Pieno įstatymas: su prekybininkais ar be jų?

Pusiau luptas, pusiau skustas

Pieno įstatymo pataisų projektas, tiksliau – nauja jo redakcija, jau yra praėjusi pateikimo stadiją Seime. Parlamentinis Kaimo reikalų komitetas (KRK) surengė šio įstatymo projekto klausymus, kuriuose Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM), žemdirbių organizacijų ir pieno perdirbėjų atstovai išsakė savo nuomones, o KRK pirmininkas Bronis Ropė paragino visas suinteresuotas puses teikti pasiūlymus.

2015 m. priimtas vadinamasis Pieno įstatymas, kuriuo siekta sustiprinti pieno gamintojų galias, galima būtų sakyti, buvo pusiau luptas, pusiau skustas – jis iškart buvo apskųstas Konstituciniam Teismui, kuris 2020 m. konstatavo, kad įstatymo priėmimo tvarka prieštarauja Konstitucijai, nes jis buvo priimtas skubos tvarka. Iš to atsirado teisinio reguliavimo neapibrėžtumų.

„Šis įstatymas turėjo būti pakeistas, bet vis strigo įvairiuose svarstymuose. Dabar parengta nauja redakcija, tad galime aptarti ir teikti siūlymus. Į šį projektą yra perkeltos pagrindinės normos iš senojo įstatymo. Diskutuokime, ar jų užteks, ar reikės daugiau. Mums reikia pagalvoti apie kainų, savikainos, supirkimo iš kooperatyvų ir kitus reikalus, kurie pirmiausia užtikrintų normalų gyvenimą žalio pieno gamintojams“, – teigė KRK pirmininkas.

Parlamentarai kvietė pasiūlymus teikti iki kovo pradžios, o žemdirbių organizacijų atstovai ragino rimčiau padirbėti būtent ŽŪM specialistus, siūlė jiems analizuoti kitų Europos Sąjungos (ES) šalių, pavyzdžiui, Ispanijos, patirtį, ir tai, kas priimtina Lietuvai, įtraukti į įstatymo projektą. Visi pripažįsta, kad pieno grandinėje yra didelis derybinių galių disbalansas. Pieno perdirbimo ir prekybos sektoriuose yra susiformavusi oligopolinė struktūra, o žalio pieno gamintojai labiau išsibarstę, nesusikooperavę. Kita vertus, ir jų kooperatyvai, regis, išskirtinai yra skriaudžiami.

Kai kur rado sutarimą

Dėl Pieno įstatymo tobulinimo ŽŪM praėjusių metų rugsėjį buvo surengusi viešąsias konsultacijas ir kvietė visuomenę, suinteresuotus asmenis ir socialinius partnerius aktyviai dalyvauti ir pateikti savo nuomonę bei pasiūlymus, kaip būtų galima sustiprinti pieno gamintojų padėtį tiekimo grandinėje ir subalansuoti sutartinius santykius su pieno perdirbėjais. Kai kurių agrarininkų atstovų nuomone, tai tebuvo laiko gaišimas, nes konsultacijos su plačiąja visuomene labiau primena darbo imitaciją, nors reikėtų rimtai dirbti su pieno rinkos specifiką išmanančiais specialistais.

ŽŪM buvo sudaryta darbo grupė spręsti pienininkystės problemoms, vėliau ji buvo išskaidyta dar į kelias grupes, tačiau kol kas jų darbo rezultatai nėra viešai apibendrinti ir pateikti. O klausimų dėl pieno supirkimo kainų, gamintojų grupių, pieno gamybos savikainos, šios grandinės dalyvių galios disbalanso – gausybė.

ŽŪM Tvarios žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Saulius Jasius teigė, kad darbo grupėje buvo diskutuota apie pieno supirkimo kainodarą. Jis akcentavo, kad iš pat pradžių diskusijoje supirkėjai turėjo vienokią nuomonę, žalio pieno tiekėjai – kitokią, bet finišo tiesiojoje lyg ir surastas tam tikras kompromisas. „Pavyzdžiui, pritariama tam, kad įstatyme neliktų apibrėžtų 10 pieno gamintojų grupių, o pieno kaina būtų nustatoma atsižvelgiant į pieno supirkimo būdą. Lyg rastas ir bendras sutarimas dėl 3 konkrečių kainodarų – kai pienas paimamas iš ūkio būtų viena kaina, kai subjektas žaliavą pristato į perdirbimo įmonę – kita kaina, ir dar vienas segmentas, kai pienas tiekiamas į supirkimo punktus“, – KRK aiškino S. Jasius.

