Prasidėjo ritininkų vasara

Nacionalinės sporto šakos atgimimo laikais Lietuvoje ritinį žaisdavo keliolika komandų. Vien tik Plungės rajone buvo susibūrę net 16 ritinio komandų, iš kurių 4 dalyvaudavo Respublikos čempionatuose ir užimdavo aukštas prizines vietas. Plungės rajone, Plateliuose, tradicija išliko gyvybinga, plateliškiai savo sąskaitoje turi daugiausiai pergalių.

Lietuviškas ritinis dabar profesionaliai žaidžiamas vos keliuose Lietuvos miestuose: Plungėje, Vilkaviškyje, Kaune, Kupiškyje, Šiauliuose.

Respublikos čempionatuose dalyvauja 5 ritinio komandos. Tiek jų įtraukta ir į šių metų čempionatą, kuris buvo jau 62-asis šio nacionalinio sporto istorijoje ir prasidės jau netrukus – birželio 10 d., Plateliuose.

Ką sužinome iš rašytinių šaltinių

Tolimais laikais, šimtmečius iki futbolo ar krepšinio ritinis buvo populiarus lietuvių liaudies žaidimas. Jį žaisdavo ne tik piemenys, bet ir suaugę vyrai. Tam užsiėmimui tiko bet kuri pieva, galėjo galynėtis kaimas prieš kaimą. Žaidimas ugdė kariams reikalingas savybes – ištvermę, jėgą, vikrumą.

Rašytiniuose šaltiniuose ritinis minimas nuo 17 a.

Viename ankstyviausių šaltinių, Mato Pretorijaus rankraštyje „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla” (1698), rašoma: „Vyrai daugiausia jodami arkliais šaudo į taikinį, mušti ritinį į baslį, tai yra, jie turi ritinį arba kamuolį, padarytą iš medžio ir akmens, jį jie muša pagaliu, o kamuolys turi pataikyti į baslį kaip į taikinį. Taip pat jie mėto kucus ir kuokas į tam tikrą taikinį, kai kurie labai įgudusiai tą daro. Taip pat svaido“.

Iš Simono Daukanto „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845) sužinome, kad „ritmuša buvo senovėj karės įrankis lietuvių jaunuomenės, kalnėnų ir žemaičių, kaipo visų didžiausia karės mokslinyčia,
kaip tuojau regėsim, nesgi tuo mokės nuo pat mažų dienų, kaip gintis ir kaip neprietelių paveikti“ .

Ritinį yra aprašęs ir Motiejus Valančius knygoje „Palangos Juzė“ (1869): „Sustojo mūsų keturi iš vieno galo, keturi iš antro, kaip droš kuris su ritmuša, ritinis lekia brumzdamas. Patol vargšas negavo atilsio, pakol nepersprogo…”.

XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmojoje pusėje, sodžiams pradėjus skirstytis į viensėdžius, šio kolektyvinio liaudies žaidimo populiarumas sumažėjo.

Žaidimo atgimimas: K. Dineika ir V. Steponaitis perkėlė į futbolo aikštę

Pirmojoje Nepriklausomoje Lietuvoje ritinį į stadioną perkelti pamėgino kūno kultūros mokytojas Karolis Dineika. 1923 m. jis apibendrino ritinio taisykles, nustatė komandų žaidėjų skaičių (septynis) ir žaidimą perkėlė į futbolo aikštę.

K. Dineikos iniciatyvą perėmė Vytautas Steponaitis. Jis pokariu patobulino ritinio žaidimo taisykles. Medinius ritinius pakeitė sintetinės gumos diskai. 1957 m. surengtos ritinio atgimimo rungtynės. O nuo 1961 m. pradėta organizuoti Respublikos ritinio pirmenybes. Pirmosiose pirmenybėse dalyvavo Vilniaus, Kauno, Marijampolės (tada Kapsukas), Kupiškio, Pagėgių ir Plungės komandos.

Lietuviško ritinio atgimimą paskatinusio V. Steponaičio garbei rengiama jo vardo taurės varžybos.

Klubo veiklą atgaivino po daugiau nei 20 metų

Kupiškėnai didžiuojasi, kad yra vieni tų, kurie respublikinėse varžybose dalyvauja nuo pat 1961-ųjų. Ritinio sporto klubas „Aukštaičiai“ ne vieną kartą tapo respublikos čempionatų nugalėtojais, prizininkais.

Kupiškio r. kūno kultūros ir sporto centro patalpose neseniai atidaryta nedidelė nuolatinė ekspozicija „Lietuvos ritinio (ripkos) istorija Kupiškyje“. Čia galima išvysti apdovanojimus, taures bei kitus eksponatus.

Klubo treneris ir vadovas Vidmantas Liubamirskas mielai pasakoja apie lietuvišką ritinį, įdomią žaidimo ir klubo istoriją, kuri buvo užgesusi 1986 m.

Tačiau entuziastų pastangomis klubo veikla daugiau nei po 20 metų buvo atgaivinta.

„Nutarėme su mokytojais, bendruomene, kad Kupiškyje ritinį reikia atgaivinti“, – V. Liubamirskas prisimena 2008 m. pradėtą ritinio sporto atgaivinimo mieste laikotarpį. Tuo metu jis pats gimnazijoje dirbo kūno kultūros mokytoju.

Jau po metų kupiškėnai dalyvavo Respublikos veteranų varžybose.

O 2011 m. Kupiškio ritinio sporto klubas „Aukštaičiai“ įregistruotas oficialiai.

Nekontaktinis sportas

V. Liubamirskas atkreipia dėmesį, kad lietuviškas ritinis yra nekontaktinis sportas – tarp žaidėjų nuolat išlieka 15–20 m atstumas.

Žaidimo metu yra svaidomas ar ridenamas diskas – ritinis. Kadaise jis gamintas iš ruplėto beržo ir kaustytas metaliniu lankeliu. Šiuolaikinis – kietos gumos, 17–18 cm skersmens, 600–700 g svorio.

Kitas žaidimo įrankis – ritmuša (lazda) riestu galu, ne ilgesnė kaip 150 cm.

Žaidžia dvi komandos po 7 žaidėjus, du kėliniai po 20 min. Žaidimo tikslas – išritinti ritinį per varžovų ginamą aikštės galinę liniją arba įritinti į vartus. Laimi komanda, surinkusi daugiausia taškų. Ritinis ridenamas (metamas) link varžovų komandos, oru skrieti gali ne daugiau kaip 10–12 metrų. Ridenamo ritinio greitis siekia 30–35 m/s. Stabdyti ritinį galima tik ritmuša. Sustabdžius ritinį, jį būtina per 10 s ridenti atgal.

Autorės nuotraukos