Pieno ūkis: ne verkti, o ieškoti

„Šalies ekonomistai pasibaigus pandemijai prognozuoja kilsiančias maisto produktų kainas, – sako Lietuvos žemės ūkio tarybos (LŽŪT) pirmininkas ir Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidentas Jonas Vilionis, – tuomet prekybininkai paskelbs, jog to priežastis – pabrangusi žaliava. Viešojoje erdvėje bus paskleista žinia apie ūkininkų gerovę, perteklių ir nepasotinamumą. Iš tikrųjų pasaulio rinkose auga pieno produktų paklausa, Lietuvos pieninės, neišskiriant žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“, orientuotos į eksportą, pelnu nesiskundžia, tikėtina, jog ir šalies pieno gamybos sektoriuje atsiras poslinkių.“

Rūpestis dėl savikainos

Pasak J. Vilionio, Europos pieno tarybos (EPT), kuriai priklauso ir LPGA, duomenimis, pieno gamybos kaštai bendrijos šalyse siekia vidutiniškai 45 euro centus už kilogramą. Panašiai yra ir Lietuvos prekiniuose pieno ūkiuose. Vokietijos agrarinės ekonomikos centro atliktais Lietuvos pieno ūkių gamybos kaštų skaičiavimais, nedideliuose – 5–15 karvių laikančiuose – šeimos ūkiuose pieno kilogramo savikaina siekia daugiau nei 50 euro centų. Ūkiams stambėjant gamybos kaštai mažėja. Pastaruosius kelerius metus Lietuvos pieno gamybos sektoriui politikai primygtinai siūlė rinktis smulkų ūkį ir trumpąją maisto grandinę nuo fermos iki stalo. Tikrovė optimizmu netryško. Kaip teigia LPGA vadovas J. Vilionis, smulkūs ir vidutiniai ūkiai dėl mažų žaliavos supirkimo kainų, didėjančių gamybos kaštų, augančių reikalavimų verslui traukiasi iš rinkos. Pieno perdirbimo bendrovės prarastą vietinės žaliavos kiekį kompensuoja įvežtine.

Kainą gali rinktis?

Kaip skelbia asociacija „Pieno centras“, prekiniams Lietuvos pieno ūkiams, parduodantiems daugiau kaip 40 t pieno per mėnesį, šalies pieno perdirbimo įmonės 2020 m. lapkritį už natūralų pieną mokėjo vidutiniškai 348,3 Eur/t. ES šalyse, kuriose vyrauja dideli pieno ūkiai, lapkritį mokėta vidutinė kaina už natūralų pieną siekė 349,61 Eur/t. Pagrindinės šalies pieno perdirbimo įmonės tarsi susitarusios prekiniams pieno ūkiams mokėjo panašią kainą: „Žemaitijos pienas“ – 354 Eur/t, „Pieno žvaigždės“ – 353, „Rokiškio sūris“ – 350, „Marijampolės pieno konservai“ – 349, „Vilkyškių pieninė“ – 345, „Pienas LT“ – 342, „Nordic proteins“ – 341. Estijoje, iš kurios Lietuvos pieno perdirbimo įmonės perka apie trečdalį žaliavos, vidutinė 2020 m. pieno supirkimo kaina siekė 295 Eur/t.

„Prieš keliolika metų pieno gamintojai dar turėjo galimybę valstybės tarnyboms apskųsti didžiųjų pieninių vadovus dėl kartelinio susitarimo, pastaruoju metu tai vadinama rinkos pokyčiais, – pastebi J. Vilionis, – smulkieji ūkininkai, pieno verslą vadinę gyvenimo būdu, verčiami trauktis iš sektoriaus, jų nuostoliai šalies kaimui virs socialine nelaime.“

Žemės ūkio ministerijos duomenimis, Lietuvoje praėjusių metų antrąjį pusmetį pieną perdirbti tiekė apie 16 tūkst. pieno ūkių. Daugiau nei 75 proc. jų buvo smulkūs, parduodamo pieno kiekis sudarė 15 proc., likusią dalį (85 proc.) tiekė stambūs prekiniai ūkiai.

Pieno reikės

Tarptautinės pienininkystės federacijos (International Dairy Federation, IDF) duomenimis, per ateinančius penkerius metus pasaulyje komercinio pieno gamyba išaugs, padidės sviesto, sūrio, pieno miltelių, išrūgų baltymų koncentrato poreikis ir kainos.

„EPT, kuriai priklauso ir LPGA, diskutuota dėl augalinės kilmės pieno pakaitalų, – sako LPGA direktorius Eimantas Bičius, – ES reglamentai leidžia vartotojui siūlyti iš sojų baltymų ir palmių riebalų pagamintą sūrio gaminį, vietoj sviesto – augalinių riebalų mišinį. Tik produkto etiketėje privalu nurodyti gaminio sudėtį, o pirkėjui paliekama teisė rinktis“.

