Raminta Bastytė: „Mano stiprybė yra šeima, visada jaučiu jai atsakomybę“

Sunku suprasti, kaip 25-erių mergina, baigianti magistrantūros studijas, turinti įdomų darbą ir karjeros perspektyvas, gali viską mesti, atsisakyti patogaus gyvenimo sostinėje ir išvykti į kaimą vadovauti šeimos įmonei. Į gimtuosius Kriūkus prieš aštuonerius metus sugrįžusi žemės ūkio įmonės „Agrolina“ direktorė Raminta Bastytė, viena jauniausių šalyje žemės ūkio įmonės vadovių, atvirai pasakoja... 

Apie sėkmę Kvietimą vadovauti senelio Juozo Basčio įsteigtai bendrovei gavau, kai mirė buvęs jos vadovas. Tuo metu Vilniuje dirbau viešųjų ryšių agentūros vykdomąja direktore ir neturėjau net minčių apie gyvenimą kaime. Negaliu sakyti, kad buvau visiškai nesusipažinusi su žemės ūkiu. Rengdama magistrinį darbą apie žemės ūkio plėtrą Šakių rajone, „Agroliną“ buvau pasirinkusi tyrimo objektu – tai, matyt, ir paskatino šeimos narius pasiūlyti man bendrovės vadovės parei­gas. Sutikau žinodama, kad nebūsiu viena. Bendrovėje dirbo tėtis, ja rūpinosi dėdė Mindaugas Bastys, o atsakomybės nebijojau, nes gerai žinojau, ką ji reiškia. Už tai turėčiau padėkoti daug ko mane išmokiusiai Kristinai Toleikienei, leidusiai trejus metus nagrinėti įmonės veiklą. Prisimenu, kai mane pristatė komandai, labai jaudinausi. Sakiau: „Vyrai, dirbsime“, o pati nelabai įsivaizdavau, kaip dirbsime. Bendrovė užsiima mišria žemės ūkio gamyba, augina aubrakų ir šorthornų veislės mėsinius galvijus veislei ir mėsai, parduoda augalininkystės produkciją. Tėtis Kęstutis Bastys bendrovėje dirba agronomu, rūpinasi laukais ir pasėliais, o man teko daugiausia gilintis į gyvulininkystės sritį, rinktis strategiją ir priimti ilgalaikius sprendimus. Tuo metu, kai pradėjau dirbti, bendrovė augino 90 mėsinių galvijų, dabar jų turime 300, pradėjome realizuoti telyčias veislei: paklausa yra, o eksterjero vertintojai pripažįsta, kad mūsų gyvuliai labai gražūs. Niekas neįvyko savaime, netikiu atsitiktine sėkme – norint ką nors pasiekti reikia daug dirbti. Patirties semtis važiavau į Vokietiją ir Prancūziją, kalbėjausi su daugeliu specialistų, konsultavausi su profesionalais, anksčiau pradėjusiais šį verslą. Nereikia vaizduoti, kad viską žinai, nes nežinoti yra normalu. Važiuodama pas žemės ūkio mohikanus susirašydavau, kas man neaišku, jie tik pasijuokdavo, kad esu kaip žurnalistė, atvažiavusi daryti interviu. Bet džiaugiausi, kad priima ir padeda. Užsienyje normali praktika iš kartos į kartą perduoti šeimos įmones, jaunimas atranda save stebėdamas senelių, tėvų darbą, perimdamas jų patirtį. Įmonės ten savo istoriją skaičiuoja šimtmečiais. Mūsų šeimoje visada buvo aktuali politika ir verslas. Senelis Juozas Bastys 30 metų dirbo Kriūkų kolūkio pirmininku, 1992 metais įsteigė „Agroliną“. Kai jį išrinko į Seimą, įmonę perėmė ir septynerius metus jai vadovavo Mindaugas Bastys. Šį rudenį šakiečiai dar kartą jį pasirinko savo atstovu Seime. Dabar mano eilė palikti čia savo indėlį – vadovauju bendrovei ir dirbu Šakių savivaldybės taryboje.