ŽŪM atstovas atkreipė dėmesį, kad karštesnė diskusija vyksta dėl priedo dydžio, kurio įstatymas nereglamentuoja. „Priedo suma dabar gali siekti nuo 10 proc. iki net 40 proc. kainos. Pripažinkime, kad kartais dėl to vyksta spekuliacinių dalykų. Darbo grupėje kalbėta, kad priedo dalis galbūt galėtų sudaryti ne daugiau kaip 20 proc. kainos“, – teigė S. Jasius.

Jis atskleidė, kad dar nebuvo diskutuota apie pieno gamintojų kooperatyvų reikalus ir pieno gamybos savikainą. O tai yra vieni svarbiausių dalykų, kurie turėtų būti apibrėžti Pieno įstatyme.

Bando užliūliuoti?

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinis direktorius Jonas Sviderskis abejojo, ar dabar bus priimtas tinkamai veikiantis Pieno įstatymas. „Kiek pamenu, jau ne vieną dešimtmetį apie tai kalbame, bet rezultato nėra. Daugiau nei pusę metų praradome, pateikę įstatymo projektą svarstyti visuomenei. Ir ką ji pasakė? Vėliau sudarėme 4 grupes ir vėl svarstome. Panašu, kad taip norima imituoti darbinę atmosferą ir užliūliuoti žemdirbius“, – kritikos negailėjo žemės ūkio bendrovių organizacijos vadovas.

Anot jo, Pieno įstatymo projektą turėtų parengti ŽŪM, nesidairydama į galbūt nežinia kam palankius ekspertus ir nebijodama Konkurencijos tarybos. J. Sviderskio įsitikinimu, šis įstatymas turėtų apibrėžti ir prekybininkų atsakomybę, kitaip pieno gamintojai ir perdirbėjai bus paliekami murkdytis vis toje pačioje pelkėje, nors pieno produktų kainos grandinėje dažniausiai „grietinėlę laižo“ būtent prekybininkai.

Žemės ūkio duomenų centro duomenimis, 2025 m. gruodį pieno (2,5 proc. riebumo) mažmeninės kainos struktūroje žalio pieno gamintojams teko 19,43 proc., perdirbėjams – 28,35 proc., prekybininkams – 34,83 proc. Panašios dalybos ir sviesto bei „Tilsit“ sūrių mažmeninės kainos struktūroje: pieno gamintojai gavo atitinkamai 24,5 proc. ir 28,04 proc., perdirbėjai – 19,07 proc. ir 22,07 proc., prekybininkai – 39,02 proc. ir 32,48 proc.

Pasigenda drąsos

LŽŪBA generalinis direktorius atkreipė dėmesį į paradoksą – įstatymo pavadinime yra nuoroda į prekybininkus, tačiau apie juos turinyje nėra nė žodžio. Įstatymo projekte nurodyta, kad jo paskirtis – nustatyti žalio pieno pardavėjų ir žalio pieno pirkėjų nesąžiningų veiksmų, perkant ir parduodant žalią karvių pieną, draudimą. Prekybininkai paliekami nuošalyje.

„Mes seniai sakome, kad kol neįtrauksime visų grandinės dalyvių, nepastatysime į vietą Konkurencijos tarybos, kuri jau yra tapusi atskira valstybe valstybėje, taip pat ir Teisingumo ministerijos, palaikančios tik laisvąją rinką, kurią vadinu laukine rinka, tol šis sektorius eis nykimo kryptimi, nes laikomasi to, kad produktų galime iš bet kur atsivežti. Kainos pieno sektoriuje turi būti reguliuojamos taip, kaip leidžia teisės aktai – Konstitucija teigia, kad visiems turi būti užtikrinta vieta po saule, ir europinės direktyvos leidžia tai daryti. Parenkime tokį įstatymą, kuris pirmiausia tenkintų žemdirbius. Tegul įstatymas būna galbūt šiek tiek kreivas, šleivas ar neįtinkantis Konkurencijos tarybai ir laisvajai rinkai bei didžiulę įtaką turintiems prekybininkams“, – ragino J. Sviderskis.

