Pietvakarių Lietuvą kolonizuoja lenkų ūkininkai

Tai, kas neapsimoka Lietuvoje, visai neblogai sekasi gretimoje Lenkijoje. Šią tiesą gerai žino Vilkaviškio, Lazdijų, Kalvarijos savivaldybių ūkininkai, stebėdami, kaip į nuomojamą žemę kasmet vis labiau pretenduoja Lenkijos žemdirbiai. Apleistų laukų šiose savivaldybėse jau beveik nebeliko, tik mūsų ūkininkams džiaugtis nėra kuo – žemės nuomos kainos kai kur peraugo proto ribas.

Atsivaro net gyvulius Vilkaviškio savivaldybės ad­ministracijos Žemės ūkio skyriaus vedėja Lina Grygelaitienė „Ūkininko patarėjui“ sakė apie žemę rajone nuomojančius lenkus girdinti nuolat, nors ūkininkai apie tai garsiai nekalba – žino, kad pasėlius deklaruoti gali tik dirbantys žemę. „Jokios statistikos nėra ir būti negali, nes tai šešėliniai sandoriai. Mes norėtume tikėti, kad rajono ūkininkai sąžiningi, tačiau girdime, kad prie Gražiškės kaimo lenkai net gyvulius ganė – buvo persivarę per sieną. Vis dėlto nemanau, kad tai masinis reiškinys. Rajone turime daugybę stiprių ūkininkų, kuriems laisva žemė reikalinga ūkiams plėsti“, – tvirtino L. Grygelaitienė. Kaip ir vilkaviškiečiai, kaimyninės šalies ūkininkai lietuviškose žemėse dažniausiai augina kviečius – jų rajone deklaruota bene 25 tūkst. ha. Kadangi Punskas – pienininkų kraštas, lenkų ūkininkai augina pašarinius kukurūzus, šienauja lietuviams nereikalingas pievas. Todėl vasarą aplink Vištytį laukiuose burzgia traktoriai ir kombainai su lenkiškais numeriais. „Susisuka ritinius ir išsiveža, mums palikę šiukšles ir dulkes. Visur pilna lenkų – „sofos ūkininkams“ jie dabar tarsi išganymas. Dirbti nereikia, o pinigus už deklaraciją gauna ir dar nuomą lenkai sumoka. Pridėkit žalią kurą, kuris lieka – kažin, ar nugarą lenkdamas tiek uždirbsi“, – piktinasi Gražiškės kaime gyvenantys žmonės.

Sukėlė nuomos kainas Vilkaviškiečiai įsitikinę, kad lenkams niekada netaps konkurentais, nes ten, kur žemė nebuvo atimta iš žmonių, susiklosčiusios ne tik kitokios ūkininkavimo tradicijos, bet ir valstybės požiūris. „Patikėkite, lenkai gauna dvigubai ar net trigubai didesnes tiesiogines išmokas – ten jos priklauso nuo parduotos produkcijos kiekio, todėl jiems apsimoka nuomoti iš mūsų žemes. O mums plėstis jau nebėra kur, visa žemė, jei tik geresnė, užimta kaimynų“, – aiškino pačiame pasienyje gyvenantis žmogus. Kad lenkai smarkiai sukėlė žemės nuomos kainas, sutinka ir Vilkaviškio savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja. L. Grygelaitienė sako vietiniame laikraštyje nuolat matanti skelbimus, siūlančius brangiai mokėti už nuomojamą žemę. „Mums patiems buvo įdomu, kiek tas „brangiai“. Paskambinusi nurodytu telefonu, išgirdau, kad už hektarą galima gauti 240 Eur ir net daugiau. Susėdę su specialistais svarstėme, kas lieka tam ūkininkui, kuris tokia kaina nuomoja žemę. Bet gal tiems, kurie Lenkijoje turi didelius plotus nuosavos žemės, apsimoka ir taip brangiai nuomoti?“ – stebėjosi Vilkaviškio savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja. L. Grygelaitienė mano, kad žemės nuoma neturėtų būti brangesnė nei tiesioginės išmokos už pasėlius – 100–150 Eur/ha, nes kitaip ūkininkui neapsimokės dirbti. Tačiau daugelis lietuvių ūkininkų, ypač turinčių ūkius nederlingose vietovėse, ir tiek mokėti negali.

