Sojų auginimo galimybės ir praktika

Dirvos parinkimas ir priešsėliai

Sojos nėra reiklios dirvai, tačiau joms geriau tinka purios, pakankamai laidžios ir ypač nepiktžolėtos, nerūgščios, šiltos, negiliai suartos dirvos. Sojoms reikia drėgmės, bet jos prastai auga sunkiuose moliuose, kur ilgai laikosi vanduo. Nors sojos gali augti, kai dirvožemio pH yra 6,0–6,2, tačiau optimalus rūgštingumas yra 6,5–7,0. Rūgščiose dirvose sumažėja biologinio azoto fiksacija ir maisto medžiagų prieinamumas, todėl, norint auginti sojas, tokias dirvas reikia kalkinti.

Geriausi sojų priešsėliai – varpiniai javai, kukurūzai, cukriniai runkeliai, bulvės ir daugiametės varpinės žolės. Sėkmingai auginome sojas ir po daugiamečių ankštinių žolių, tačiau auginant didesnius jų plotus po ankštinių žolių ar rapsų didėja pavojus, kad labiau pasireikš ligos ir kenkėjai. Svarbiausia sąlyga, parenkant sojų priešsėlį ekologinės žemdirbystės sėjomainoje, yra dirvos užsikrėtimas piktžolėmis, ypač daugiametėmis, kurioms sojos yra labai jautrios. Labai piktžolėtose dirvose pravartu prieš auginant sojas laikyti juodą arba užimtą pūdymą. Sojos gerai pakelia ir atsėliavimą. Gaila, kad ekologinės žemdirbystės sėjomainoje leidžiama atsėliuoti sojas ir kitus ankštinius augalus tik du kartus. Mūsų bandymuose sojas atsėliavome 10 metų, o derlius vis didėjo. Pačios sojos yra puikus priešsėlis daugeliui augalų rūšių, nes dirvoje palieka nemažas gumbelinių bakterijų sukaupto biologinio azoto atsargas.

Dirvos dirbimas

Rudenį pravartu dirvą sekliai nuskusti. Jei yra galimybė, galima patręšti organinėmis trąšomis ir aparti 20–30 cm gyliu. Jei dirvos užsikrėtusios varpučiais ir kitomis daugiametėmis piktžolėmis, rudenį nuskustą dirvą pavasarį, kai tik pradžiūna, reikia išakėti sunkiomis akėčiomis, o geriausia – sukultivuoti neseniai rinkoje atsiradusiu specialiu kultivatoriumi, kuris labai gražiai iškelia į dirvos paviršių varpučių ir kitų daugiamečių piktžolių šakniastiebius. Po savaitės belieka nugrėbti apdžiūvusias piktžoles ir jau galima sėti. Patyrę ūkininkai daugiametėmis piktžolėmis neužterštas sojų ražienas palieka neartas. Taip sulėtinamas gumbelių irimas ir, net jei žiema švelni ir lietinga, labai sumažėja brangaus azoto išsiplovimas. Pavasarį tokios ražienos sekliai suariamos ir išakėjamos. Akėti reikia skersai arba įstrižai, nei buvo kultivuota ar arta. Jei pavasaris užsitęsia ar dirvos yra nelygios ir piktžolėtos, jas pravartu 6–8 cm gyliu sukultivuoti ir privoluoti – taip išlyginamas dirvos paviršius ir išprovokuojamas piktžolių dygimas. Po savaitės ar vėliau dirva dar kartą akėjama ir taip sunaikinama nemažai dygstančių piktžolių. Taigi, ruošiant dirvą sojų sėjai, reikia laikytis bendrų reikalavimų, įdirbti dirvą sėklos įterpimo gylyje, stengtis ją kuo mažiau suslėgti ir nesudaryti sąlygų išgaruoti brangiai pavasarinei drėgmei. Rudenį tinkamai suartą nepiktžolėtą dirvą pavasarį sojų sėjai galima visiškai paruošti virbalinių akėčių agregatu.

Tręšimas

Sojos yra gana reiklus maisto medžiagoms augalas. 1 t sėklų išauginti reikia 75 kg azoto, 25 kg fosforo, 35 kg kalio, 10 kg magnio, 20 kg kalcio ir 4 kg sieros. Sojos 50–70 proc. reikalingo azoto apsirūpina pačios, t. y. gauna iš ant jų šaknų gyvenančių gumbelinių bakterijų, jeigu jų yra dirvoje. Todėl sojas ekologiškai galima auginti ir be azoto trąšų. Norint aprūpinti augalus kitais maisto elementais ir gauti normalų derlių, sojas būtina tręšti organinėmis arba kitomis ekologinei žemdirbystei skirtomis trąšomis. Intensyviausiai maisto medžiagas sojos naudoja nuo žydėjimo iki ankščių susidarymo. Tada iš dirvos jos paima apie 78 proc. viso reikiamo kiekio azoto, 82 proc. fosforo ir 50 proc. kalio.