Pasak E. Bičiaus, šalies pienininkystės laukia dideli iššūkiai – ir dėl naujosios žalinimo politikos, ir dėl gamtinių išteklių tausojimo, aplinkosaugos. Pieno gamybos sektorių vargina nuomonių įvairovė – dėl verslo strategijos, socialinio modelio, savivaldos įsipareigojimų. Į viešąją erdvę patenka stambių ūkių vadovų pagarsinti ketinimai nupirkti „verkiančius“ smulkius pieno ūkius, kelių kooperatyvų vojažai po tą patį kaimą, ieškant „kibirinio“ pieno. Yra ir sėkmės istorijų, kai ūkininkas išnaudoja visas ES, valstybės, mokslo ir verslo teikiamas galimybes, sukuria darbo vietas šeimai ir bendruomenei. Apie tokį žmogų sakoma, kad atsidūrė laiku ir vietoje.

Ūkininkas yra verslininkas

Šilališkis ūkininkas Tomas RAUDONIUS – LPGA tarybos narys, ŽŪK „Pienas LT“ valdybos pirmininkas, kelių šeimos ūkių steigėjas ir verslo generatorius. Šiandien jis atsako į „Ūkininko patarėjo“ klausimus.

– Pieno gamyba ir vartojimas pasaulyje didėja, o mūsų šalyje – mažėjimo tendencijos. Ar įmanoma tai pakeisti?

– Šiais metais pieno kiekis Lietuvoje šiek tiek augo. To jau keleri metai siekia visi Pieno strategijos rengėjai. Ūkininkai nuolat raginami didinti efektyvinti pieno gamybą ir mažinti savikainą. Akivaizdu, kad paramos panaudojimas jau duoda teigiamų rezultatų.

– Trumpoji maisto grandinė. Politikai agituoja, siūlo paramą. Tačiau dažnas ūkininkas sugeba vartotojui pasiūlyti tik pieno, sviesto, sūrio, o vertingiausią pieno dalį – išrūgas – išpila į srutų duobę. Kiek iš tos „trumposios grandinės“ naudos ir kiek nuostolių patiria ūkininkas?

– Akivaizdžią trumposios grandinės naudą patvirtina tarptautinė pieno gamintojų patirtis. Apie tai ne kartą rašė, kalbėjo ir teoretikai, ir praktikai. Šiuo metu Lietuvos ūkininkai sprendžia sudėtingesnį klausimą – išlikti pieno gamyboje ar pasitraukti. Stambūs ūkiai, dalyvaujantys trumpojoje grandinėje ir nenorintys papildomai investuoti į produktų perdirbimą, toliau gali sau leisti pasirinkti, ką gaminti, o ką išpilti į pamazgas. Nors mažai tikėtina, kad jie nepanaudoja visų papildomų produktų. Smulkūs ūkiai turės rinktis. Jei jie norės išlikti pieno sektoriuje, turės susikooperuoti bent į mažus darinius ir tuomet įsitraukti į trumpąsias grandines. Pavieniui bus pernelyg sunku, nes ir tuomet reikia net ir nedidelių gamybos, prekybos ir rinkodaros kompetencijų. Akivaizdu, kad veikdami po vieną maži ūkiai negebės to padaryti patys.

– Kokia pieno gamybos savikaina smulkiame, stambiame ir mišriame ūkyje? Kokia Raudonių ūkio patirtis?

– Į šį klausimą atsakyti negalime, nes tai yra komercinė paslaptis.

– Pieno gamybos kaštų mažinimas – ūkio stambėjimas ir kooperacija. Kiek tai realu?

– Praktikoje patvirtinta, kad ūkių stambinimas veda prie kaštų mažinimo nuo būtinų ūkiui priemonių pirkimo iki logistikos. Yra nemažai ūkių, kurie neturi galimybės plėstis patys, tačiau jie visuomet gali kooperuotis. Tokių pavyzdžių Lietuvoje yra kiekviename regione. Kaip ir kiekviename versle, žemės ūkyje kyla įvairių iššūkių – vadybinių ar ekonominių. Vis dėlto vienas svarbiausių iššūkių stambėjant ūkiams yra mūsų ūkininkų mentalitetas. Nors ir labai norėtume išlikti vienvaldžiai savo ūkio šeimininkai, ekonomika diktuoja savo sąlygas ir mes turime prie jų prisitaikyti, jei norime išsaugoti verslą. Vis dėlto stambinimas ir kooperacija yra neišvengiama būtinybė kiekvienam pieno ūkui, jei jis nori pasilikti šiame sektoriuje.

Mažai moka – neparduok

– Šalyje pieną superka 60 įmonių, perdirba – 7. Kaip atskirti pieno žaliavos ir logistikos kainas? Kaimietis už pieno kilogramą gauna 15 euro centų, supirkėjas prie įmonės vartų iš perdirbėjo – 35. Tarpininkų „prastumtas“ Pieno įstatymas tik sukiršino sektoriaus dalyvius. Dabar galioja tik penkios įstatymo pataisos, o naujas įstatymo projektas likęs viename Seimo stalčiuje...

