Esame įsitikinę, kad sėkmingos veiklos užtikrinimui svarbi ir ilgalaikė partnerystė su Lietuvos ūkininkais bei žemės ūkio bendrovėmis – su dalimi jų bendradarbiaujame daugiau nei 20 metų. Mūsų pirkėjai ypač vertina vietinę produkciją dėl jos kokybės ir šviežumo, tad būdami lietuviškas prekybos tinklas, stengiamės užtikrinti, kad vietinių ūkių produkcijos netrūktų, o jų kainos būtų prieinamos kiekvienam. Kartu suprantame ir ūkininkų patiriamus kaštų augimo iššūkius, todėl tikime, kad ilgametis abipusis bendradarbiavimas, ieškant abiem pusėms palankiausių sprendimų, sukuria tvirtą ir sėkmingą partnerystę.
Kalbant apie pajamų pasiskirstymą tarp ūkininkų, perdirbėjų ir prekybininkų, sprendimai turėtų būti grindžiami išsamia duomenų analize. Deja, viešojoje erdvėje fiksuojame tokių duomenų trūkumą. Pavyzdžiui, pastarosiomis savaitėmis buvo viešai aptariami Žemės ūkio duomenų centro (ŽŪDC) duomenys apie pieno gaminių vidutinių mažmeninių kainų struktūrą. Tačiau dėl mums nežinomų priežasčių į ŽŪDC atliekamą mažmeninių kainų analizę nėra įtrauktos nei privačių prekių ženklų, nei ekologiškų gaminių, nei akcijose dalyvaujančių produktų kainos. Tai reiškia, kad analizė neapima mažiausios kainos produktų, kuriuos pirkėjai ir renkasi dažniausiai. Pavyzdžiui, pieno kategorijoje privataus prekių ženklo pardavimų dalis, kur pieno kaina už 1 l yra 60 proc. mažesnė, palyginti su žinomais prekių ženklais, 2025 m. gruodį sudarė net 55 proc. visų pardavimų. O štai sviesto kategorijoje net 84 proc. gaminių buvo parduota akcijų metu. Privataus prekių ženklo vidutinė sviesto 1 kg pardavimo kaina buvo apie 58 proc. mažesnė, palyginti su žinomais prekių ženklais, ir sudarė 44 proc. viso parduoto sviesto.
Tad ŽŪDC skelbiami duomenys, kurie neapima akcijų metu siūlomų, taip pat privačių prekės ženklų produktų kainų, neatspindi tikrosios realybės apie mažmeninių kainų struktūrą.
UAB „Maxima LT“ Pirkimų departamento vadovas Marius TILMANTAS
Lietuvos kaimuose gyvena nuostabūs ir labai darbštūs žmonės, todėl natūralu, kad bent jau anksčiau daugelis jų užsiimdavo žemės ūkiu. Tačiau šiandien kaimai tuštėja, žmonės renkasi darbus artimiausiuose miestuose ir miesteliuose. Kodėl? Manau, pagrindinė priežastis – ilgalaikės strategijos trūkumas.
Ne išimtis ir pieno sektorius. Nuolat svyruojančios pieno kainos, valstybės požiūrio į tai, kokio dydžio ūkiai yra perspektyvūs, stygius. O kur dar sunkus ir kasdienis darbas, reikalaujantis žinių, darbo jėgos trūkumas, nuolatinis investicijų poreikis, nežinant apie savo pajamų dydį ateityje, žmones labai išvargina. Tad dažnas pasirenka lengvesnį gyvenimą.
Kad ūkiai galėtų išgyventi ir būti konkurencingi, būtinos tiesioginės išmokos, kaip ir investicinė parama. Visiškai pritariu Europos Sąjungos (ES) politikai, orientuotai į smulkių ir vidutinių ūkių rėmimą. Kuo daugiau išsaugosime šeimos ūkių, tuo bus gyvybingesnis kaimas. Manau, kad smulkūs ūkiai yra labai svarbūs, esant tokiai geopolitinei situacijai. Jie užtikrina maisto aprūpinimo grandinę konkrečiuose regionuose.
Įgyvendinant Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą, remiamas ūkių modernizavimas ir jų konkurencingumo didinimas. Tiesioginės išmokos veikia kaip „saugos tinklas“, padedantis ūkiams išgyventi kainų kritimo ar nederliaus laikotarpius. Investicinė parama suteikia galimybių atnaujinti techniką, diegti inovacijas ir didinti našumą – be viso to vietos produkcijai būtų sudėtinga konkuruoti globalioje rinkoje. Taip siekiama užtikrinti stabilų ir kokybiškų maisto produktų tiekimą vartotojams už prieinamą kainą.
Nors dalis žemdirbių kritiškai vertina tendenciją paramą vis glaudžiau sieti su griežtėjančiais aplinkosaugos ir tausios gamybos reikalavimais, ES politika, orientuota į smulkiųjų ir vidutinių ūkių rėmimą, taip pat siekia stabdyti kaimo tuštėjimą, mažinti migraciją ir skatinti vietos verslus. Tuo pat metu sektorius susiduria su augančiomis gamybos sąnaudomis, darbo jėgos trūkumu ir mažėjančiomis supirkimo kainomis. Todėl vis dažniau girdimi raginimai politikams reguliuoti kainas ir „teisingiau“ paskirstyti pajamų dalį tarp ūkininkų, perdirbėjų ir prekybininkų.
Ar tai įmanoma negriaunant ekonomikos pamatų? Ar valstybės įsikišimas nepaskatintų rinkos iškraipymų? O gal tvarių sprendimų reikėtų ieškoti kitur – stiprinant efektyvumą, kooperaciją ar visą vertės grandinę?
Kviečiame visus „Ūkininko patarėjo“ skaitytojus įsilieti į pradėtą diskusiją „Rinka ar valstybinis reguliavimas?“
Kasmet bandoma ieškoti būdų, kaip rasti dialogą tarp gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų. Visada viskas baigiasi taip pat – bet koks produktų kainų svyravimas nugula ant ūkininkų pečių. Manau, kad be valstybės įsikišimo apginti ūkininkų neįmanoma. Jei galime suvienodinti mobiliojo ryšio skambučių kainas, tai apsaugoti žemdirbį, kuris mums augina maistą, privaloma.
Tvirtai laikausi nuomonės, kad negalima mokėti ūkininkams už produkciją mažesnės kainos, nei yra savikaina, o ūkininkai turi pagaliau suprasti, kad tik visi kartu, per kooperaciją galės kovoti už save. Labai viliuosi, kad ir toliau valgysime skanų ir sveiką Lietuvos ūkininkų užaugintą maistą.
Kooperatyvo „Pieno puta“ direktorė Juratė DOVYDĖNIENĖ
UAB „Ūkininko patarėjas“
Įmonės kodas 133122411
PVM mokėtojo kodas LT331224113
Ats. sąsk. nr. LT154010042500061234,
LUMINOR bankas
Gedimino g. 27, LT-44319 Kaunas
Tel. (8-37) 225 300
El. paštas: referente@ukininkopatarejas.lt
.png)
(1).gif)
.gif)
.gif)
.gif)
