​​​​​​​Rapsų šaknų gumbas lauke: ką daryti jį aptikus?

Jungtinės Karalystės Žemės ūkio ir sodininkystės plėtros tarybos („Agriculture and Horticulture Development Board“, toliau – AHDB) duomenimis, tokiomis sąlygomis pirmieji šaknų gumbo simptomai paprastai išryškėja per 6–8 savaites.

Todėl rudenį, kai žieminiai rapsai jau gerai įsitvirtinę, šaknų apžiūra gali parodyti problemą dar tada, kai antžeminė augalo dalis atrodo beveik normali. Tai vienas tinkamiausių laikotarpių įvertinti, ar lauke jau yra susiformavusių šaknų gumbo židinių.

Kaip patvirtinti šaknų gumbo pažeidimą?

Iš antžeminės augalo dalies šaknų gumbą galima tik įtarti, bet patvirtinti jį galima tik apžiūrėjus šaknis.

Pažeisti augalai gali atsilikti augimu, gelsti, vysti, atrodyti tarsi jiems trūktų vandens ar maisto medžiagų. Tačiau gumbų gali turėti ir išoriškai sveikai atrodantis augalas. Todėl Kanados rapsų taryba („Canola Council of Canada“, toliau – CCC) rekomenduoja tikrinti ne vien silpnus ar akivaizdžiai pažeistus, bet ir atsitiktinai pasirinktus augalus.

Augalą geriau ne išrauti, o atsargiai iškasti kastuvėliu, kad būtų galima apžiūrėti visą šaknų sistemą ir nenutraukti smulkesnių pažeistų šaknų.

Ne kiekvienas gumbas ant šaknies – šaknų gumbas

Apžiūrint rapsų šaknis svarbu nesupainioti ligos ir kenkėjo pažeidimų. Gumbelius šaknies kaklelio srityje gali suformuoti ir kopūstinis šakninis paslėptastraublis (Ceutorhynchus pleurostigma). Jo pažeisto gumbelio viduje galima aptikti lervą arba jos išgraužtą ertmę. Tuo tarpu P. brassicae suformuoti sustorėjimai ir gumbai yra deformuotas paties augalo šaknies audinys.

Tai svarbus diagnostinis skirtumas – vien išorinės šaknies deformacijos dar nepakanka priežasčiai nustatyti.

Vienas židinys dar neparodo viso lauko situacijos

Nustačius šaknų gumbui būdingus pažeidimus vienoje lauko vietoje, galima pagrįstai teigti, kad P. brassicae yra bent dalyje to lauko dirvožemio. Tačiau tai nereiškia, kad visas laukas užkrėstas vienodai.

Šaknų gumbas dažnai pasiskirsto židiniais: vienoje lauko dalyje gali būti stipriai pažeistų augalų, o kitoje pasėlis iš pirmo žvilgsnio atrodyti visai sveikas. Todėl svarbu atsakyti ne tik į klausimą „ar patogenas yra?“, bet ir „kokio masto problema?“

Pirmiausia verta apžiūrėti didesnės rizikos lauko vietas. Šaknų gumbas dažnai pirmiausia aptinkamas lauko įvažiavimuose ir intensyvaus technikos judėjimo zonose, kuriose patogenas gali būti pernešamas su dirvožemiu. Didesnė rizika taip pat būdinga drėgnoms įduboms, prasčiau drenuojamiems ar užmirkstantiems plotams, nes tokiose vietose susidaro palankesnės sąlygos infekcijai vystytis. Papildomą dėmesį reikėtų skirti ir toms lauko vietoms, kuriose augalai silpniau vystosi, gelsta ar vysta. AHDB taip pat rekomenduoja ieškant šaknų gumbo ypatingą dėmesį skirti drėgnesnėms ir kitoms didesnės rizikos lauko vietoms.

Tačiau vien tik tokių vietų apžiūros nepakanka.

Toliau – sisteminga viso lauko patikra

CCC aprašo paprastą vertinimo principą: pradėti nuo lauko įvažiavimo, tikrinti atsitiktinai pasirinktus augalus ir judėti zigzagu per lauką. Vienoje iš rekomenduojamų schemų tikrinama 100 augalų, o pagal pažeistų augalų skaičių apskaičiuojama, kokią patikrintų augalų dalį sudaro augalai su šaknų gumbo požymiais.

Kitose stebėsenos schemose taikomas ir „W“ maršrutas, augalus tikrinant keliuose skirtinguose lauko taškuose. Svarbiausias principas abiem atvejais tas pats – neapsiriboti jau matomu židiniu ir augalų nesirinkti pagal jų išvaizdą.

