Pieno gamintojai maitinami tuščiais priešrinkiminiais pažadais

Šalies pieno gamintojai skaičiuoja, jog 2018 m. dėl sausros jie patyrė 32 mln. Eur nuostolių. Žemdirbių savivaldos organizacijoms pareikalavus, Vyriausybė, gavusi Europos Tarybos pritarimą, kompensacijoms skyrė 7 mln. Eur. Neseniai posėdžiavusios Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) tarybos narių teigimu, tuos pieno gamintojams valdžios pažadėtus pinigus teks dalytis su augalininkystės ūkių savininkais, kadangi pernykštė sausra nuskriaudė ir juos. LPGA tarybos nariai po susitikimų su Vyriausybės vadovu tvirtino gavę pažadą kompensacijoms nuo sausros nukentėjusiems pieno ūkių šeimininkams skirti dar 20 ar 30 mln. Eur. Karčios patirties pamokyti ūkininkai svarsto, jog tokie pažadai dalijami dėl artėjančių prezidento rinkimų.

Dalybos tik žadamos

Žemės ūkio ministerijos Tvarios žemės ūkio gamybos politikos grupės vadovas Karolis Anužis teigia, jog iš tos dalijamos 7 mln. Eur kompensacijos pieno ūkių šeimininkams bus skiriama po 5,7 Eur už sąlyginį gyvulį. Jeigu būtų skirta dar 20 mln., suma padidėtų iki 17 Eur. Tačiau dėl administravimo naštos siūloma šios išmokos nemokėti tiems, kuriems ji susidaro mažesnė nei 100 Eur. Kad vėl neliktų nuskriausti kelių ar keliolikos karvių laikytojai, LPGA tarybos narė, kooperatyvų asociacijos „Karvutė“ atstovė Nijolė Barkauskienė pasiūlė tas išmokas smulkiesiems ūkininkams mokėti per kooperatyvus – tai būtų gera paskata vienytis.

LPGA direktoriaus Eimanto Bičiaus duomenimis, pažadėtų 7 mln. Eur kompensacijų pieno gamintojams dar teks luktelėti, kadangi žemdirbių savivaldos organizacijos yra pasiūliusios keturis skirstymo variantus, tačiau nėra patvirtintų kriterijų. „Vilkas nebijo šuns lojimo, tik jam tas nepatinka“, – situaciją šmaikščiai pakomentavo LPGA tarybos narys Albinas Jusas. „Kodėl Seime nesukuriama komisija pieno sektoriaus problemoms tirti“? – Nebe pirmą kartą retoriškai klausė LPGA tarybos narė, Kupiškio r. ūkininkė Danutė Adamonienė.

Įstatymas supriešino verslo partnerius

Šalyje susikūrusios kelios įvairių dydžių pieno ūkių šeimininkus vienijančios asociacijos, aibė kooperatyvų, ne tik superkančių, bet ir perdirbančių žalią pieną. Visų organizacijų atstovai pareiškimais atakuoja Vyriausybę, kuri teoriškai privalo būti vienodai teisinga ir ūkininkams, ir jų verslo partneriams, riboti maisto grandinę nuo fermos iki stalo užbaigiančius prekybininkus. Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas, priimtas 2015 m., nuo pat įsigaliojimo iki šiol siūlomas naikinti, tačiau vis dar taisomas. Stambių pieno ūkių savininkai vienu balsu tvirtina, jog penki didieji pieno perdirbėjai naudojasi savo oligopoline padėtimi rinkoje, kadangi nemažai visų bendrovių akcininkų – skandinavų bankų klientai. Pieno perdirbimo bendrovių apyvarta ir pelnai viešai deklaruojami – tai pasaulinė privalomoji praktika.

Kaip pastebi LPGA direktorius E. Bičius, kompensacijos pieno ūkių nuostoliams dengti, tiesioginės išmokos už galvijus, pievas ir ganyklas – tai parama vartotojui, nes pieno produktų kaina parduotuvėje niekuomet nepadengia pieno gamybos kaštų. Žalio pieno supirkimo kaina vadinama sutartine. LPGA tarybos nariai tvirtina, jog penkiems pieno perdirbėjams susitarti lengviau, nei daugiau nei dvidešimčiai tūkstančių pieno gamintojų.

LPGA duomenimis, 1993 m. šalyje apie 300 tūkst. žemdirbių laikė apie 740 tūkst. melžiamų karvių, 2019 m. sausio mėn. registruota 658 tūkst. galvijų (tarp jų – 256 tūkst. melžiamų karvių), galvijų laikytojų – 46 tūkst. (melžiamų karvių laikytojų – 36 tūkst.). Pagal UAB „Pieno tyrimai“ pateiktą informaciją, žalio pieno pardavėjų šalyje likę apie 20 tūkst. ir šis skaičius mažėja.

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, per pastarąjį penkmetį pieno veislės karvių sumažėjo beveik 20 proc., tačiau 45 proc. padidėjo vidutinis karvių bandos dydis: nuo 4,9 karvės 2014 m. iki 7,1 karvės 2019 m.

