Plėšrūnų daroma žala aktuali visoje Europoje

Lietuva nėra vienintelė valstybė, kurioje ietis tarpusavio kovose laužo aplinkosaugininkai, medžiotojai ir žemdirbiai. Dėl dogmomis tapusių ir dešimtmečiais nekeičiamų teisinių nuostatų paralyžiuojami tam tikri racionalūs veiksmai, neretai verčiama saugoti tai, ko saugoti seniai nebereikėtų. Panaši situacija yra ištikusi ne tik Lietuvos, bet ir visos ES teisinę bazę, reglamentuojančią plėšriųjų žvėrių populiacijų reguliavimo metodus. Šiuo klausimu bendrą pareiškimą paskelbė Europos šalių ūkininkus, miškininkus, žvejus, medžiotojus, kooperatyvus jungiančios organizacijos (COPA-COGECA, ELO, CEJA, FACE).

Teisės aktai paseno

Europos Tarybos 1992 m. priimtai Direktyvai dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (toliau – Buveinių direktyva) gegužės mėnesį sukaks 30 metų. Ši direktyva padeda ES saugoti daug įvairių gamtos buveinių ir rūšių. Tačiau dėl vykdomų sėkmingų apsaugos priemonių tam tikros stambiųjų plėšrūnų rūšių populiacijos sukelia vis didesnius konfliktus, kuriuos dar labiau paaštrina sudėtinga teisinė bazė. Daugeliu atvejų teisinis „griežtos apsaugos“ aiškinimas užkerta kelią aktyviai valdyti rūšies populiaciją, dėl to padaugėja konfliktų, keliančių pavojų kaimo pragyvenimo šaltiniams. Kaip nurodoma pareiškime, tam tikroms stambiųjų plėšrūnų rūšių populiacijoms ES nebereikia griežtos apsaugos pagal Buveinių direktyvos IV priedą, nes jos nebėra laikomos nykstančiomis ar pažeidžiamomis. Tačiau šios populiacijos tebėra išvardytos kaip griežtai saugomos. Europos Parlamentas paragino Komisiją nustatyti direktyvos priedų keitimo procedūrą, tačiau dėl šių prašymų nebuvo imtasi jokių veiksmų. Lietuvoje ši situacija puikiai žinoma dėl vilkų populiacijos reguliavimo ir šių plėšrūnų daromos žalos. Apie tai „Ūkininko patarėjo“ puslapiuose esame rašę ne kartą. Pažiūrėkime, kaip analogiška situacija susiklosčiusi kitose Europos šalyse.

Ne tik vilkai

Jei Lietuvoje siaučia vilkai ir jų aukomis dažniausiai tampa avys, rečiau galvijai, kitose šalyse yra ir plėšrūnų įvairovė, ir platesnis jų užpuolamų gyvūnų sąrašas. Be gausaus vilkų skaičiaus, kai kuriose šalyse pavojų kelia vienos stambiausių plėšrūnių – meškos. Suskaičiuota, kad praėjusiais metais Rumunijoje gyveno per 7 tūkst. meškų, net Suomijoje ir Švedijoje jų buvo maždaug 3–4 kartus mažiau. Meškų taip pat yra Slovėnijoje, Italijoje, Graikijoje, Austrijoje, Bulgarijoje.

Plėšrūnų aukomis tampa tie naminiai gyvūnai, kurie tose šalyse veisiami masiškai. Antai Suomijoje pernai buvo užfiksuota 150 meškų išpuolių, per kuriuos žuvo elniai, karvės, arkliai, sunaikintos 127 bičių šeimos. Daugiausia meškų „auginančioje“ Rumunijoje per 2018–2021 metus nuo lokių žuvo 30 žmonių, jau nekalbant apie vien per 2020 m. papjautus 2,8 tūkst. galvijų ir sunaikintą 181 bičių avilį. Šioje šalyje dažni ir vilkai – 2018–2021 metais būta 2,8 tūkst. jų išpuolių. Kitose šalyse nuo plėšrūnų kenčia ožkų, danielių bandos, net asilai ir naminiai šunys.

Plėšrūnų įvairove bene labiausiai pasižymi Švedija – čia fiksuojami vilkų, meškų, ernių, lūšių antpuoliai. Tiesa, praradimų skaičius nėra labai didelis – 2021 m. vilkai papjovė 419, meškos – 12, lūšys – 110 naminių gyvūnų.

Lietuva – direktyvų vykdymo pirmūnė?

Minėto pareiškimo vaizdinėje medžiagoje parodyta ES šalių padėtis pagal plėšriuosius žvėris. Mažiausiai vilkų yra Belgijoje (10), Danijoje (15), Nyderlanduose (20), dešimtimis jie skaičiuojami Vengrijoje, Čekijoje, Austrijoje. Prancūzija, kuri savo plotu yra beveik 10 kartų didesnė už Lietuvą, gyvena viso labo 624 vilkai, už Lietuvą didesnėje Portugalijoje – 300 vilkų, palyginti nedaug jų ir tokiose erdviose valstybėse kaip Suomija ar Švedija – maždaug po 400.

