Pirmenybė – efektyviems ūkiams

Lenkiški, pigesni kitų šalių produktai įsitvirtina rinkoje, atspindėdami vartotojų lūkesčius. Atviros rinkos sąlygomis kitaip jau ir nebus. Bet ir mes galime eksportuoti savo produkciją, parduoti toli už Lietuvos ribų. Tad mums nėra kito kelio, kaip didinti efektyvumą, kurti daugiau mišriųjų ir stiprių ūkių bei ilgąsias vertės kūrimo grandines.

Tačiau ar žemės ūkio paramos politika remia šias, išlikimui reikalingas tendencijas? Ne. Metai iš metų diskutuojama apie tai, kad politikos priemonės nukreiptos prieš efektyvumą, į lėšų ištaškymą, socialinės politikos vykdymą. Laikas sustoti ir įsivertinti, ar su tokia politika žemės ūkis gali išlikti. Laikas kurti tai, kas tvaru – pačia giliausia, išlikimo prasme.

Paradoksas, kurio nemato kainų reguliavimo šalininkai, kad ir efektyvumo didinimas, ir ilgųjų vertės grandinių kūrimas – visi žemės ūkį stiprinantys procesai – yra neatsiejami nuo spaudimo, kuris ateina visam sektoriui iš galutinio vartotojo per kainas. Taip, galutinis vartotojas galiausiai nustato kainą, o toliau ji pasiskirsto tarp įvairių grandžių, tarsi einant atgal. Ir nuo to priklauso, kiek galima mokėti už degalus, kiek galima mokėti už žemės ūkio techniką ir taip toliau. Pradėti centralizuotai skirstyti tas kainos dalis reiškia sužlugdyti funkcionuojantį rinkos mechanizmą. O alternatyvos jam mes neturime.

Užtikrinus kažkuriai gamybos grandžiai garantuotą dalį galutinėje kainoje, efektyvumas stagnuos. O mišrieji ūkiai, gilėjanti kooperacija, ilgosios vertės kūrimo grandinės yra kuriamos dėl akivaizdžios naudos – kai išlikti mažu, fragmentuotu žemės ūkis nebeturi perspektyvų, jos padeda išlyginti cikliškumo padarinius, globalios rinkos svyravimus ir tapti finansiškai tvariems. Būtent šį tvarumą mums reikia matyti kaip esminį, nuo mados nepriklausantį, nes jis reiškia išlikimą. Negalima iš viršaus, centralizuotai įgyvendinti grandinių ilginimo politikos. Tai yra natūralus, galima sakyti, instinktyvus gelbėjimosi kelias, išlikimo kelias. Ir mes turime gerų pavyzdžių.

Mūsų perdirbimo įmonės vis labiau imasi tokios patirties – nuo pirminio žaliavų ūkio sukuria grandinę iki galutinio perdirbto produkto, kurio net ir rinkodara, ir platinimu užsienyje užsiima pačios. Svarbu suprasti, kad galutinis gamintojas yra suinteresuotas turėti žaliavos bazę, o žaliavos, t. y. pirminės žemės ūkio produkcijos, gamintojas – kad būtų kas superka jo produkciją. Visi suinteresuoti vieni kitų egzistavimu ir klestėjimu. Matyti rinkoje tik trintį ir nematyti tos gražios tarpusavio priklausomybės ir bendradarbiavimo yra trumparegiška. Tam tikra trintis, kad ir kokia nemaloni, galiausiai veikia vartotojo naudai. Prekybininkai, derėdamiesi dėl kainos ar kokybės, nėra suinteresuoti žlugdyti gamintojo, priešingai – dienos pabaigoje jiems aktualus jo išlikimas, rūpi turėti ilgalaikius partnerius ir tiekėjus. Galiausiai vartotojas spaudžia mus visus mažinti kaštus, didinti efektyvumą. O kadangi visi esame ir vartotojai, ir gamintojai, tai tą interesų spaudimą turime atrasti ir savyje, ir rasti išminties susitaikyti.

Žinoma, didelė problema yra darbuotojų trūkumas ir besaikis minimalios mėnesio algos (MMA) didinimas, pakertantis galimybes ūkiams konkuruoti. Mes, Lietuvos laisvosios rinkos institute (LLRI), siūlydami peržiūrėti darbo migracijos politikos procedūras, pabrėžėme, kad darbuotojams iš trečiųjų šalių atvykti dirbti žemės ūkyje regionuose turėtų būti paprasčiau. Tai yra dvigubos paskirties priemonė – leidžia pašalinti darbuotojų trūkumą žemės ūkyje ir kartu ilgainiui išspręsti tuštėjančių regionų problemą. Taip pat ir MMA turi būti nustatomas, atsižvelgiant į regionų specifiką, o ne visiems – ir Vilniui, ir mažam kaimeliui – vienodas. Didelė problema kaimui yra nedarbo išmokos, įkalinančios žmones ilgalaikėje bedarbystėje. Kai žmogus tampa ilgalaikiu pašalpininku, žemės ūkyje stokojama nuolatinių ir patikimų darbuotojų, o ir patys žmonės negali gyventi pilnaverčio gyvenimo. Tad nedarbo draudimo politika turi skatinti žmonių užimtumą, įsitraukimą į gerovės kūrimą, o ne į ilgalaikę bedarbystę.

Visa tai – viešosios politikos priemonės, kurios galėtų pagerinti padėtį žemės ūkyje nesigriebiant pavojingo kainų reguliavimo. Svarbu, kad bendra Europos Sąjungos (ES) politika būtų nukreipta į konkurencingumą, o ir Lietuva taikytų ją išmintingai – kaip ir leidžia šalių nacionalinės diskrecijos principas. Jeigu Lietuvos politikos strategijos tikslas iš tiesų yra konkurencingas Lietuvos žemės ūkis, ES ir biudžeto lėšų ištaškymo politiką būtina keisti efektyvumo politika.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė Elena LEONTJEVA