„Proto bokštai“ moko kaimiečius, kaip jie turi gyventi

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba paskelbė norinti atgaivinti senąsias ganymo tradicijas. Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojas, biomedicinos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė ir Baltijos aplinkos forumo aplinkosaugos specialistas Justas Gulbinas teigė esą įsitikinę, jog pagerinti pievų būklę bei atgaivinti biologinę įvairovę galima atsigręžus į tradicines ūkininkavimo praktikas ir jas pradėjus taikyti. Viena iš jų – piemenavimas. Šiuos aplinkosaugininkų pasiūlymus komentuoja Lietuvos ūkininkų sąjungos Kupiškio skyriaus pirmininkas Zigmantas ALEKSANDRAVIČIUS:

„Žemės ūkyje dirbu jau labai daug metų. Per tą laiką mačiau labai daug visokių reformų – buvo ir gerų, ir nežmoniškai prastų. Atstovauju Lietuvos žemdirbiams europinėje ūkininkų organizacijoje „Copa-Cogeca“. Ten atvyksta labai įvairių valdininkų, kurie kartais taip nusišneka, kad nebėra net apie ką kalbėti. Visokių pasiūlymų esu matęs bei girdėjęs ir Lietuvoje.

Vienas iš jų – pas mus labai prastėja natūralios buveinės, nyksta natūralios pievos ir t. t. Pagal juos blogai ir žemdirbystė, ir chemija... Bet aš pastebiu, kad šiandien tie, kurie mus bando taip mokyti, visiškai nebūna kaime arba jį mato tik per televizorių. Jie turi labai menką supratimą apie tai, kas vyksta kaime. Jie nemato, kaip mes draskome natūralias pievas, pamiškes, durpynus, pelkes ir t. t. Norime išplėsti ariamos žemės plotus. O už tai mokamos papildomos išmokos.

Kai pradeda kalbėti, kad reikia grįžti atgal, aš sakau: „Brangus Dievulėliau, kas tai padarys?“ Galima surasti vieną arba du entuziastus, sumokėti tokiems žmonėms iš tikrųjų labai didelius pinigus, pakviesti žiniasklaidos atstovų – sumokėti televizijoms ir radijui už laidas, užsakyti straipsnių ir pasidžiaugti, kaip ūkininkai gražiai gyvena.

Bet natūraliai šie procesai šiandien nevyksta. Ką aš matau Kupiškyje, turbūt po Širvintų ir Jonavos viename mažiausių šalies rajonų? Kasmet išariame tiek plotų, dėl kurių verkia Mindaugas ir Justas, po 500 hektarų. Kasmet po tiek... Tvarkau statistiką ir tai matau. Tai tęsiasi jau gerą dešimtmetį. Kur jie buvo anksčiau, kodėl nekreipė į tai dėmesio? O dabar, kai jau baigiame viską išdraskyti, viską apsėti, aiškinama, kad reikia grįžti į praeitį...

Tai mūsų politikos rezultatas – valdžios nesusivokimas ir totalus nebendravimas su ūkininkais, totalus mokslo atitrūkimas nuo žemės ūkio, todėl ir turime tokių pasekmių. Kalbama apie tai, kad reikia, jog kažkas ganytų karves. Norėčiau pasiūlyti Justui ir Mindaugui: tegul atvažiuoja, pavyzdžiui, į Kupiškį vasarą, mokėsiu tokį atlyginimą, kokio nusipelnė, ir pažiūrėsiu, kas iš to išeis. Tikrai nesu pesimistas, labiau optimistas, nes taip lengviau gyventi, bet ką aš dabar matau pro savo langą – per pastaruosius dvejus metus mūsų teritorijoje beveik išnyko karvės. Išnyko ir kiaulės. Tai ar iš kvailumo ūkininkai ėmė ir jas išnaikino? O todėl, kad nėra deramų pieno, mėsos supirkimo kainų, ūkininkai neišgyvena ir valstybė niekaip neišsprendžia šių klausimų. Niekaip neišsprendė, nesprendžia ir, kiek supratau, jau nebespręs. Aš dar tikėjausi, kad, būdami Seimo Kaimo reikalų komitete, ūkininkai, nemažai „valstiečių“ partijos ūkininkų, vadovaujami ūkininko Andriejaus Stančiko, laikančio karves ir suprantančio tas problemas, nors kažkiek kažką padarys. Bet nieko, absoliutus nulis...

