Popierinė veislininkystė

Šią savaitę Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) ir Žemės ūkio rūmai (ŽŪR), gyvūnų veislininkystės asociacijų atstovai vėl surėmė argumentų ietis. Pasiryžus išjudinti stagnuojančią veislininkystės sistemą, šįkart po kaulelį buvo narstoma 2010–2015 metų ūkinių gyvūnų veislininkystės plėtojimo ir rėmimo programa. Pusmetį su ministerija dialogo apie veislininkystę siekę Žemės ūkio rūmai viceministrą Saulių Gintą Cironką įtikino, kad programa praktiškai neįgyvendinta.

Turėtų didinti vertę Žemės ūkio viceministras S. G. Cironka į diskusiją atėjo atlikęs „namų darbus“, išnagrinėjęs senąją veislininkystės programą ir mąstydamas apie būsimą, kaip išvengti klaidų – akcentuoti ne bendro pobūdžio frazes, o orientuotis į konkretų rodiklį, ekonominį efektą. „Programa turi atitikti tikslą – gausinti žmonių pajamas, stiprinti rinkos pozicijas. Asociacijos yra, paramos schemos veikia, bet tikslas – sukurti produktą, patekti į kitas rinkas. Kaip valstybė gali prisidėti su paramos schemomis? Veislininkystės programa – viena dalelytė, padedanti kurti pridėtinę vertę. Veislinė gyvulininkystė gali atnešti daugiau pajamų“, – į atvirą ir konkretų darbinį pokalbį susirinkusiuosius kvietė viceministras. Kad grynaveislių gyvulių vertė visai kita, pavyzdžiu iš savo praktikos patvirtino Arūnas Cicėnas, Lietuvos ristūnų sporto sąjungos prezidentas bei mėsinių galvijų augintojas. Iš savo ūkio jis į Baltarusiją išlydėjo penkias mašinas su limuzinais. Pirkėjas nedvejodamas mokėjo geros veislinės medžiagos vertą kainą. Tačiau ūkininkas Lietuvos veislininkystės sistema beveik nesinaudoja. Sėklinimo medžiagą užsisako iš Prancūzijos, galvijų vertintoją pasikviečia iš Izraelio.

Ką veikia tarnyba? Kaip priminė Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos prie ŽŪM (VGVPT) viršininkas Vilius Rekštys, pagrindinis tarnybos darbas – kontroliuoti. Pastebėta, kad inspektoriai pernai trigubai dažniau konsultavo nei baudė, iš viso suteiktos 2758 konsultacijos. Tarnyba, kurioje drauge su regioniniais inspektoriais dirba 32 specialistai, turi daugiau nei 72 tūkst. kontroliuojamų objektų. Iš jų per 71 tūkst. galvijų bei 735 mėsinių galvijų ūkiai, 14 kiaulių veislynų, 58 – arklių, po 7 – avių ir kailinių žvėrelių, 8 – triušių ir 1 – ožkų. Tarnybos akiratyje taip pat ir darbas su 28 veislininkystės asociacijomis bei veislininkystės įmonėmis, 285 kontrolės asistentais, 496 sėklintojais. V. Rekštys apžvelgė ūkininkams jau žinomą statistiką, kad mažėja kontroliuojamo produktyvumo ūkinių gyvūnų, išskyrus avis ir ožkas, pateikė karvių produktyvumo rodiklių dinamiką, papasakojo apie nacionalinės veislininkystės sistemos tikslus ir problemas. Užsiminė apie atliktą importo–eksporto kainų analizę, rinkos tendencijas, kad pagrindinis veislinių galvijų judėjimas vyksta Lenkijos kryptimi.

Praktikai situaciją mato kitaip Asociacijų atstovų valstybinė gyvulių veislininkystės priežiūra neįtikino. Jie neginčijo, jog ji yra reikalinga. Ore tvyrojo garsiai neištartas klausimas: ar veislininkystės sistemos modernizavimas neįstrigo pusiaukelėje, kai viena jos dalis buvo patikėta privatininkams, o kita palikta valstybės rankose? Į ūkius atvyksta inspektoriai, kurie toli nuo praktikos. Ūkininkai kratosi jų siūlomų klausimynų, nemato naudos ar privilegijų, kurių suteiktų veislyno statusas. Kad šis statusas nebeaktualus, ŽŪR raštą tarnybai rašė dar prieš trejus metus. Praktikai abejojo tarnybos regioninių skyrių, kuriuose dirba 20 inspektorių, veikla. Degalai automobiliui limituoti, specialistai, net jei norėtų, neturi fizinių galimybių aplankyti visus. Ir ūkininkų atsiliepimai apie jų veiklą iškalbingi – tai valstybės lėšų švaistymas. Geriausia ūkio kontrolė, A. Cicėno įsitikinimu, yra rinka. Pats ūkininkas yra suinteresuotas siekti geriausių veislininkystės rezultatų, sekti įvykius aukcionuose ir būti savo srities profesionalu. Priešingu atveju gresia bankrotas. Botago iš šalies kaip sovietmečiu nereikia, nebent valstybinėse įmonėse, kur kitoks požiūris į darbą. O štai VGVPT, panašu, dar nori pabūti botagėliu ir privatininkui. O ten, kur veislinio gyvūno augintojui išties reikalinga pagalba, jos nėra. Ko verta karvių produktyvumo kontrolė, jeigu duomenys sužinomi tik kitą mėnesį, arba informacinė duomenų sistema, iš kurios metų metus nepavyksta išgyvendinti gyvūnų dubliavimo? Dviračio išradinėti nereikia. Veislininkystės asociacijų atstovai ŽŪM siūlė žvelgti į labiau veislininkystėje pažengusias šalis, antai Nyderlanduose, Prancūzijoje ar Estijoje valstybinei priežiūrai pakanka poros pareigūnų.