Šių rekomendacijų esmė paprasta – pirmiausia patikrinti didžiausios rizikos vietas, o tada sistemingai įvertinti ir likusią lauko dalį. Verta užrašyti, kiek augalų patikrinta, kiek jų rasta su būdingais požymiais ir kurioje lauko vietoje jie aptikti. Židinius naudinga pažymėti lauko žemėlapyje ir šią informaciją išsaugoti kartu su lauko istorija.

Kodėl svarbu žinoti ne tik „yra“, bet ir „kiek“?

Pažeidimo mastas svarbus ne tik planuojant būsimą sėjomainą ar vertinant ligos plitimo situaciją lauke. Nuo jo gali priklausyti ir tikėtina ekonominė žala. Todėl vertinant šaknų gumbą svarbu nustatyti ne vien patogeno buvimą, bet ir įvertinti, kokia pasėlio dalis yra pažeista bei kiek stipriai pažeistos augalų šaknys.

AHDB vykdytuose žieminių rapsų tyrimuose nustatyta, kad kas 10 proc. didesnis ligos intensyvumas buvo susijęs su maždaug 0,3 t/ha derliaus sumažėjimu. Stipriausiai pažeistuose pasėliuose nuostoliai gali viršyti 50 proc. potencialaus derliaus.

Kanados tyrimuose nustatyta ta pati tendencija – didėjant šaknų gumbo pažeidimo intensyvumui rapsų derlius mažėjo. Pagal jų taikytą vertinimo metodiką, 50 proc. ligos intensyvumas galėtų reikšti apie 30 proc. derliaus nuostolį.

Tiek AHDB, tiek Kanados tyrimų rezultatai rodo tą pačią kryptį – kuo stipresnis šaknų gumbo pažeidimas, tuo didesni galimi derliaus nuostoliai. Todėl lauke svarbu įvertinti ne vien ligos faktą, bet ir jos išplitimo bei pažeidimo mastą.

Patogenas lauke – ką daryti toliau?

Svarbu suprasti, kad nėra priemonės, kuri pašalintų P. brassicae iš užkrėsto dirvožemio. Šaknų gumbo valdymas remiasi kelių priemonių deriniu, kurio tikslas – riboti patogeno plitimą ir dauginimąsi bei sudaryti kuo mažiau palankias sąlygas ligai stipriai pasireikšti būsimuose rapsų pasėliuose.

Pirma – pažymėti židinius ir išsaugoti informaciją

Tiksliai pasižymėkite vietas, kuriose rasti pažeisti augalai, ir apytikslį pažeisto ploto dydį. Šią informaciją verta išsaugoti kartu su lauko istorija.

Kai šiame lauke vėl bus auginami rapsai, anksčiau pažeistas vietas bus galima patikrinti pirmiausia. Svarbu prisiminti, kad net ir kelerius metus nematant ligos požymių negalima teigti, jog patogeno dirvoje nebėra.

Todėl židinio koordinatės ar pažymėta vieta lauko žemėlapyje – svarbi informacija ne tik šiam sezonui.

Antra – riboti užkrėsto dirvožemio pernešimą

P. brassicae plinta kartu su dirvožemiu. Prie traktoriaus ratų ar žemės dirbimo padargų prilipusi žemė patogeną gali pernešti ir į kitą to paties lauko vietą, ir į kitus laukus.

Todėl nustačius židinį svarbu apgalvoti technikos judėjimą ir pačiame lauke, kad užkrėstas dirvožemis būtų kuo mažiau pernešamas į kitas jo vietas. Prieš važiuojant į kitus laukus nuo ratų ir padargų reikėtų pašalinti prilipusį dirvožemį. Ypač tai aktualu drėgnomis sąlygomis.

Trečia – peržiūrėti sėjomainą

Šaknų gumbo ramybės sporos dirvožemyje gali išlikti labai ilgai. AHDB nurodo, kad jos gali išlikti gyvybingos net iki 15 metų, nors jų kiekis ir infekcinis potencialas laikui bėgant mažėja.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) parengtose žieminių rapsų integruotos kenksmingųjų organizmų kontrolės (IKOK) gairėse sėjomaina taip pat nurodoma kaip viena pagrindinių šaknų gumbo kontrolės priemonių. Jose kartu akcentuojamas atsparių veislių pasirinkimas, rūgščių dirvožemių kalkinimas, užmirkstančių vietų vengimas, piktžolių kontrolė bei technikos ir padargų valymas.

Todėl sprendimą, kada tame pačiame lauke vėl auginti rapsus, reikėtų grįsti ne vien metų skaičiumi nuo paskutinio jų auginimo, bet ir ankstesnio pažeidimo mastu, lauko istorija bei rizikos veiksniais.

Ketvirta – kontroliuoti pabiras ir bastutinių šeimos piktžoles

Sėjomainos nauda mažėja, jeigu tarp rapsų auginimo ciklų lauke išlieka augalų, ant kurių gali daugintis P. brassicae.