Sėjos laikas

Geriausiai sojos dygsta, kai dirvos paviršius sušyla iki 10–15 ℃. Esame sėkmingai išauginę balandžio pabaigoje pasėtas sojas. Ankstyva sėja leidžia gauti didesnį ir anksčiau subręstantį sėklų derlių. Labai svarbu, kad išbrinkusios sėklos sudygtų. Tada jos ištveria net 3–4 ℃ šalnas. Jei po kelių šiltų dienų orai atvėsta, o taip būna dažnai, išbrinkusios sėklos gali supūti. Tuo įsitikino ne vienas paskubėjęs su sojų sėja. Taigi, geriausia sojas sėti antroje gegužės pusėje, nusistovėjus orams. Lietuvoje šis laikotarpis sutampa su kukurūzų sėja. Ukrainiečiai dalį sojų sėja gegužės viduryje, o kitas – mėnesio pabaigoje. Be to, sojos yra trumpadieniai augalai, todėl vėliau pasėtos geriau pakelia ilgos dienos stresą, mažiau nukenčia nuo piktžolių. Pavyzdžiui, ūkininkas N. Mileris dalį sojų ‘Merlin’ yra sėjęs net birželio pradžioje. Jos labai gražiai augo, beveik nesimatė piktžolių, tačiau subrendo tik spalio pabaigoje. Palankios tų metų agroklimatinės sąlygos leido gauti tokį pat derlių, kaip ir pasėtų mėnesiu anksčiau. Vis dėlto, šiltėjant klimatui, reikėtų bent dalį ploto pasėti anksčiau, kad nesėkmės atveju dar spėtume sojas atsėti. Sėkmės atveju sojos anksčiau subręs ir spėsime pasėti žieminius javus, sutaupysime sukauptą azotą ir pagerinsime sėjomainą.

Sėjos būdai ir sėklos norma

Sojos sėjamos siaurais (12–15 cm) arba plačiais (45–70 cm) tarpueiliais. Tai priklauso nuo dirvos piktžolėtumo ir turimos pasėlių priežiūros technikos. Praktika rodo, kad mūsų ekologiniuose ūkiuose geriausia sojas auginti plačiais tarpueiliais. Taip sutaupoma brangių sėklų ir efektyvesnė kova su piktžolėmis. Labai svarbu tiksliai pasėti ir tarpueilių plotį priderinti prie turimų purentuvų, kitaip galimi dideli nuostoliai.

Sėklos norma priklauso nuo sėjos būdo, sėklų stambumo ir kovos su piktžolėmis metodų. Pavyzdžiui, sėjant 15 cm tarpueiliais, 1 kv. m susidaro 666 cm ilgio užsėtos eilutės, o sėjant 45 cm tarpueiliais – 222 cm. Tokiu būdu į 1 m tenka atitinkamai 14–15 ir 32–34 sėklos. Geriausia sėklos normą nustatyti mln./ha. Pavyzdžiui, sojų ‘Annuška’ 1 000 sėklų svoris yra apie 110–155 gramai. Taigi, sėjant siaurais tarpueiliais, į 1 ha reikės išberti 0,85–0,9 mln. sėklų, o sėjant plačiais tarpueiliais – 0,5–0,55 mln. daigių sėklų. Jei sėjama plačiais tarpueiliais ir numatoma pasėlius akėti, sėklos normą reikėtų 10–15 proc. padidinti. Prieš sėją sojų sėklas būtina apvelti joms tinkamu nitraginu (gumbelinėmis azotą fiksuojančiomis bakterijomis). Tokiu būdu, priklausomai nuo būsimo derliaus, galima sukaupti 60–200 kg/ha gryno azoto ir gauti trečdaliu didesnį derlių. Dygdamos sojos iškelia sėklaskiltes į dirvos paviršių, todėl svarbu ne per giliai jas pasėti. Optimaliausias sėklų įterpimo gylis – 3–5 cm. Sausą ir grumstuotą dirvą prieš sėją ar po jos pravartu suvoluoti.

Pasėlių priežiūra

Lietuvoje, esant šiltam gegužės orui ir priklausomai nuo drėgmės, sojos sudygsta per 10 dienų. Ekologiškai auginamos tik klasikiniais (ne genų inžinerijos) selekcijos metodais sukurtos veislės. Didžiausia jų auginimo problema net chemizuotoje žemdirbystėje – piktžolės. Ypač sojos jautrios piktžolėms pradinėse augimo stadijose, kai formuoja šaknų sistemą. Vėliau platūs sojų lapai gerokai slopina jas. Kovoti su piktžolėmis reikia priešsėjiniu žemės dirbimu, kartais ir uždelsiant sėjos laiką. Auginant sojas plačiais tarpueiliais, būtina bent 1–2 kartus juos išpurenti. Tam geriausiai tinka įvairios frezos ar kultivatoriai su plokščiapjūviais noragėliais. Akėti sojas reikėtų bent vieną kartą, praėjus 3–4 d. po sėjos. Negalima jų akėti likus 2–3 d. iki sudygimo, kai sojų daigeliai yra kabliuko formos. Po sudygimo, priklausomai nuo piktžolėtumo, akėti sojas galima daigams pasiekus pirmojo tikrojo lapelio fazę, o antrą kartą galima tada, kai susiformuoja 3 lapeliai. Sojos gana gerai pakelia akėjimą, tačiau jas reikėtų akėti skersai arba išilgai eilučių. Akėti reikia antroje dienos pusėje, tada daigeliai yra ne tokie standūs ir mažiau traumuojami. Posėjinis akėjimas piktžolėtumą sumažina 40–50 proc., o po sudygimo – 65–75 proc. Akėjant iki sudygimo, agregato greitis turi būti ne didesnis nei 6 km/val., o po sėjos – 5 km/val. Nereikia labai skubėti ir purenant tarpueilius. Tarpueilius geriau purenti po akėjimo. Sojos palankiai reaguoja ir į nedidelį apkaupimą. Eilutėse išlikusias stambesnes piktžoles labai pravartu nurauti, nukirsti dalgiu ar aukščiau sojų stiebų pakeltu žoliapjovės dalgiu. Tai labai sumažina neigiamą piktžolių įtaką derliui ir jų sėklų išsibarstymą.

Sojų veislės, ligos ir kenkėjai

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.