Piemenavimo laikai atgal nebegrįš, nes dabar viską lemia pinigai. O jų šiandien yra kitokioms pramogoms – jas sugalvojo Europos Sąjunga (ES) ir tuo džiaugiasi didžiausi „proto bokštai“. Vis pagalvoju, kiek dar trauks ES su tokiu požiūriu į kaimą, jo žmones ir t. t. Vasarą buvau Lenkijoje, kur yra keturi pavyzdiniai bioįvairovę kuriantys ūkiai. Pamačiau ten 2–2,5 m aukščio T formos medinius stulpus, įkaltus į žemę, kad plėšrūs paukščiai, pavyzdžiui, suopiai, vanagai, galėtų ant jų atsitūpti ir matyti, kur pelėnai bėgioja, juos pagriebtų. Grįžę namo, turėdami laisvo laiko, prisigaminome tokių kuolų ir įkalėme tose vietose, kur lengvai traktoriais pažeidžiamos drenažo vandens surinkimo vietos. Dabar turėsime dvigubą naudą, nes tai bus skirta ne tik dėl plėšriųjų paukščių patogumo.

Pasėjome bitininkams aštuonių rūšių mišinių. Vilniaus universiteto Biologijos katedros mokslininkai pas mus atliko tyrimus, kiek tokiuose pasėliuose yra įvairių drugelių, vabalų ir pan. Nesame atitrūkę nuo bioįvairovės išsaugojimo, darome tai, kas yra realu.

Negaliu patikėti, jog didžiulė ir nežmoniškai skirtinga ES, nuo Portugalijos iki Graikijos, nuo Suomijos iki Ispanijos, kur didžiausi karščiai, visiems nustato vienodus reikalavimus. Tai absurdas, beprotybė ir taip tikrai neturėtų būti. Viskas stotų į savo vietas, jeigu mes susėstume ir tartumėmės. O ką dabar matome? Naujasis mūsų gamtosaugos „popiežius“ Simonas Gentvilas, dar nespėjęs ateiti į darbą ir nesusipažinęs su tomis problemomis, jau varo ūkininkams siaubą, kad padarys tą ar aną... Toks kelias veda į niekur. Jeigu toliau taip bus dirbama Lietuvoje, mes tikrai prarasime ir tai, ką dabar turime. Negalima šitaip nesiskaityti su žmonėmis, nėra mūsų ūkininkai buki, užsispyrę ir kvailai organizuojantys darbus, naudojantys be galo daug chemijos, trąšų ir t. t. Juk tai kainuoja siaubingai didelius pinigus.

Mes labai norėtume visiškai kitokio bendravimo, supratimo ir kitokių problemų sprendimo būdų – ne vien tik kaltinimų, kad mes blogi. Paminėsiu glifosatą – argi mes norime su juo dirbti? Tegul priverčia didžiulius chemijos koncernus (mačiau jų ir Prancūzijoje, ir Vokietijoje, tai tikros pragaro mašinos, dirbančios 24 valandas per parą) gaminti mažiau kenksmingą gamtai chemiją, mažiau kenksmingas trąšas. Tada ir mes nedarysime jokių pažeidimų, saugosime gamtą pirmiausia todėl, kad patys čia gyvename.

Nežinau, kur gyvena Justas ir Mindaugas. Tikriausiai gyvena miestuose ir nurodinėja kaimiečiams, kaip jie turi gyventi. Mes nesame kvaili, norime, kad mūsų žmonės būtų kaip galima saugesni, mes patys norime gyventi švariame ore ir maitintis sveikai, gerti švarų vandenį. Norime, kad aplink mus gyventų paukščiai, gyvuliai, jog viskas būtų daroma labai protingai. Norime išsaugoti savo žemes dar šimtmečiams į priekį, todėl negalime priimti kvailų sprendimų, nes daugumos mūsų, ūkininkaujančiųjų, vaikai perims ūkius. Ateis ir anūkai dirbti į ūkius. Tai ar mes galime kvailai elgtis?

Deja, pastaruoju metu matome visokių kosminių konferencijų apie tai, kaip gyvens Lietuvos kaimas 2050 metais, kaip maitinsimės skėriais, vabzdžiais, sliekais... Kuriamos kosminės teorijos, kurios dažniausiai nepasiteisina. Pažiūrėkime, kiek pas mus jau buvo prirašyta visokiausių rekomendacijų, jos visiškai nepasiteisino. Prieš mėnesį ar pusantro suburta grupė žmonių, kurie yra toli nuo kaimo, Valdovų rūmuose projektavo ateitį 2030-aisiais. Prirašyta pasakų, kurios absoliučiai nerealios. Ir niekas, kurdamas tokias „teorijas“, su ūkininkais visiškai nebendravo, tie žmonės turi menką supratimą apie tai, ką jie parašė. Ir kai aš pakėliau vėją, atsiprašė ir išdrįso pasakyti, kad jie perlenkė lazdą.“

Komentarą parengė ŪP korespondentas Stasys BIELSKIS

Redakcijos nuotrauka