Apie motinystę Kai manęs klausia, kas aš esu, sakau, kad karūna pati savaime nespindi – juk nieko apie žmogų nepasako nei pareigos, nei pavardė. Pirmiausia esu žmogus ir penktus metus einančio sūnaus Povilo mama. Motinystė man yra iššūkis. Nežinau, ar moters pašaukimą motinystei galima būtų vertinti kaip nors kitaip. Sąmoninga motinystė yra visiškas savo ego atsisakymas. Turi pamiršti visus interesus, perlipti per bet kokias ambicijas, nes vieninteliu, svarbiausiu gyvenimo rūpesčiu tampa vaikas. Turiu pasidžiaugti nuostabia savo šeima. Mano mama mokytoja, bet nė už ką nebūčiau patikėjusi, kad tėtis, agronomas, gali būti tokia nuostabi auklė. Neįsivaizdavau, kad auginti vaiką taip sunku, tikrai sunkiau nei perprasti verslą, jame daugiau aiškumo. Reikėjo paskaityti apie auklėjimo metodus, atrasti laiko kokybiškam bendravimui. Geriausiai motyvuoja noras išmokti. Gal penkiamečiui abėcėlė ir nėra įdomi, bet jei nori išmokti dirbti kompiuteriu, be abėcėlės neišsiversi. Labai gera pamoka vaikams ir šachmatai. Mūsų šeima visada juos labai mėgo, kiekviena proga eidavome sužaisti partiją. Žaisti šachmatais pradėjau dar tuomet, kai nelankiau mokyklos. Mudu su broliu taip aiškindavomės, kuris prineš malkų – juk gyvenome kaime, reikėjo kūrenti krosnį. Dažnai pralaimėdavau, bet labai norėjau tobulėti, tad dabar jau esame apylygiai varžovai. Dažname giminės suėjime rengiame žaibiškus šachmatų turnyrus. Žaidžia ir dėdė Mindaugas, ir pasaulio jaunių čempionu tapęs mano pusbrolis Robertas. Žinote, ko mane išmokė šachmatai? Pralaimėti, nuryti kartėlį, suvaldyti emocijas. Negali visada būti laimėtoju, reikia susitaikyti ir su pralaimėjimu – tai išugdė sveiką požiūrį į nesėkmes. Neturėjau motinystės atostogų ir nežinau, ką jos reiškia. Žemės ūkis yra sezoninis verslas, Povilas pasirinko gimti tinkamą laiką – sausį. Mažylį auginau nepaleisdama iš rankų telefono, nes jis yra pagrindinė mano darbo priemonė. Kaip tai įmanoma? Bendrovės vadovas gyvulių nešeria, jo pareiga kontroliuoti, motyvuoti, suburti komandą, pateikti idėjas, nustatyti strategines kryptis ir ieškoti pažangos.

apie mokyklas Anksčiau kaime visko centras buvo kolūkis, dabar šį vaidmenį perėmė mokykla, apie ją sukasi visas socialinis ir kultūrinis kaimo žmonių gyvenimas. Jei sumenkiname kaimo mokyklos vaidmenį, nustumiame į šalį mokytoją, atsiveria liūdnos perspektyvos, todėl regioninė politika turėtų ypač atkreipti dėmesį į kaimo mokyklų padėtį. Mūsų valstybė mažais atlyginimais, skurdžia materialine baze smarkiai nustekeno mokytojo prestižą, o juk mokytojo figūra yra esminė formuojant šiuolaikinį žmogų. Nesumenkinkim kaimo mokyklų, nors tai, kiek nori pasiekti, priklauso ir nuo tavęs paties. Bet kaimo mokyklų atotrūkis yra labai didelis, mokinių galimybių nė iš tolo negali lyginti su miesto moksleivių. Antakalnio vidurinėje, kurią baigiau, į universitetą stoti nesiruošė gal tik trys klasės draugai, Kriūkuose baigę mokyklą – dauguma. Mieste net ir blogiau besimokantieji iš paskutiniųjų stengiasi siekti geresnių rezultatų, kaime yra nemažai tokių, kuriems viskas „dzin“. Nesakau, kad visi būtinai turi baigti aukštąjį mokslą, žmogus gali būti laimingas ir tapęs geru mechaniku. Gal nieko didingesnio, vadovaudama bendrovei, ir aš nenuveikiu. Bet Lietuva neturi jokių kitų turtų, išskyrus žmones, todėl kaip įmanydama privalo juos saugoti, gerbti, jais didžiuotis. Ir sudaryti kuo geresnes sąlygas kiekvienam save realizuoti.

