Pieno ūkių tuštėjimo metas

Galima įkišti galvą į smėlį ir manyti, kad viskas vienaip ar kitaip išsispręs savaime. Tačiau realybė yra kitokia. Pieno gamyba sudaro apie 18 proc. visos žemės ūkio produkcijos, todėl akivaizdu, kad nebegalime likti pasyviais stebėtojais. Situacija reikalauja skubių ir koordinuotų veiksmų Europos Sąjungos (ES) lygmeniu, nes pavienės valstybės nepajėgios susidoroti su visą Europą apėmusia krize.

Padėtį dar labiau apsunkina brangstantys pašarai, trąšos, dyzelinas, energija, o geopolitiniai veiksniai dar labiau didina neapibrėžtumą. Supirkimo kainos jau nepadengia gamybos kaštų, o tai kelia grėsmę ūkių ekonominiam gyvybingumui ir išlikimui.

Vis daugiau ūkininkų svarsto trauktis iš pienininkystės. Šį faktą patvirtina ir statistinių rodiklių analizė: nuo 2003 m. iki 2026 m. karvių skaičius sumažėjo net 59 proc., t. y. nebesiekia nė 200 tūkst. Per metus veiklą nutraukė apie 1 740 ūkių, o per visus 2025 m. į pieno sektorių atėjo mažiau nei 10 jaunųjų ūkininkų.

Tačiau tai yra ne tik Lietuvos problema. Struktūrinė krizė pieno rinkoje apėmė visą Europą. Tai bendras iššūkis, kuriam reikalingas skubus ir koordinuotas atsakas, kuris ne tik sušvelnins dabartinę kritinę padėtį, bet ir stabilizuos ūkininkų pajamas bei atkurs rinkos pusiausvyrą.

Šiandien vis aiškiau matome 2016 m. krizės signalus, tačiau, deja, dabartinė situacija dar sudėtingesnė: silpnesnės eksporto galimybės, geopolitinis nestabilumas ir ūkininkai, dirbantys ties išlikimo riba.

Ūkininkai negali laukti, kol rinka pati atsigaus. Būtina kuo skubiau priimti Europos lygmens nepaprastąjį pieno sektoriaus veiksmų planą. Taip pat kuo greičiau priimti Įgyvendinimo reglamentą, nustatantį išimtines priemones ir finansinę paramą pieno gamintojams. Tai būtų aiškus signalas, kad Europa ne tik stebi krizę, bet ir realiai remia savo ūkininkus. Skubi finansinė parama, ypač Lietuvos pieno ūkiams, yra gyvybiškai svarbi, siekiant užtikrinti sektoriaus išlikimą. Europos Komisija privalo aktyvuoti laikiną ir savanorišką pieno gamybos mažinimo programą – panašią į taikytą 2016 m., kai ūkininkams buvo kompensuojama už sumažintą gamybą ir tai padėjo stabilizuoti rinką. Tokios priemonės tikslas aiškus – sumažinti perteklinę pasiūlą ir atkurti kainų pusiausvyrą.

Kartu būtina sudaryti palankesnes sąlygas ES pieno produktų eksportui į trečiąsias šalis bei didinti finansavimą ES mokyklų programoms, siekiant skatinti vidaus vartojimą.

Pieno įstatymo pakeitimo projektas toliau stringa – svarstytas Seimo Kaimo reikalų komitete, vėl grąžintas iniciatoriams tobulinti. Toks delsimas kelia rimtą susirūpinimą. Kiekviena prarasta savaitė reiškia dar vieną užsidariusį ūkį ir gilėjančią krizę. Pakeitimus būtina priimti dar šioje Seimo pavasario sesijoje.