„Ūkių stambėjimas neturėjo jokios įtakos parduodamo pieno kainai, – sako Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijai priklausanti Audronė Miškinienė, puoselėjanti 40 melžiamų karvių ūkį Alytaus r., – tačiau ūkininkus žeidžia viešumoje skleidžiami teiginiai, jog parduotuvėse brangstančius pieno produktus lemia brangstanti pieno žaliava“. Pasak A. Miškinienės, gamybos kaštų nepadengianti žalio pieno supirkimo kaina privers žemdirbius atsisakyti verslo, o kaimo žmonės taps valstybės išlaikytiniais.

Ūkių mažėja dėl pieno kainos

Europos pieno taryboje, kuriai priklauso ir LPGA, svarstytas pieno kainos dalybų principas. Lietuvoje žemdirbiui atitenka 23 proc., valstybių rinkos priežiūros tarnybų reikalaujama šią dalį padidinti iki 40 proc. Ar tam pasirengusios agrarinį sektorių kuruojančios organizacijos bei verslo partneriai?

Lietuvos pieno perdirbėjų asociacijos „Pieno centras“ vadovas Egidijus Simonis teigia, jog Europos pieninėms praėjusių metų antroji pusė ir šių metų pirmasis ketvirtis eksporto rinkose susiklostė sudėtingai. Produktų pardavimai pagal vertę krito dėl sumenkusių kai kurių pagrindinių pieno gaminių kainų Europos biržose. Pastaruoju metu taip pat stebimas pieno gaminių paklausos mažėjimas pagrindinėse eksporto rinkose. „Eksporto rezultatai atsiliepė pieno supirkimo kainoms visoje ES – jos nuosekliai mažėja, tačiau pasaulio mastu jos išlieka didžiausios“, – sako E. Simonis. Didžiosios JAV pieninės stambiesiems pieno tiekėjams 2019 metų vasarį mokėjo vidutiniškai 311 Eur/t, Naujosios Zelandijos – 304 Eur, ES – 337 Eur. Lietuvos pieno perdirbimo įmonės šių metų vasarį už natūralų pieną stambiesiems pieno ūkiams mokėjo vidutiniškai 343 Eur/t. Pasak E. Simonio, stambiesiems Lietuvos ūkiams, per metus parduodantiems daugiau nei 500 t pieno, praėjusių metų viduryje žaliavos supirkimo kainos buvo žemiausiame taške, palyginti su tada buvusiomis pasaulinėmis. Tačiau nuo 2018 m. vidurio žaliava Lietuvoje pradėjo nuosekliai brangti, o šių metų pradžioje pasiekė tas pačias aukštumas kaip ir 2018 m. pradžioje. Dabar jos siekia tiek pat, kiek didžiosios Europos pieninės moka stambiems tiekėjams ir gerokai viršija JAV bei Naujosios Zelandijos žaliavos kainų vidurkį. Tuo metu, kol Lietuvoje žaliava brango, pieno riebalai eksporto rinkose pigo. Sūrio kaina Europos Sąjungoje nuo 2018 rugsėjo iki gruodžio sumažėjo 9 proc., o sviesto, per tą laiką, – 20 proc. Pasak E. Simonio, iš pieno produktų didžiojo eksportuotojų septyneto – ES, JAV, Naujosios Zelandijos, Australijos, Brazilijos, Argentinos ir Urugvajaus – eksportas per 2018 metų paskutinįjį ketvirtį sulėtėjo ir pagal augimo mastą buvo žemiausias per pastaruosius 3 metus. Kainos ir ataskaitose

Žemės ūkio ministerija skelbia, kad pieno supirkimo kainos kovo mėn. Lietuvoje šiek tiek ūgtelėjo, tačiau jos ir toliau išlieka mažiausios ES. ŽŪM duomenimis, kovo mėn. vidutinė natūralaus pieno (4,30 proc. riebumo ir 3,41 proc. baltymingumo) supirkimo kaina Lietuvoje buvo 305,2 Eur už toną (vasarį – 306,4 Eur/t). Vidutinė bazinių rodiklių pieno supirkimo kaina kovo mėn., palyginti su vasariu, padidėjo 0,2 proc. ir buvo 240,6 Eur už toną. 2019 m. kovo mėn. natūralaus pieno supirkimo kaina buvo 6,3 proc. didesnė, palyginti su 2018 m. kovo mėn. (287,2 Eur/t). Per 2019 m. kovą supirkta 101,8 tūkst. t pieno, 2,36 proc. daugiau, palyginti su 2018 m. kovu. Per 2019 m. I ketvirtį iš viso supirkta 295,96 tūkst. t pieno, t. y. 1 proc. daugiau, palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu. Didžiosios pieno perdirbimo įmonės stambiems pieno gamintojams, kurie parduoda daugiau kaip 40 t pieno per mėnesį, už natūralų pieną (4,25 proc. riebumo ir 3,52 proc. baltymingumo) mokėjo vidutiniškai 342,0 Eur/t. Per mėnesį ši pieno kaina sumažėjo 0,5 proc. Faktinės ŽŪM skelbiamos vidutinės bazinių rodiklių kainos skiriasi pagal gamintojų grupes ir pieno žaliavos pristatymo būdą. Kai pienas pristatomas į supirkimo punktą, supirkėjai vasarį mokėjo: ūkininkams, pristatantiems iki 100 kg per dieną – vidutiniškai 17,4 ct/kg (žemiausia kaina 13,8, aukščiausia – 20,4 ct/kg); pristatantiems nuo 300 iki 500 kg per dieną – vidutiniškai 21 ct/kg (nuo 17,9 iki 23,3 ct/kg). Kai žalias pienas pristatomas tiesiai iš ūkio, supirkėjai mokėjo: pristatantiems iki 100 kg per dieną – vidutiniškai 19,5 ct/kg (nuo 16,2 iki 31,8 ct/kg); pristatantiems nuo 300 iki 500 kg  – vidutiniškai 22,5 ct/kg (nuo 18,1 iki 33,3 ct/kg).