apie sėkmę Kvietimą vadovauti senelio Juozo Basčio įsteigtai bendrovei gavau, kai mirė buvęs jos vadovas. Tuo metu Vilniuje dirbau viešųjų ryšių agentūros vykdomąja direktore ir neturėjau net minčių apie gyvenimą kaime. Negaliu sakyti, kad buvau visiškai nesusipažinusi su žemės ūkiu. Rengdama magistrinį darbą apie žemės ūkio plėtrą Šakių rajone, „Agroliną“ buvau pasirinkusi tyrimo objektu – tai, matyt, ir paskatino šeimos narius pasiūlyti man bendrovės vadovės parei­gas. Sutikau žinodama, kad nebūsiu viena. Bendrovėje dirbo tėtis, ja rūpinosi dėdė Mindaugas Bastys, o atsakomybės nebijojau, nes gerai žinojau, ką ji reiškia. Už tai turėčiau padėkoti daug ko mane išmokiusiai Kristinai Toleikienei, leidusiai trejus metus nagrinėti įmonės veiklą. Prisimenu, kai mane pristatė komandai, labai jaudinausi. Sakiau: „Vyrai, dirbsime“, o pati nelabai įsivaizdavau, kaip dirbsime. Bendrovė užsiima mišria žemės ūkio gamyba, augina aubrakų ir šorthornų veislės mėsinius galvijus veislei ir mėsai, parduoda augalininkystės produkciją. Tėtis Kęstutis Bastys bendrovėje dirba agronomu, rūpinasi laukais ir pasėliais, o man teko daugiausia gilintis į gyvulininkystės sritį, rinktis strategiją ir priimti ilgalaikius sprendimus. Tuo metu, kai pradėjau dirbti, bendrovė augino 90 mėsinių galvijų, dabar jų turime 300, pradėjome realizuoti telyčias veislei: paklausa yra, o eksterjero vertintojai pripažįsta, kad mūsų gyvuliai labai gražūs. Niekas neįvyko savaime, netikiu atsitiktine sėkme – norint ką nors pasiekti reikia daug dirbti. Patirties semtis važiavau į Vokietiją ir Prancūziją, kalbėjausi su daugeliu specialistų, konsultavausi su profesionalais, anksčiau pradėjusiais šį verslą. Nereikia vaizduoti, kad viską žinai, nes nežinoti yra normalu. Važiuodama pas žemės ūkio mohikanus susirašydavau, kas man neaišku, jie tik pasijuokdavo, kad esu kaip žurnalistė, atvažiavusi daryti interviu. Bet džiaugiausi, kad priima ir padeda. Užsienyje normali praktika iš kartos į kartą perduoti šeimos įmones, jaunimas atranda save stebėdamas senelių, tėvų darbą, perimdamas jų patirtį. Įmonės ten savo istoriją skaičiuoja šimtmečiais. Mūsų šeimoje visada buvo aktuali politika ir verslas. Senelis Juozas Bastys 30 metų dirbo Kriūkų kolūkio pirmininku, 1992 metais įsteigė „Agroliną“. Kai jį išrinko į Seimą, įmonę perėmė ir septynerius metus jai vadovavo Mindaugas Bastys. Šį rudenį šakiečiai dar kartą jį pasirinko savo atstovu Seime. Dabar mano eilė palikti čia savo indėlį – vadovauju bendrovei ir dirbu Šakių savivaldybės taryboje.