Pieno tiekimo grandinėje susiformavo ryškus derybinių galių netolygumas ir oligopolinė struktūra, kurioje ūkininkai lieka silpniausia grandis. Dėl to pieno kainos pasiskirstymas visoje grandinėje yra akivaizdžiai nesubalansuotas, o didžiausia ekonominė našta tenka būtent ūkininkams, kurie turi mažesnę derybinę galią ir dažnai gauna mažesnę kainą nei kitose ES šalyse.

Ypač sudėtinga situacija yra kooperatyvams, kurie turėtų stiprinti ūkininkų derybinę galią, tačiau realybėje susiduria su dar didesniu spaudimu. Šių metų kovą, palyginti su 2025 m. rugsėju, jiems mokama pieno kaina sumažėjo apie 40 proc. Dar daugiau – šiandien kooperatyvai už į pienines pristatytą pieną gauna iki 8 ct/l mažiau nei perdirbėjai moka smulkiesiems ūkininkams.

Dabartinė valstybės pagalba pieno sektoriui labiau primena kosmetinį remontą nei realų sprendimą. Reikalingi esminiai pokyčiai, o ne vien rūpesčio demonstravimas. Sektorius susiduria su struktūrine krize, kuriai stabdyti reikalingi konkretūs sprendimai: didesnės investicijos pieno ūkiams modernizuoti, supaprastintos investicinių projektų taisyklės, peržiūrėti pertekliniai aplinkosauginiai reikalavimai fermų statybai ir sudarytos realios galimybės praktiškai taikyti tipinius tvartų projektus.

Deja, Vyriausybė, jau kartą atmetusi Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) siūlymus, dar sykį svarsto galimybę skirti papildomus 390 mln. Eur gyvulininkystės ūkių modernizavimui.

Dar labiau neramina tai, kad finansinė priemonė apyvartinėms lėšoms gauti smarkiai vėluoja ir numatoma tik gegužės pabaigoje. Toks delsimas gali dar labiau pabloginti situaciją ir kai kuriems ūkiams tapti kritiniu ar net pražūtingu.

Situaciją komplikuoja ir tai, kad Nesąžiningos prekybos praktikos įstatymas realiai neveikia, o pieno kainos toliau grimzta žemyn.

Dėl to ne kartą raginau imtis veiksmų ir ES lygmeniu – užtikrinti skaidresnę maisto tiekimo grandinę ir sąžiningesnį vertės pasidalijimą. Visų pirma, būtina garantuoti, kad ūkininkai gautų sąžiningą atlygį, padengiantį gamybos savikainą, ir stiprinti vietinių ūkininkų pozicijas tiek rinkoje, tiek visoje maisto tiekimo grandinėje.

Tai aiškiai atsispindi ir priimtame Europos Parlamento (EP) pranešime dėl žemės ūkio ateities po 2027 m., į kurį įtraukti ir mano pasiūlymai. Jame pabrėžiama, kad ūkininkai neturi būti verčiami nuolat parduoti savo produkcijos žemiau savikainos, o jų pajamos turi būti užtikrinamos sąžiningomis rinkos sąlygomis. Tai – esminė sąlyga, jei norime išlaikyti gyvybingą žemės ūkį Europoje. ECR frakcija, kuriai priklausau, taip pat pabrėžia būtinybę stiprinti paramą vietiniams ūkiams, ypač mažiems ir vidutiniams, nes jie yra labiausiai pažeidžiami ir pirmieji patiria kainų spaudimą.

Kadangi žemės ūkis yra strategiškai svarbus sektorius Lietuvoje, nuosekliai ir aktyviai ginu ūkininkų interesus EP.

Palaikau balandžio 9 d. vyksiantį ūkininkų mitingą Vilniuje ir kviečiu visus nebūti abejingus – ateiti, išgirsti ir būti kartu su Lietuvos ūkininkais.

Ši publikacija parengta EP ECR frakcijos nario Aurelijaus Verygos iniciatyva, remiant EP ECR frakcijai. Tekste pateiktos autorių nuomonės nebūtinai atspindi oficialią EP poziciją.

Nr. 2026/81/7