– Pieno įstatymas nuo pat pradžių pateko į audringų diskusijų sūkurį, kuriame buvo itin daug aistrų, tačiau nedaug racionalaus ir konstruktyvaus dialogo. Be to, jo strateginę reikšmę – didinti pieno gamybą nacionaliniu lygiu – nedaug kas iš sektoriaus dalyvių suprato. Pieno supirkimo ir logistikos kaštų tema ne kartą buvo aptarta įvairiose diskusijose ir publikacijose. Nemanau, kad verta prie to sugrįžti. Savo ruožtu aš, kaip didžiausio Baltijos šalių ūkininkų pieno kooperatyvo narys ir vadovas, galėčiau rekomenduoti kolegoms ūkininkams, kurie gamina kokybišką pieną, neparduoti pieno tarpininkui už 15 centų, geriau paieškoti perdirbimo įmonės, su kuria ryšiai bus naudingesni.

– Pieno perdirbimo įmonės gyvulinės kilmės riebalus keičia pigesniais augaliniais. Kodėl pieno gamintojai viešai nekelia tokios praktikos ir neieško būdų, kaip to išvengti?

– Ši tema apima ne nacionalines, o pasaulines tendencijas. Kiekvienas maisto gamintojas ieško būdų, kaip atpiginti gamybą, vadovaudamasis teisės aktais ir standartais. Kol patys ūkininkai nepradės gaminti maisto produktų, jiems teliks pasyvus žaliavos gamintojo ir stebėtojo vaidmuo.

Kooperacija neišvengiama

– Beveik du dešimtmečius vėluojame įgyvendinti praktiką, kad pienas iš ūkių būtų superkamas tik atvėsintas iki 8 laipsnių, kaip yra Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Kokie pokyčiai prognozuojami Lietuvoje? Žinoma, jog tik 40 proc. pieno gamintojų fermose turi pieno aušintuvus.

– Kooperatyvas „Pienas LT“ jau nuo 2009 m. superka pieną tik iš šaldytuvų ir atvėsintą. Neabejojame, kad ilgainiui kiekvienas ūkis, kuris sieks išlikti rinkoje ir vystyti pramoninę pieno gamybą, turės įsigyti šaldytuvų. Tai susiję su maisto produktų saugos reikalavimais ir augančia maisto produktų kontrole, vartotojų poreikiu gauti itin aukštos kokybės pieno produktus.

– Trečdalis Lietuvoje perdirbamo pieno yra iš iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, net Vokietijos. Neturime savos žaliavos ar nesugebame racionaliai tvarkytis?

– Iki šiol visos pieno perdirbimo įmonės tvirtina, kad vietinio žaliavinio pieno trūksta. Deja, dauguma pieno ūkių gana lėtai siekia plėtros ir efektyvumo. Kita vertus, mūsų ūkių pieno kokybė ne visuomet tenkina pieno perdirbėjus. Tuomet žaliavinio pieno trūkumą kompensuoja kaimyninių šalių rinka.

– LPGA vadovas J. Vilionis ne kartą yra kvietęs pieno gamintojus būti savo ūkio produkcijos šeimininkais – neparduoti žaliavos už mažą kainą arba parduoti „per vieną vamzdį“, turėdamas mintyje kooperatyvą „Pienas LT“. Ar tai įmanoma?

– Sutinku, kad ūkininkas turi būti savo produkcijos, gamybos ir verslo šeimininkas. Tačiau būtų sunku įsivaizduoti, kaip „per vieną vamzdį“ parduoti visą pieną. Mūsų kooperatyvo verslo modelis praktiškai patvirtina, kad susikooperavę ūkiai taupo logistikos kaštus – surenkant pieną, jį perdirbant, gaunama pridėtinė vertė.

– Pažangūs pieno ūkiai, daug investavę į gyvulių genetiką ir gerovę, pašarų kokybę, fermų įrangą, gamtosaugą, verčiasi sėkmingai ir tiesiogines išmokas vertina kaip premiją ūkiui. Kiek tokio optimizmo Lietuvoje?

– Jūsų apibūdinti ūkiai tikrai yra pelningi ir galvoja apie tolesnę plėtrą. Tokių ūkių nemažai yra mūsų kooperatyve „Pienas LT“. Nors jie susiduria su tokiais pat iššūkiais, kaip ir bet kuri kita verslo įmonė, vis dėlto augantis jų gamybinis pajėgumas, verslo valdymo raštingumas, kaupiama patirtis ir perspektyvos suteikia jiems optimizmo. Visada svarbu mokytis iš sėkmingų pavyzdžių.

Justinas ADOMAITIS

ŪP korespondentas

Autoriaus ir 123rf nuotraukos

2021-01-09