apie motinystę Kai manęs klausia, kas aš esu, sakau, kad karūna pati savaime nespindi – juk nieko apie žmogų nepasako nei pareigos, nei pavardė. Pirmiausia esu žmogus ir penktus metus einančio sūnaus Povilo mama. Motinystė man yra iššūkis. Nežinau, ar moters pašaukimą motinystei galima būtų vertinti kaip nors kitaip. Sąmoninga motinystė yra visiškas savo ego atsisakymas. Turi pamiršti visus interesus, perlipti per bet kokias ambicijas, nes vieninteliu, svarbiausiu gyvenimo rūpesčiu tampa vaikas. Turiu pasidžiaugti nuostabia savo šeima. Mano mama mokytoja, bet nė už ką nebūčiau patikėjusi, kad tėtis, agronomas, gali būti tokia nuostabi auklė. Neįsivaizdavau, kad auginti vaiką taip sunku, tikrai sunkiau nei perprasti verslą, jame daugiau aiškumo. Reikėjo paskaityti apie auklėjimo metodus, atrasti laiko kokybiškam bendravimui. Geriausiai motyvuoja noras išmokti. Gal penkiamečiui abėcėlė ir nėra įdomi, bet jei nori išmokti dirbti kompiuteriu, be abėcėlės neišsiversi. Labai gera pamoka vaikams ir šachmatai. Mūsų šeima visada juos labai mėgo, kiekviena proga eidavome sužaisti partiją. Žaisti šachmatais pradėjau dar tuomet, kai nelankiau mokyklos. Mudu su broliu taip aiškindavomės, kuris prineš malkų – juk gyvenome kaime, reikėjo kūrenti krosnį. Dažnai pralaimėdavau, bet labai norėjau tobulėti, tad dabar jau esame apylygiai varžovai. Dažname giminės suėjime rengiame žaibiškus šachmatų turnyrus. Žaidžia ir dėdė Mindaugas, ir pasaulio jaunių čempionu tapęs mano pusbrolis Robertas. Žinote, ko mane išmokė šachmatai? Pralaimėti, nuryti kartėlį, suvaldyti emocijas. Negali visada būti laimėtoju, reikia susitaikyti ir su pralaimėjimu – tai išugdė sveiką požiūrį į nesėkmes. Neturėjau motinystės atostogų ir nežinau, ką jos reiškia. Žemės ūkis yra sezoninis verslas, Povilas pasirinko gimti tinkamą laiką – sausį. Mažylį auginau nepaleisdama iš rankų telefono, nes jis yra pagrindinė mano darbo priemonė. Kaip tai įmanoma? Bendrovės vadovas gyvulių nešeria, jo pareiga kontroliuoti, motyvuoti, suburti komandą, pateikti idėjas, nustatyti strategines kryptis ir ieškoti pažangos.