LŽŪBA generalinis direktorius kvietė nesuplakti į vieną krūvą stambesnių ir smulkių pieno gamintojų. Pastaruosius, jo nuomone, reikėtų remti per savivaldybių administracijas ir trumpąsias maisto tiekimo grandines.

Kodėl neperima gerų patirčių?

LŽŪBA prezidentas Eimantas Pranauskas siūlė neišradinėti dviračio ir tiesiog perimti kitų ES šalių patirtį: „Visi gerai žino, kad ispanai pirmieji sutvarkė santykius pieno grandinėje. Jie įsivedė sąvoką, kad pieno supirkimo kaina neturi būti mažesnė už pieno gamybos savikainą. Toks įstatymas pas juos galioja jau turbūt 3 ar 4 metus. Taip pat ir Vengrija, Italija, regis, ir Kroatija į įstatymus yra įtraukusios sąlygą, kad pieno supirkimo kaina nebūtų mažesnė už savikainą. Prancūzijoje nėra tokios nuostatos, bet pas juos vyksta kolektyvinės derybos, ir kai kaina peržengia tam tikrą žemiausią ribą, bent anksčiau taip buvo, prasideda rimtos trišalės derybos, kur ministerija yra kaip tarpininkas ir bando rasti konsensusą.“

Jis akcentavo, kad ES yra gerų patirčių, tik Lietuva niekaip jų neperima. „Kiek mums dabar pateikta variantų ir minčių? Nieko nėra, trypčiojame vietoje ir visi bandome išburti, kaip čia padaryti. Kalbėkime labai konkrečiai ir paprašykime ŽŪM rimtos analizės, kaip buvo daroma Ispanijoje, Vengrijoje, Italijoje ir kitur, koks variantas pasiteisino, koks galbūt nelabai“, – profesionaliai veikti, o ne tik diskutuoti ragino E. Pranauskas.

Liko tik ašaros

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidentas Jonas Vilionis antrino, kad Pieno įstatymas turi apimti visus pieno rinkos dalyvius, kurie „raiko ir dalijasi pyragą“, kitaip jis nebus efektyvus. Anot jo, į įstatymą turi būti įtraukta ir pieno gamybos savikaina, ir priedų reglamentavimas. Jis užsiminė ir apie subalansuotą paklausos ir pasiūlos santykį, kad nebūtų taip, jog, kalbant apie pieno perteklių, tuoj stipriai „mušamos“ pieno supirkimo kainos. Gal tuomet verta mažinti pieno gamybą, kuri ir taip jau yra sumažėjusi?

„Kitas dalykas – perdirbėjai iš pigiai supirkto pieno pagamina sūrių, kuriuos vėliau labai brangiai parduoda, bet tais pinigais nesidalija su ūkininkais. Tobulindami įstatymą, turėtume įvertinti ir tai, kad perdirbėjai Latvijoje ir Estijoje už žaliavą moka didesnę kainą, o mūsų gamintojams – mažesnę. Gal pirmiausia turėtume žiūrėti į vietos pieno tiekėjus. Lietuva jau tiek pieno nepasigamina, nors sako, kad 80 proc. pieno produktų eksportuoja. Iš ko mes galime eksportuoti, jeigu per dieną pasigaminame tik apie 3,5 tūkst. t žaliavos? Tai – tik ašaros, palyginti su ankstesniais kiekiais“, – konstatavo J. Vilionis.

Perdirbėjai nesiskundžia

Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis per KRK Pieno įstatymo pataisų projekto klausymus pastebėjo, kad žemdirbiai visada skundžiasi, o perdirbėjai to nedaro, nors perdirbimo įmonės dabar generuoja nuostolius, nes sumažėjo produktų pardavimai, kai kurie gaminiai kraunami į sandėlius.

Jis atkreipė dėmesį, kad, Lietuvai pradėjus pirmininkavimą ES Tarybai, būtų galima pasiūlyti keisti intervencinių pirkimų ir privataus saugojimo sąlygas. „Tomis priemonėmis niekas nesinaudoja, nes intervencinė pieno miltų saugojimo kaina neatitinka realybės. Galbūt Lietuva galėtų pasiūlyti perskaičiuoti jas pagal dabartines sąlygas, tuomet, ištikus krizėms, įsijungtų papildomi ES mechanizmai, kurie padėtų visiems išgyventi“, – siūlė pieno perdirbimo įmonių atstovas.

Neišnaudotas maisto rezervas

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. vasario 24 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.