Pluoštinių linų pėdsakai – Upytės žemėje

Tas mėlynumas

Moteris pasidalijo prisiminimais, kaip 2014 metais Upytėje įsikūrė Tradicinių amatų centras, kaip jai buvo patikėta centro pievelėje įkurdinti linus.

„Galima sakyti, kad istorija prasidėjo nuo Upytės bendruomenės, kuri rašė projektus ir statė bendruomenės namus. Kadangi mūsų kraštas garsėjo linininkyste, čia 1965 metais įkurta Upytės bandymų stotis, yra eksperimentinis linų ir javų sėklininkystės ūkis, bendruomenė sugalvojo, kad namas bus ypatingas – iš šiaudų ir molio, išlaikant senovinį aukštaitiškos gryčios modelį. Toks pastatas ir išaugo, o jame buvo nutarta įkurti Tradicinių amatų centrą, taip pat šiek tiek surištą su linininkyste“, – pasakojo E. Gruzdevienė.

Tradicinių amatų centrą reikėjo papuošti. Ir kaip gi Upytėje be linų!

„Tuo metu dirbau Upytės bandymų stotyje ir man buvo patikėta užduotis čia pasėti linus. Vieną plotelį apsėjau pluoštiniais, kitas erdves – daugiamečiais linais, kurie ilgus metus klestėjo prie Upytės bandymų stoties. Juos ten iškasiau ir perkėliau į amatų centro pievelę. Šie linai atrodo kaip gėlės, žiedai – mėlynos spalvos. Gan anksti pradeda žydėti. Turime šią puošmeną ir viliamės, kad linai ir toliau čia augs, klestės ir žydės“, – optimistiškai nusiteikusi linų mylėtoja.

Meilė linams

Paklausta, kodėl jai buvo patikėta pasirūpinti linais, Elvyra reaguoja kukliai: „Nežinau, turbūt mano toks likimas – niekur toli nuo linų nepabėgu, – sako ji. – Esu kilusi iš Pakruojo krašto, kur irgi buvo išvystyta linininkystė. Mačiau, kaip mama mašinose kraudavo linų pėdelius. Mačiau šiuos augalus žydinčius ir augančius, bet kaip linai dygsta, nežinojau, todėl eidavau į laukus jų ieškoti, ir taip prasidėjo mūsų pažintis. Domėjausi ir mylėjau linus, eilėraščius apie juos rašiau, o 1998 metai atvažiavau dirbti į Upytės bandymų stotį. Turbūt aplinkiniai matė, koks yra stiprus mano ir linų ryšys, dėl to galbūt manimi ir pasitikėjo.“

Pažintis su istorija

2017 metais Upytėje uždarius bandymų stotį, E. Gruzdevienė šiek tiek nutolo nuo linų, dirbo Kupiškyje, Šakiuose, Ukmergėje, kur konsultavo ūkininkus. Šiuo metu E. Gruzdevienė dirba Ėriškių kultūros padalinio Linų muziejuje, Stultiškių vėjo malūne, kur vykdo įvairias edukacines programas, supažindina, kaip senovėje Lietuvoje auginti ir apdoroti linai. Taip pat su lietuviškomis pluoštinių linų veislėmis, kurios laikomos vienomis geriausių dėl pluošto kokybės ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.

Lankytojai čia gali susipažinti ir su įrankiais bei įrengimais pirminiam pluoštui apdirbti, tai yra: brauktuvais, karštuvais galvenoms nukaršti, mintuvais linų šiaudeliams išminti, bruktuvėmis, kuriomis iš pluošto išbrukami spaliai, likę po mynimo. E. Gruzdevienė mielai pasakoja ir supažindina su linų verpimu ir audimu. Švariausi, ploniausi linai verpiami ploniausioms drobėms, o pašukiniai skirti viršutiniams rūbams, patalynei, rankšluosčiams. Šiurkštūs ir trumpi – suverpiami storiems audiniams, maišams ir kt., taip pat iš jų vejamos virvės. Muziejuje pristatoma ir lietuvių liaudies buities senoviniai rakandai bei mūsų krašto darbščiųjų lietuvaičių iš linų ir su linais sukurti gaminiai: staltiesės, lovatiesės, drabužiai, rankšluosčiai, namų puošybos elementai.

Pluoštiniai linai – tik muziejuje

Pasak E. Gruzdevienės, pluoštinių linų – kadaise Lietuvos simboliu vadintų, padavimuose ir pasakose apdainuotų, mūsų krašte neliko. Jau nuo 2012-ųjų jų nebuvo Lietuvos ūkininkų pasėlių deklaracijose.

Pluoštiniai linai buvo palikti Dievo valiai nuo 1994 m., kuomet perdirbimo fabrikai nustojo mirkyti linus ir supirkdavo jau klojėtus. Dėl nepalankių orų ar dėl augintojų padarytų klaidų linai arba persiklojėdavo, arba jiems trūkdavo iki tinkamo atsiklojėjimo, todėl produkcija dažnai sugesdavo. Šiuo metu laukuose auginami jau kiti – aliejiniai (sėmeniniai) linai, o pluoštinius – mena tik muziejus.

Grožiui ir sveikatai

Kalbėdama apie linus dr. E. Gruzdevienė akcentuoja ir jų naudą žmogui. Linų sėmenų aliejuje esančios omega–3 polinesočiosios riebalų rūgštys padeda apsisaugoti nuo aterosklerozės, aukšto kraujospūdžio ir širdies ligų, skatina susikaupusių riebalų sudeginimą, netgi pasižymi specifiniu poveikiu slopinti vėžinių ląstelių vešėjimą. Nustatyta, kad šios rūgštys slopina ir metastazių susidarymą. Omega–3 polinesočiosios riebalų rūgštys dalyvauja nervinių impulsų perdavimo procese, todėl linų sėmenų aliejus ypač naudingas nervinę įtampą patiriantiems žmonėms bei hiperaktyviems vaikams. Šios rūgštys naudingos ir moterims, ir vyrams, nes stimuliuoja hormonų sekreciją, skatina kraujotaką, gerina odos ir plaukų būklę.

Anot mokslininkės, sveikatai naudingi ir sėmenys. Juose esančios skaidulos palengvina virškinimą ir žarnyno peristaltiką, išvalo žarnyną, neleidžia kauptis šlakams. Sėmenų gleivingosios medžiagos stiprina plaučių audinį, kvėpavimo sistemos gleivines, ramina kvėpavimo takus, slopina uždegimą, palengvina atsikosėjimą. Linų sėmenyse esantys lignanai (augalinės kilmės hormonai) turi savybę neutralizuoti laisvuosius radikalus, kurie laikomi didžiausiais degeneracinių, tarp jų ir sąnarių, ligų kaltininkais. Be to, lignanai reguliuoja hormonų santykį, turi antivėžinių savybių ir rekomenduojami krūties, prostatos ir kitų hormoninių ir onkologinių susirgimų profilaktikai.

Autorius Dovilė BARVIČIŪTĖ / JP.lt

Živilės VEČIORKUTĖS nuotr.