Iš savo plotu į Lietuvą panašių šalių akivaizdžiau daugiau vilkų esama tik Latvijoje (1 000) ir Slovakijoje (700). Jei skaičiuotume vilkų skaičių vienam ploto vienetui, Lietuva neabejotinai patektų į ES šalių penketuką. Plėšrūnai nuostolių pridaro visose šalyse. Antai Slovakijoje per metus papjauta pusantro tūkstančio avių, Prancūzijoje pagal oficialią statistiką suskaičiuoti 624 vilkai per vienerius metus nusinešė 12 tūkst. naminių gyvūnų gyvybes, o kaimynai latviai, „auginantys“ tūkstantį vilkų, pernai suskaičiavo tik 83 papjautus naminius gyvulius. Gali būti, kad vilkų ar užpultų avių, ožkų ir veršių apskaita nėra labai tiksli.

Pateikiama ir Lietuvos statistika. Čia vilkai pernai pražudė 1 347 naminius gyvūnus. Skirtingai nuo kitų šalių pateiktų skaičių, vilkai Lietuvoje skaičiuojami šeimomis. Oficialiai praėjusiais metais turėjome 63 jų šeimas, „išvertus“ į suprantamesnę kalbą – apie 500 vilkų. Ar tai realus skaičius? Praėjusį medžioklės sezoną Lietuvoje buvo leista sumedžioti 190 vilkų, tai turėjo būti padaryta iki kovo 31 d. Tačiau planas įvykdytas jau sausio mėnesį. Dauguma medžiotojų įsitikinę, kad vilkų Lietuvoje yra gerokai daugiau, nei skelbiama oficialiai. Antai asociacijos „Šilalės medžiotojų ir žvejų draugija“ pirmininkas Kęstutis Buja teigia, kad vien Šilalės rajone jų yra 70.

„Prieš 5 metus rinkome statistinius duomenis, suskaičiavome 60–70 vilkų. Manau, visoje Lietuvoje jų būtų du su puse tūkstančio“, – tikina K. Buja.

Kad vilkų gali būti daugiau, parodo ir itin sėkmingos medžioklės. Praėjusiais metais per vieną medžioklę buvo sumedžioti 4, per kitą – 5 vilkai. Per pastarąjį sezoną Kėdainių r. krito 13 pilkių, Rokiškio ir Anykščių r. – po 12, Ukmergės – 11.

Pasiūlymai

Minėtame Europos žemdirbiškų organizacijų pareiškime teigiama, kad žvėrių padarytai žalai atlyginti kasmet skiriama 28,5 mln. Eur kompensacijų, dešimtys milijonų eurų – žalos prevencijai. Tačiau ūkininkai patiria ne vien tiesioginius materialius nuostolius – tai ir psichologinė žala, nes ūkininkų auginami gyvuliai patiria nuolatinį spaudimą, yra traumuojami, tampa nevaisingi. Todėl nuolat didėjantys užpuolimai prieš ūkininkų pragyvenimo šaltinius kelia rimtą pavojų žemės ūkio ateičiai kai kuriuose labiausiai nykstančiuose Europos regionuose, ypač kalnuose įsikūrusiose bendruomenėse. Kita svarbi aplinkybė – taikant prevencines priemones sunaudojama daug laiko, pinigų ir darbo, deja, šios priemonės, įskaitant apsaugines tvoras, signalizacijos sistemas, sarginius šunis, atneša daugiau žalos nei naudos. Pavyzdžiui, tvoros sumažina laisvą žolėdžių žinduolių judėjimą, sarginiai šunys gali turėti itin neigiamą poveikį kai kuriems paukščiams ir kitiems laukiniams gyvūnams, signalizacijos sistemos sutrikdo natūralią aplinką.

Pareiškimo autoriai mano, kad valstybėms narėms turi būti leista reguliuoti stambių plėšrūnų populiaciją taip, kad tai užtikrintų ne tik jų apsaugos būklę, bet būtų apsaugota ir kita laukinė gamta bei žemės ūkio veikla.

„ lanksčiai valdomi regioniniai stambiųjų plėšrūnų konfliktai, skatinamas darnus sambūvis. Konfliktai ir sambūvio iššūkiai įvairiuose regionuose skiriasi ir labai priklauso nuo ekonominio, politinio ir socialinio konteksto. Nors visa apimanti teisinė sistema, susijusi su stambiųjų plėšrūnų populiacijų valdymu ir išsaugojimu, nustatyta Europos lygmeniu, įgyvendinimo sprendimai turėtų būti nustatomi ir priimami vietos ir regioniniu lygiu, remiantis aktyviu valdymu, mažinant konfliktų tarp žmonių ir tose pačiose vietovėse gyvenančių plėšrūnų galimybes, užtikrinant darnų jų sambūvį“, – teigiama pareiškime.