o jeigu jie neskolina, tada gali ištikti bankrotas. Deja, neišsilaiko ir dideli“, – samprotavo R. Juknevičius.

Globalizacijos pasekmės

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. rugsėjo 23 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.