Ypač svarbu kontroliuoti rapsų pabiras pirmaisiais metais po rapsų auginimo. Pavienių pabirų dėl dirvožemyje išlikusių sėklų gali atsirasti ir vėliau. Taip pat svarbu naikinti patogenui jautrias bastutinių šeimos piktžoles.

Taip sumažinama galimybė patogenui daugintis laikotarpiu, kai pagrindinis rapsų pasėlis lauke neauginamas.

Penkta – įvertinti dirvožemio pH ir drėgmės režimą

Šaknų gumbo vystymuisi ypač palankios drėgnos, prasčiau drenuojamos ir rūgštesnės dirvos. Todėl nustačius ligą verta patikrinti dirvožemio pH, įvertinti drenažo būklę, dirvos suslėgimą ir priežastis, dėl kurių konkrečiose vietose kaupiasi drėgmė.

Jeigu dirvožemis rūgštus, viena iš priemonių gali būti kalkinimas. Tačiau jo poveikis nėra vienodas. Aukštesnis dirvožemio pH paprastai laikomas mažiau palankiu šaknų gumbo vystymuisi. AHDB bandymuose įvairių dirvožemio gerinimo priemonių poveikis ligai svyravo nuo 0 iki 90 proc., o geriausio atskirai taikyto kalcio karbonato varianto vidutinis ligos sumažėjimas visoje bandymų serijoje siekė apie 25 proc.

Šie rezultatai gerai parodo, kodėl vien kalkinimo nelaikome šaknų gumbo problemos sprendimu – pirmiausia reikia įvertinti konkretaus lauko dirvožemio savybes ir visas ligai palankias sąlygas.

Šešta – rinktis atsparią veislę, bet nepasikliauti vien ja

Šaknų gumbui atsparios rapsų veislės yra viena svarbiausių priemonių užkrėstuose laukuose.

AHDB bandymuose kai kurios atsparios veislės trijose tyrimų vietose sumažino ligos intensyvumą 50–95 proc., tačiau kitose vietose veislių atsparumas nebuvo pakankamai veiksmingas.

Kodėl rezultatai gali skirtis? Atsparios veislės dažniausiai išlieka viena veiksmingiausių kontrolės priemonių, tačiau jų efektyvumas priklauso nuo lauke vyraujančių patogeno populiacijų. P. brassicae populiaciją sudaro skirtingos patogeno formos, todėl konkrečios veislės atsparumas ne visoms joms yra vienodai veiksmingas. Jeigu tame pačiame lauke dažnai auginamos veislės, turinčios tą patį atsparumo mechanizmą, gali būti atrenkamos patogeno formos, gebančios jį įveikti.

Todėl atspari veislė nėra priežastis trumpinti sėjomainą. Ji turėtų būti viena ilgalaikės lauko valdymo strategijos dalių, o ne kaip galimybė grįžti prie dažno rapsų auginimo užkrėstame lauke.

Svarbiausia – sprendimus priimti įvertinus visą lauko istoriją

Radus šaknų gumbą rudenį jau pažeistų šaknų išgydyti nebegalima. Tačiau tai nėra situacija, kurioje nieko nebegalima padaryti.

Svarbu nustatyti kur liga aptikta, kokio masto pažeidimas, kokios sąlygos galėjo būti palankios infekcijai ir kaip patogenas galėjo patekti bei plisti lauke.

Vienas židinys nėra vien šio sezono problema. P. brassicae gebėjimas ilgai išlikti dirvožemyje reiškia, kad jo radimas tampa svarbia konkretaus lauko istorijos dalimi. Į ją reikėtų atsižvelgti planuojant sėjomainą, dirvožemio priežiūrą, technikos judėjimą ir kitą rapsų pasėlį.

Šaknų gumbo atveju svarbiausias klausimas nėra „kuo gydyti šiandien?“, o „ką šiame lauke darysime toliau?“

Baigiantis augalų vegetacijai Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) konsultantai skirtinguose Lietuvos rajonuose vertins žiemkenčių pasiruošimą žiemojimui. Bus vertinami augalų morfologiniai rodikliai, ligų ir kenkėjų pažeidimai, apžiūrimos ir rapsų šaknys.

Pastaraisiais metais rapsų šaknyse vis dažniau aptinkama šakninio paslėptastraublio pažeidimų. Šių metų stebėjimai leis įvertinti ir kitą svarbų klausimą – ar 2026 m. rudens sąlygos buvo palankios šaknų gumbui pasireikšti dažniau nei įprastai?

Su LŽŪKT žiemkenčių būklės vertinimo rezultatais lapkričio pradžioje bus galima susipažinti Integruotoje augalų apsaugos informavimo, konsultavimo ir mokymų informacinėje sistemoje (IKMIS).

Giedrė MASLIUKOVIENĖ, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji augalininkystės specialistė / Agroakademija.lt