Mūsų sūris – iš estų ūkio pieno?

Kaip skelbia ES pieno rinkos stebėsenos organizacija, ES šalyse 2019 m. kovą vidutinė pieno supirkimo kaina buvo 348,5 Eur/t, tarp jų šalyse senbuvėse – 352,6 Eur/t, naujosiose šalyse – 324,4 Eur/t. Lietuvoje vidutinė supirkimo kaina buvo 297,9 Eur/t, Latvijoje – 302,9 Eur/t, Rumunijoje – 309,3, Bulgarijoje – 309,4, Estijoje – 320, Lenkijoje – 322,4 Eur. Daugiausia už pieną buvo mokama Italijoje – 396,5 Eur/t, Graikijoje – 389,2, Austrijoje ir Suomijoje – 380.

Kaip teigia LPGA direktorius E. Bičius, dėl žalio pieno supirkimo kainų politikos, atidarytų vartų įvežtinei žaliavai (šalies pieninėse jis sudaro ketvirtadalį perdirbamo kiekio), karves laikančių ūkių skaičius šalyje ir toliau kiekvieną mėnesį mažėja. Šiemet balandį buvo 35 221 ūkis, kuriuose laikomi 256 097 galvijai. Pernai balandį turėjome 40 568 ūkius ir 271 918 karvių.

Palyginus su šių metų kovu, per mėnesį likviduoti 243 ūkiai.

Kaip teigia LPGA tarybos narys Egidijus Šileika, mažėja neracionalaus dydžio ūkių. Globalizacija palietusi visą pieno gamybos ir perdirbimo sektorių. Kaimyninės Baltijos šalys Latvija ir Estija sugebėjo savo pieno ūkius pritaikyti atsiperkančio verslo modeliui. Lietuvoje pieno gamyba laikoma kaimo socialiniu verslu.

„Atsivertęs šalies pienininkystės ūkių paramos ataskaitas, tiesioginių išmokų suvestines, pieno produktų vartotojas susidaro įspūdį, jog pieno ūkis yra socialinis, valstybės ir ES išlaikomas verslas, – pastebi LPGA direktorius E. Bičius. Pavyzdžiui, 2018 m. daugiau nei 24 tūkst. pieno gamintojų išmokėta 14 mln. Eur pereinamojo laikotarpio nacionalinė parama už pieną. Ji mokama tiems gamintojams, kurie 2006–2007 kvotos metais pardavė pieną ir 2007 m. kovo 31 d. turėjo nustatytą 2006–2007 kvotos metams pieno gamybos kvotą.

Paramos dydis – 14 Eur už atskaitos laikotarpiu parduoto pieno toną. Ankstesniais metais pieno gamintojams buvo skiriamos išmokos už pienines karves, pavyzdžiui, 2017 m. – 101,94 Eur, 2016 m. – 91 Eur. Vienais metais karvių laikytojai gavo 26,7 mln. Eur, kitais – 25 mln. Eur.

„Niekada ūkininkai už žalią pieną negavo ministerijos ataskaitose nurodytų kainų, – sako alytiškė A. Miškinienė, – vos tik sulaukdavome valstybės ir ES išmokų, automatiškai buvo mažinama supirkimo kaina. Ūkininkas nespėdavo pasitikrinti savo papildytos banko sąskaitos, o pieno žaliava jau buvo atpiginta. Panašiai atsitiks ir su tais šiemet pažadėtais septyniais milijonais. Net nepajusime, kada nukris pieno supirkimo kainos.“

Dzūkijos ūkininkė A. Miškinienė, dalyvaudama diskusijose Seime, Vyriausybėje, kai buvo svarstomos šalies pienininkystės strategijos gairės, siūlė patvirtinti gamybos kaštus padengiantį žalio pieno kainos modelį, įtvirtinti tai įstatymu, tada pieno gamintojai neprašys išmokų ir kompensacijų. Nuolatinio prašytojo padėtis, pasak A. Miškinienės, ūkininką žeidžia.