apie patirtis Nuo mažens esu įsitikinusi, kad kiekvienas turi žinoti savo tikslą ir kryptingai jo siekti. Mano tikslas buvo išmokti anglų kalbą. Praėjau pačią sunkiausią, kokia tik gali būti, gyvenimo mokyklą, bet iš to susiformavo giluminis laimės suvokimas. Man laimė – viskas, ką turiu, kas mane supa, ką sugebu vertinti. Aštuntoje klasėje supratau, kad anglų kalbos kaimo mokykloje neišmoksiu, todėl tol lindau mamai į akis, kol išsiprašiau leisti man mokytis Šakių „Varpo“ vidurinėje. Tačiau kai mano pusseserės ir podė (krikšto mama) sužinojo, kad ruošiuosi keisti mokyklą, pasiūlė iškart apsigyventi Vilniuje – juk vis tiek norėsiu studijuoti. Nepaprastai apsidžiaugiau: man tai buvo siekiamybė, tuo metu visų norų viršūnė. Tai, kokia esu dabar, yra didelis mano krikšto mamos Jūratės Dambravienės nuopelnas, ji man labai padėjo atlaikyti tą naštą, užgriuvusią mane Vilniuje. Į Antakalnio vidurinę, kurioje nuo antros klasės buvo mokoma anglų kalbos, manęs net nenorėjo priimti. Buvo labai sunku mokytis, ir ne tik. Klasės draugai nepasitiko išskėstomis rankomis. Nesijaučiau už juos nei prastesnė, nei geresnė, bet jie visą laiką iš manęs tyčiojosi. Po metų persilaužiau, prisitaikiau ir prie krūvio, ir prie aplinkos, bet dabar žinau, ką reiškia patyčios, suprantu, kad silpnesnį žmogų tokie dalykai gali greitai palaužti. Deja, patyčių apstu visur, nors menkinti žmogaus niekas neturi teisės, net jei jis ir suklydo. Sąmoningą visuomenę galime sukurti tik supratimu ir pagarba – jie turi tapti pamatinėmis vertybėmis. Kai pati esu patyrusi patyčias, man nekyla noro pažeminti, įžeisti, žlugdyti žmogų, užgniaužti jo iniciatyvą. Turime suprasti, kad nesame vieni už kitus nei geresni, nei prastesni, turime daryti kiekvienas tai, ką sugebame geriausiai, ir dalintis savo kompetencijomis su kitais. Nepagrįstas kritikavimas, tyčiojimasis, žeminimas yra visokio blogio šaltinis. Kai vedu pilietinio ugdymo pamokėles mokykloje, visada pasakau, kad net tada, kai vaikai pasielgia blogai, niekas, net ir mokytojas, neturi teisės jų žeminti. Mes patys bendraudami formuojame kultūrą. Jei vienaip kalbame, kitaip darome, parodome, ko esame verti.

apie pažangą Fizinio darbo niekada nesikračiau: nuo trylikos metų dirbau laukininkystėje, rinkdavau akmenis, ravėdavau daržus, kraudavau kitkas. Kai atvažiavau dirbti į „Agroliną“, susipažinau su pažangiausių ūkių vadovais, pakeičiau nuomonę apie žemės ūkį. Įsitikinau, kad viskas priklauso nuo žmogaus vidinės kultūros. Dar prieš kelerius metus visi turėdavome pastovėti eilėse prie Valstybinės mokesčių inspekcijos kabinetų. Laukiant geriausiai matyti, kas atvažiavę tiesiai iš tvartų su „kvepiančiais“ auliniais. Į tokius pasižiūrėjus, atrodo, kad kaime visi purvą brenda. Labai gaila, kad susiformavo toks požiūris. Visur, kaime taip pat, yra daug nekompetencijos, nekultūringumo, kuris iškreipia bendrą vaizdą. Šakių rajone žemės ūkio veiklą deklaruoja trys tūkstančiai ūkių, o pažangiai ūkininkauja gal tik kokie 500. Guminius batus ir aš turiu, bet jie man reikalingi medžioklei, na, dar per bulviakasį. Didžiausią pagarbą turiu atiduoti bendruomenių pirmininkams už pastangas, kad kaimas būtų gražesnis, šviesesnis ir kad miestiečiams jis neatrodytų nyki vieta. Kol kaime bus šviesulių, kol jausime emocinį ryšį su tėvais, tol kaimas bus gyvas. Kaimas man yra labai miela vieta, kurortas širdžiai, nes Kriūkai – itin gražus Lietuvos kampelis. Nepasakyčiau, kad čia blogai gyventi. Mūsų seniūnijoje nedarbo lygis yra vos 4–5 proc., mažesnis nei bet kuriame mieste, dėl to sezono metu darbuotojų turime ieškoti net ir už Kriūkų ribų. Ramybė, nuostabus kraštovaizdis, atsiveriančios turizmo galimybės – netrukus bus suremontuotas Sviatošino dvaras – padaro įspūdį kiekvienam. Ir užkampiu Kriūkų vadinti negaliu. Mano draugai Londone į darbą važiuoja dvi valandas. Per tiek laiko mes pasiekiame sostinę, tik važiuojame kvėpuodami švaresniu oru, retai kada patekdami į eismo spūstis.