Pinigai vėjais ŽŪR Veislininkystės komiteto pirmininkas Edvardas Gedgaudas papunkčiui išanalizavo penkeriems metams numatytą ūkinių gyvūnų veislininkystės plėtojimo ir rėmimo programą, kuri šiemet jau turi būti baigta, žvilgsnis nukreiptas į ateinantį penkmetį. Daug spragų bulių, jų palikuonių vertinimo srityje. Veislininkystės įmonės neįsiveža aukštos veislinės vertės buliukų, tai atsiliepia palikuonių produktyvumo savybėms. Augintojai pasigenda geros veislinės medžiagos. Pernai iš visų kontroliuojamų karvių dešimt geriausių potencialių bulių motinų turėjo gerokai prastesnį bendrąjį veislinės vertės indeksą nei įprastą Vokietijoje (palyginkite: 134 ir 165). E. Gedgaudo žodžiais, nėra iš ko daryti buliukų. Tačiau neefektyvus palikuonių tikrinimas tęsiasi, valstybė už tai moka pinigus. Didžiajai daliai šalies karvių sėklinti naudojami vos 37 buliai, be to, eksploatuojama ir 12 bulių, kurių veislinė vertė nėra žinoma! VGVPT specialistų aiškinimu, pastarieji reproduktoriai skirti tiems augintojams, kurie neišgali brangiai mokėti. Tačiau paaiškėjo, kad išties kaina mažai skiriasi nuo patikrintų „lietuviškų“ reproduktorių spermos. „Šilutės veislininkystė“ tikrina mėsinius bulius pagal palikuonis, bet mėsinių galvijų populiacija Lietuvoje dar maža, vertinimui trūksta grandžių. Ūkininkų netenkina Lietuvoje esanti genetinė medžiaga, nėra garantijos, kad palikuonys bus mėsinių galvijų veislei būdingo eksterjero. Štai kodėl ūkininkai dairosi į Vokietiją, Prancūziją, nors vienos karvės sėklinimas gali atsieiti šimteriopai. Daug numatyta, tačiau mažai nuveikta žirgų veislininkystėje. Kita vertus, į programą įrašyta neišdiskutuotų priemonių, kurių būtinumas abejotinas – pvz., ar verta steigti veislinių eržilų depą. Žirgų veisėjai sako, jog valstybei toks žingsnis neapsimokės, pinigai bus kaip į balą. Avių produktyvumo apskaitos ir duomenų registravimo sistema vis dar nesuskaitmeninta, veislinių reproduktorių sėkla – nekaupiama. Popieriuje liko ir ožkų, švelniakailių žvėrelių augintojų lūkesčiai.

Kur dursi, ten trūksta Buvo numatyta į valstybinių įmonių ir bendrovių valdymo organus įtraukti asociacijų, dalyvaujančių tos įmonės veikloje, deleguotus atstovus. Porą jų įsileido vienintelė „Panevėžio veislininkystė“. Kitos įmonės durų praverti nepanoro. Skirtingai nei įsipareigota, asociacijoms nesuteikiama galimybė dalyvauti tarptautiniuose renginiuose, kuriuos organizuoja tarptautinis gyvulių apskaitos komitetas ICAR, tarptautinė bulių vertinimo tarnyba INTERBULL ir kitos solidžios veislininkystės organizacijos. Dalyvavimas tarptautinėje veikloje reiškia pripažinimą, partnerystę, kontaktus, naujas žinias. Rezultatas toks, kad asociacijos tūpčiojo vietoje, negalėjo plėstis, žmonės negavo tam tikrų pajamų, o kaltų nėra.

Nenori užlipti ant to paties grėblio „Jei kažkas už mus vėl sukurs programą, ji bus niekinė“, – visų veislininkystės asociacijų vardu pastebėjo Veislininkystės komiteto pirmininkas E. Gedgaudas. ŽŪR vicepirmininko Sigito Dimaičio pastebėjimu, metas susivokti, kur esame, ir eiti toliau. Visas puses išklausęs viceministras padarė išvadą, kad kiekvienas veislininkystės dalyvis turi pagal kompetenciją atlikti namų darbus, dar kartą kruopščiai išanalizuoti situaciją. Darbo grupė turėsianti žingsnis po žingsnio sudėlioti naują veislininkystės programą.

Autorės nuotrauka

Irma DUBOVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.