Sumažėjo apleistų pievų Jei vilkaviškiečiams savo dirvų gaila, tai nemažai kaimyninės Kalvarijos savivaldybės gyventojų į darbščius lenkų ūkininkus žiūri kaip į išganymą. Liubavo seniūnijoje kalbama, kad lenkai dirba gal net penktadalį savivaldybei priklausančių žemės ūkio naudmenų – išsinuomoja net šlaitus, kurių niekam nereikia. „Tokia kaimynystė ypač patogi vyresnio amžiaus žmonėms, kurie ūkininkauti jau neįstengia, bet labai nori, kad jų žemė nebūtų apleista“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė Sangrūdos seniūnijos žemės ūkio specialistė Vaida Skuolienė. Pasak jos, seniūnijoje pasėlius deklaravusių gyventojų sąraše yra keturi lenkų ūkininkai, Lietuvoje deklaravę gyvenamąją vietą, turintys Kalvarijos savivaldybėje nuosavybės ir užregistravę valdas. Tačiau jų deklaruoti plotai nedideli – nuo 4 iki 9 ha. „Bet tai tikrai nėra vieninteliai lenkų ūkininkai, dirbantys mūsų žemę. Negaliu pasakyti, kiek mūsų gyventojų perleido savo laukus lenkams, bet jaučiu, kad tokių yra nemažai. Nė vienas atėjęs deklaruoti nepasako, kad savo žemės pats nedirbs, bet suprantu iš to, kad nežino tiksliai, kas kur pasėta, skambina ir klausinėja. Vyresni žmonės atsiveda ir lenkus, nes jiems patiems sunku susigaudyti laukų brėžiniuose. Vieni tokie šiemet deklaravo daugiau nei 30 ha“, – pasakojo V. Skuolienė. Žemės ūkio specialistė tikina, kad kalvarijiečiai patenkinti kaimynystės rezultatais, nes lenkai lankstūs, vyresniems žmonėms apdirba daržus, o ir finansinė nauda iš tokių santykių nemaža. „Pažįstu vienus žmones, kurie labai džiaugiasi, kad lenkai nuomoja jų žemę. Laukai jau buvo apžėlę krūmais, o lenkai sutvarkė, pasėjo naują žolę, tvarkingai prižiūri. Tokių dirvonuojančių laukų savivaldybėje yra nemažai. Jaunimas išvažiavęs, nėra kam jų prižiūrėti“, – sakė V. Skuolienė.

Naudinga abiem pusėms Kalvarijos savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Algirdas Bansevičius sako, kad lenkai šiame krašte šeimininkauja jau kokie penkti metai. „Nesąmonė, kad lenkų daugėja, mes to nejaučiame. O kad nuolat žvalgosi ir nuomoja, tai tikra tiesa – savo krašte jiems trūksta žemių, o ūkininkauja jie labai intensyviai. Tik statistikos neprašykite, jokių duomenų neturime. Mūsų ūkininkai patys deklaruoja, nes taip naudingiau, nenori lenkams žalio kuro atiduoti“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė A. Bansevičius. „Jau geriau šešėliniai sandoriai, nei eitų į socialinės rūpybos skyrių ištiesta ranka pašalpų prašyti“, – kalvarijiškiui antrina Lazdijų savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas Algimantas Pipiras. Pasak jo, pasienyje kitaip ir būti negali, o sandoriai, kad ir neįteisinti, naudingi abiem pusėms. Žemės ūkio skyriaus vedėjas tvirtina nujaučiantis, kad lenkai intensyviai medžioja laisvus žemės plotus, tačiau ir Lazdijų ūkininkai nesnaudžia. „Žemės visiems reikia, bet kad lietuviai ūkininkai į Lenkiją važiuotų žemės ieškoti, negirdėjau. Mums per daugybę metų okupantai iš galvų išmušė, kad žemė šventa, todėl dabar einame lengviausiu keliu – kam dirbti, jei gali dykai pinigų gauti? O lenkai, jei turi žemės, tai parduoti nė negalvoja, kartų kartos tą pačią žemę dirba. Pas juos kiekvienas lopinėlis išnaudotas, o mūsų krašte tų laisvų kampelių dar oi, kiek yra“, – „ŪP“ sakė A. Pipiras. Palenkėje, pasak Lazdijų savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjo, nėra gerų žemių, vien nederlingi laukai, bet lenkai jų nebrokuoja – atnaujina pievas ir šienauja. Vargsta ten ir dzūkai, bandantys įsikabinti į mėsinę gyvulininkystę. Nedaug naudos, pasak A. Pipiro, iš savo darbo gauna, bet šeimynas išmaitina, vaikus į mokslus išleidžia – ir tai gerai.