apie kaimą Tyrimai rodo, kad aktyvių žmonių visuomenėje tėra maždaug 10 proc. Gerai, jei jie sugeba įžvelgti potencialą kituose žmonėse, paskatina juos kurti darbo vietas ir patys tą daro. Kiekvienam žmogui svarbu, kas yra šalia jo yra ir kaip elgiasi – tyčiojasi ar padrąsina: „nebijok, tu sugebėsi, padėsim“. Turiu daugybę idėjų, reikia tik žmonių, kurie galėtų ryžtis jas įgyvendinti, kuriuose matyčiau potencialą, bet kas to nepadarys, nes daugeliui pirmiausia trūksta atsakomybės. Labai džiaugiuosi, kad jau įsitvirtino rinkoje įmonė „Mėsos guru“, tiesiogiai vartotojams parduodanti „Agrolinoje“ užaugintų galvijų mėsą. Šią idėją įgyvendino Martynas Eimutis ir Žydrūnas Naujokaitis. Jie atėjo pas mane prašyti darbo. Vienas baigęs politikos mokslus, kitas finansus – negi dirbs mechanizatoriais? Pasakiau, ką seniai norėjau, ir jie susidomėjo, pradėjo žiūrėti, kaip tą daro kiti, o dabar jau patys eina pirmyn. Daug turiu tokių idėjų, būčiau laiminga, jei kas nors jas įgyvendintų. Bandau įtikinti bendruomenę, kad Kriūkams reikia maitinimo paslaugos. Kodėl kaimo žmogus turi būti prastesnis už miestietį? Toks socialinis verslas, kuriam skatinti dabar siūloma daugybė galimybių, sukurtų kelias darbo vietas. Man malonu, kai žmonėms sekasi, kai nereikia galvoti apie emigraciją. Turiu sumąsčiusi daug dalykų, kuriuos norėčiau nuveikti. Beveik visos ambicijos, užmojai susiję su verslu, nes kaimui labiausiai reikia darbo vietų.

apie tikslą Baigusi teisės ir valdymo bakalauro bei programų ir projektų rengimo, jų valdymo specializacijos magistro studijas, Vilniuje dirbau viešųjų ryšių agentūroje vykdomąja direktore, bet tikrai laiminga pasijusdavau tik savaitgaliais, atvykusi į Kriūkus aplankyti tėvų. Čia daug daugiau nuveikiu, negu nuveikčiau dirbdama mieste. Visus kaimynus, bendruomenės narius, jaunimą pažįstu, visi mane pažįsta, paprastai ir nuoširdžiai vieni su kitais bendraujame. Jaučiuosi laiminga, nes darau gyvenime tai, ką noriu ir kas man patinka. Atsimenu, kokia būdavau pavargusi nuo didelio tempo ir nesibaigiančio miesto šurmulio. Stengdavausi kuo dažniau grįžti namo, nes nuolat skaudėdavo galvą. Ramybę tuomet atradau medžioklėje. Šauti nereikdavo – užtekdavo pasigrožėti, kaip šernė šerniukus vedžiojasi, stirnos palaukėje želmenis pešioja, pastebėti konkurenciją tarp miško gyvūnų. Medžioklė man buvo pretekstas išeiti į gamtą, pasimėgauti ramybe. To pomėgio neatsisakiau, vis dar priklausau Gerdžiūnų medžiotojų būreliui, kartais dalyvauju šaudymo varžybose, prieš porą metų šaudant į molinius balandžius net pavyko iškovoti pirmąją vietą. Bet ratas apsisuko, jau pasiilgstu šurmulio, naujos veiklos, galvoju apie teisės magistrantūros studijas. Džiaugiuosi tuo, ką turiu: nuoširdų bendravimą, šeimos vienybę, norą padėti vieni kitiems. Kartų bendrystė yra neįkainojama šeimos vertybė. Tačiau, kad ir kaip man svarbios mano šaknys, projektuoju ateitį. Kiekvienas turime žinoti, kur einame.

Daiva Bartkienė

Rimo Akupaičio ir Ramintos Bastytės asmeninės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.