Plungės Bombėjui – 90 metų

Reikšmingas įvykis Plungės istorijoje

1932-ųjų spalio 29-oji – Plungės istorijoje įsimintina data, mat šią dieną oficialiai buvo atidaryta geležinkelio linija Telšiai–Kretinga bei stotis, o pirmuoju traukiniu į Plungę atvyko net pats prezidentas Antanas Smetona.

Iki šių dienų ši linijos atkarpa yra viena svarbiausių geležinkelio sistemoje, o Plungės stotis šioje atkarpoje – viena didžiausių ir svarbiausių, pastatyta kartu su geležinkeliečių namais, vandens bokštu ir sandėliu. Visus darbus organizavo danų firma „Höjgaard ir Schultz“, tiesa, stotis ir kiti pagalbiniai pastatai buvo sumūryti iš čia pat – Plungės plytinėje – degtų molio plytų.

Apsilankę stotyje jų raudonio jau nepamatysim – pastatas iš pat pradžių buvo aptinkuotas baltu tinku. O štai 25-ių metrų aukščio vandens bokštas iki šių dienų mažai pasikeitė.

Vietinių geležinkelininkų bokštas buvo pramintas Bombėjumi, tik kuo nusipelnė tokio vardo, šiandien niekas jau nebepasakytų.

Šis statinys kadaise turėjo itin svarbią paskirtį – tiekti vandenį iš Babrungo upės į garvežius, o dabar jau daug dešimtmečių stovi niekam nereikalingas ir apleistas it vaiduoklis. Tiesa, taip buvo ne visada.

Netikėtas pirkinys

Prieš du dešimtmečius plungiškis dailininkas Algimantas Veselis, paskelbęs žinią, kad įsigijo nekilnojamąjį turtą, gerokai nustebino ne vieną savo pažįstamą. Mat naujasis pirkinys buvo ne derlingas žemės sklypas ar butas su visais patogumais, o šis 1932 metų statybos vandens bokštas su 150 kubinių metrų cilindro formos vandens talpykla viduje.

„Tuo metu gyvenau netoli šio bokšto ir kasdien matydavau, kaip prašalaičiai vienas po kito griauna jį ir tempia plytas. Negalėjau ramia širdimi į tai žiūrėti – juk tai unikalus statinys su savo istorija. Nebeiškenčiau ir nupirkau vien tam, kad jį išsaugočiau nuo pražūties“, – pasakojo A. Veselis.

Jei ne šis menininko poelgis, šio bokšto tikriausiai jau nebebūtų. Koks apsukresnis žmogelis tikriausia iš jo plytų būtų susirentęs sau patogų būstą, nes anuomet buvo populiarus toks verslas – nupirk pigiai, nugriauk ir parduok plytas.

Meno galerija Bombėjuje

Tapęs vandentiekio bokšto savininku, plungiškis suskubo jį tvarkyti. Įsivedė elektrą, trečiame aukšte įsirengė poilsio kambarėlį, o pirmame – tualetą, išgriovė užmūrytas langų angas, pakeitė stogą, išsikasė šalia šulinį, kadangi vanduo į bokštą buvo paduodamas specialia pompa iš upelio. Ir dvejus metus čia gyveno.

Plungiškis prisipažino, kad anuomet, įsigijęs šį pastatą, turėjo didelių užmojų ir idėjų. Viena jų buvo atidaryti bokšte meno galeriją, tačiau laikui bėgant tapo aišku, kad toks sumanymas reikalauja itin didelių investicijų. Tad apsiribojo sutvarkęs ir įsirengęs kelis mažus kambarėlius.

Aišku viena – tik kūrybiškas ir ekstremalius pojūčius mėgstantis žmogus galėjo gyventi tokioje išskirtinėje vietoje. Bokštas yra vos keleta metrų nuo geležinkelio, tad kai pradunda traukinys, juda ne tik žemė, bet ir visas raudonų plytų statinys.

Be to, kiekviename aukšte A. Veselio įrengtuose nedideliuose trapecijos formos kambarėliuose įsiteko tik nedidukė lova, o šviesos spinduliai prasiskverbdavo pro mažučius langelius.

Įžvelgia ateities perspektyvų

Nepaisant neįprastų sąlygų, plungiškis pasakojo, kad apsigyvenęs vandens bokšte jautėsi labai gerai ir savotiškai didžiavosi, kad jo būstas pastatytas jam pačiam dar net negimus. O užlipus į viršutinį bokšto aukštą atsivėrusi Plungės miesto panorama atimdavo žadą.

Plungiškis planavo bokšte sulaukti ir senatvės, tačiau galiausiai teko pripažinti, jog dideli užmojai pertvarkyti statinį ir paversti jį meno galerija – ne jo jėgoms ir kišenei. Palikęs neįprastą būstą, menininkas apsigyveno kitur, o šiandien sako, kad mielai perleistų savo nuosavybę kitiems, jei tik atsirastų norinčių ne griauti, o investuoti ir sukurti originalų traukos objektą. Pasak A. Veselio, sutvarkius šildymo sistemą, atnaujinus viduje esančius laiptus, viršuje būtų galima įrengti apžvalgos aikštelę visiems, norintiems pamatyti Plungę iš paukščio skrydžio.

Tenka pripažinti, kad išties šioje vietoje sklando ypatinga dvasia, kurioje galima pasijusti lyg pasakų herojum.

Lina RUIBIENĖ/ŽEMAITIS

Autorės nuotraukos