Prof. David Schultz: karas, tarptautinė teisė ir istorinė atmintis – kokia bus Ukrainos karo baigtis?

Padalinta Korėja reiškia techniškai nepasibaigusio karo įtvirtinimą. Korėjos karas galėjo būti pirmasis didelio masto Šaltojo karo konfliktas. Kova tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos buvo kova tarp Kinijos, SSRS ir Jungtinių Valstijų. Karinis pranašumas svyravo tai į vieną, tai į kitą pusę tarp 1950 ir 1953 metų. Galiausiai visos pusės išseko nuo kovos, kas išsivystė į paliaubas, kuriomis paprasčiausiai paskelbtas laikinas kovos nutraukimas, paliekant padalintą tautą, taip ir neišsprendus įvairių tarpusavio pretenzijų. Praėjus beveik 70 metų, dvi Korėjos išlieka vienu iš paskutiniųjų Šaltojo karo blyksnių su nuolatine karinių veiksmų atnaujinimo grėsme. Tai yra būsena tarp taikos ir karo, panaši į meteorologinę šlapdribą.

Toks galėtų būti Ukrainos likimas. Bet kitaip nei Korėjos atveju, nėra jokio teisinio principo, kuriuo galėtų pasiremti Rusija. 2014 m. jos įvykdyta Krymo, Donbaso ir Luhansko sričių aneksija buvo neteisėta pagal tarptautinę teisę. 2022 m. Rusijos invazija ir keturių Ukrainos regionų aneksija – taip pat neteisėta pagal tarptautinę teisę, kuri reglamentuoja, jog valstybės atsisako jėgos naudojimo sprendžiant nesutarimus, tarp jų ir dėl sienų nustatymo. Tarptautinė teisė aiškiai apibrėžia Rusijos veiksmus kaip neteisėtus, suponuodama, kad Ukraina turi teisę susigrąžinti visas prarastas teritorijas. Tačiau teisybė ne visada nugali ir nėra jokių indikacijų, kad Rusija ir Vladimiras Putinas savo noru atsitrauks ir pradės gerbti Ukrainos suverenitetą.

Nei Ukraina, nei Rusija neturi intereso ar paskatos užbaigti karą. Rusijai ir Putinui tai susiję su įtakos zonos išlaikymu, nacionaliniu pasididžiavimu. Tai yra „Vietnamo sindromas“ su rusišku akcentu. Karas einasi prastai, tačiau Rusijos elitas, įskaitant Putiną, nenori pripažinti pralaimėjimo. Jis pavertė pergalę Ukrainoje asmeninės valios išbandymu ir jo valdymo teisėtumas dabar gali būti susietas su karu. Putinas linkęs įtraukti daugiau pinigų, ginklų ir karių į tai, padaryti daugiau žalos ukrainiečiams, palaužti jų valią, priversti pasiduoti arba paprasčiausiai išsekinti jų kovos dvasią. Galbūt kuriuo nors momentu Rusija kaip tariama supergalia galėtų įveikti silpnesnį oponentą.

Be to, kitos valstybės, tokios kaip Kinija, nenori, kad Rusija pralaimėtų. Kadangi Ukrainą remia Jungtinės Amerikos Valstijos, NATO ir Europos Sąjunga, tai yra ir Vakarų išbandymas prieš Rytus, arba kova tarp demokratijos ir autoritarizmo. Jeigu Rusija pralaimėtų, kas nutiktų su Kinijos pretenzijomis į Taivaną?

Ukrainai, Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Vakarams tai iš dalies principinis karas, siekiant išlaikyti po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusią tarptautinę tvarką. Ukrainai tai yra išgyvenimo, nacionalinio identiteto ir apsisprendimo teisės jungtis į Europą kova. Kitiems Europoje Ukrainos praradimas reiškia tolimesnę Rusijos grėsmę. Be to, Jungtinės Amerikos Valstijos mato tai kaip galimybę susilpninti Rusiją, kiek įmanoma prailginant karo trukmę ir taip paspartinant Rusijos, kaip įžvelgiama, neišvengiamą ilgalaikį nuosmukį.

Nėra žaidimo plano taikai. Nėra žaidimo plano pergalei. Jokios paskatos nutraukti karo veiksmus. Kova gali tęstis daugelį metų, bet tikriausiai nesitęs. Kada nors aktyvūs karo veiksmai liausis. Bet kaip? Taip, galima įsivaizduoti karinę vienos šalies pergalę, tačiau šansų tam mažai.

Rugsėjį buvau konferencijoje Lietuvoje, kad pristatyčiau savo ir bendraautorių naująją knygą „Europa viena: mažos valstybės saugumas be Jungtinių Valstijų“ (angl. Europe Alone: Small State Security Without the United States). Knygoje apžvelgiamas Jungtinių Amerikos Valstijų vaidmuo Europos saugumo srityje nuo Antrojo pasaulio karo laikų. Tarp kelių bendraautorių buvo ir Lietuvos karo akademijos mokslininkai. Vienas iš jų tuomet teigė, kad bus kariaujama tol, kol abi šalys susitars nebekovoti. Jos nesusitars dėl taikos, neišspręs nesutarimų ir nenustatys teisėtų ir nuolatinių teritorinių ribų. Maskva ir Kyjivas kovos tam, kad gautų tiek žemių, kiek įmanoma, iki paskelbiant paliaubas.

Tai gali būti Ukrainos likimas. Ar ji atgaus Krymą, Donbasą bei kitus aneksuotus regionus, lieka neaišku. Bet tuomet nubrėžtos linijos bus pagrindas padalijimui tarp Ukrainos ir Rusijos, Ukrainos ir Rytų Ukrainos arba Ukrainos Respublikos ir Ukrainos Liaudies Respublikos. Kokie bus pavadinimai, neaišku, bet Ukraina gali tapti padalinta valstybe.

Atsakymas gali būti padalinta Ukraina, panašiai, kaip matome Korėjos pusiasalyje, kur teritoriniai reikalavimai niekad neišsprendžiami ir grėsmė bet kurią akimirką prasidėti karui yra nuolatinė. Sveiki atvykę į naująją karštąją taiką arbą šaltąjį karą.

Kitas atsakymas – padalinta Vakarų ir Rytų Ukraina. Pirmoji bus Europos Sąjungos ir galbūt NATO narė. Ji suklestės kaip Vakarų Vokietija, o likusiosios rusų okupuotos Ukrainos dalies lauks Rytų Vokietijos likimas. Viena tauta – dvi valstybės, laikinai padalintos nuolatiniu pagrindu. Rusija neturės skelbti pralaimėjimo, bet bus stipriai nusilpusi. Ukraina, priešingai, praranda teritoriją, bet tampa stipresnė ir suklesti. Galiausiai nusilpusiai Rusijai nepajėgiant paremti jai pavaldžių valstybių, panašiai kaip negalėjo SSRS, Rytų Ukrainos valstybė prijungiama prie jos stipresniosios kaimynės – Vakarų Ukrainos.

Tad klausimas galėtų skambėti taip: ar karo pabaiga bus panaši į Korėjos, ar Vokietijos situaciją ir kiek ilgai užtruks gauti atsakymą?

MRU informacija