„Sunkus duonos gabalas“ Punsko viršaitis Vytautas Liškauskas neslepia: lenkų ūkininkams labai trūksta žemės, todėl Punsko krašte gyvenantys lietuviai žvalgosi į Lietuvos laukus. „Mūsų ūkininkams naudinga didinti ūkius. Mūsų individualūs ūkiai seniai susiformavę, iškart po Antrojo pasaulinio karo, todėl stiprūs. O lietuviai žemę neseniai atsiėmė, ne visi nori dirbti, kitiems neapsimoka ar pinigų tam neturi, todėl nuomoja mūsų ūkininkams – ir jums, ir mums gerai. Punsko krašte dauguma augina pienines karves, pieną parduoda gerokai brangiau nei jūs gaunate Lietuvoje – už maždaug 30 euro centų, todėl apsimoka“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė Punsko viršaitis. Paklausus, ar lenkų ūkininkai nenuomoja žemės vieni iš kitų, V. Liškauskas ilgokai galvojo. Retas atvejis, sako, kad taip būtų. Jei vyresni iš ūkio pasitraukia, iškart vaikai perima. Ir kai Europa lenkų ūkininkams už pasitraukimą iš žemės ūkio gamybos 500 Eur pensijas mokėjo, laisvos žemės nebuvo – visi savo ūkius vaikams perrašė. Kalbantis su Punsko viršaičiu, labiausiai rūpėjo paklausti, ar lenkams naudinga ūkininkauti. Bet ir ten, pasirodo, ne pyragai. „Sunkus duonos gabalas. Priklauso nuo to, ką darai. Ūkininkavimas yra labai rizikingas užsiėmimas. Dabar, kai siaučia ta baisi kiaulių liga, nukrito mėsos kainos. Kai buvo kvotos, gerai mokėjo už pieną. Dabar kvotų nėra, bet kol kas dar gyventi galima – tik darbas labai sunkus“, – sakė V. Liškauskas.

Žemė kelis kartus pigesnė Viršaitis neslepia, kad jau pusantrų metų Punsko valsčiuje niekas neparduoda ir niekas neperka žemės – rinka sustojo, kai buvo įvestas draudimas žemės ūkio paskirties žemę parduoti ne ūkininkams. „Anksčiau miestiečiai žvalgėsi žemės, keisdavo paskirtį. Ūkininkai gal ir norėtų nusipirkti, bet tiek pinigų neturi. O ir pirkti pas mus nelabai yra ką – nemačiau nė vieno skelbimo, kad kas žemę parduotų“, – „ŪP“ sakė Punsko viršaitis. Pasak jo, paskutinė kaina, kurią yra girdėjęs – 35 tūkst. zlotų už hektarą, tai yra maždaug 8 tūkst. Eur. O štai Lietuvoje, visai už kelių kilometrų, žemė kelis kartus pigesnė. Lazdijų savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas A. Pipiras neslepia, kad yra sklypų, kuriuos gali gauti beveik už dyką. „Apie Kapčiamiestį žemė gal brangesnė, bet ir už 1000 Eur ar net pigiau galima nusipirkti. Už pačią derlingiausią sumokėtumėte ne daugiau kaip 3–5 tūkst. Eur“, – sakė vedėjas. Nesunkiai žemės galima būtų įsigyti ir Kalvarijos savivaldybėje. Sangrūdos seniūnijoje neseniai 2 ha žemės ūkininkas nusipirko už 2300 Eur. Žemės kaina labai priklauso nuo vietos, sklypo dydžio ir našumo balo, tačiau už 2500 Eur galima įsigyti hektarą visai neblogos žemės. Punsko viršaitis V. Liškauskas neslepia, kad lenkų ūkininkai, bent jau tie, kurie nuomoja žemę Lietuvoje, mielai įsigytų ir nuosavybės. „Persikelti į Lietuvą ir pas jus ūkininkauti tikriausiai nė vienas nesutiktų, bet jei ta žemė būtų netoli nuo namų – tikrai pirktų“, – mano viršaitis. Apie tai, kad lenkai, prisidengę įvairiomis sutartimis, perka Lietuvoje pasienio žemes, niekas garsiai nekalba, tačiau ūkininkai kartais prasitaria manantys, jog nemaža dalis žemės pasienyje jau yra Lenkijos ūkininkų rankose.

Daiva BARTKIENĖ „ŪP“ korespondentė