Receptas gastronominiam turizmui – bendradarbiavimas

Lietuvos kaimo turizmo asociacija (LKTA) konstatuoja, kad nakvynių kaimo sodybose skaičius didėja. Prie to prisideda ir agroturizmo skatinimas tokiais projektais, kaip „Kaimas į namus“ ar gegužės mėnesį skelbiamos atvirų durų dienos kaime. Tačiau glaudesnių kontaktų su vietos produktų gamintojais vis dar pasigendama.

Potencialas neišnaudotas

Jau ne pirmus metus kelionių organizatoriai kalba apie visame pasaulyje populiarėjantį gastronominį turizmą ir kad šios tendencijos neaplenkia Lietuvos. Užsienio turistai pripažįsta, jog noras paragauti vietinių valgių yra svarbus motyvas, skatinantis keliauti.

Kelionių organizatoriai mato milžinišką gastronominio turizmo potencialą Lietuvoje tiek užsienio, tiek ir mūsų šalies turistams. Lietuviškos virtuvės autentiką pastebi ir mūsų šalyje besilankantys užsienio žurnalistai, pabrėžiantys, kad Lietuvoje vyksta kulinarinė revoliucija.

Tačiau kodėl esamas potencialas kol kas nėra pakankamai išnaudojamas? Spragos atsiskleidžia kalbantis. Daug kas aiškėja iš LKTA neseniai surengtos viešosios ekspertų diskusijos.

Įžvalgomis dalijosi skirtingų sričių ekspertai, vienijami bendrų siekių populiarinti kokybiškus lietuviškus produktus, skatinti gastronominį turizmą: Nacionalinės turizmo skatinimo agentūros „Keliauk Lietuvoje“ atstovė Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė, LKTA prezidentas Linas Žabaliūnas, ŽŪK „Lietuviško ūkio kokybė“ vadovas Mindaugas Maciulevičius, produktus vartotojams padedančios rasti įmonės vadovas Edgaras Šičkus, „WorldChefs“ asocijuotas teisėjas bei restorano „Ertlio namas“ virtuvės šefas Tomas Rimydis. Prie diskusijos prisijungė kulinarinio paveldo puoselėtojai, kaimo turizmo sodybų šeimininkai, kelionių organizatoriai.

Vieniems trūksta paslaugų, kitiems – srautų

Kaip mažinti takoskyrą tarp ūkininkų ir turistų, trumpinti vietinių produktų kelią iki verslo, apgyvendinimo įstaigoms kaime rasti tiekėjų kontaktų – šie klausimai kyla ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje.

Atrodo, kad visų tikslai yra bendri, tačiau kiekviena šalis problemą mato šiek tiek kitu kampu.

Kelionių organizatoriai norėtų, kad regionuose būtų vietos kulinarines tradicijas puoselėjančių maitinimo vietų, svečiams galima būtų visus metus rekomenduoti kulinarinių potyrių tokiose vietovėse (deja, yra tokio vakuumo, kur išvis nėra galimybės ne tik regioninių valgių paskanauti, bet ir apskritai papietauti). Užsienio turistas būtent to ir tikisi – regioną, jo savitumą bei istoriją pažinti per vietines tradicijas.

Tai rūpi ir mūsų žmonėms – pastaruoju metu vietinis turizmas auga stulbinamai sparčiai. Tačiau ir čia susiduriama su bėda: svečiams reikėtų pasiūlyti įsigyti įvairių vietinių produktų, deja, į namus jie dažniausiai grįžta tuščiomis rankomis.

Kelionių organizatoriai įvardija dar vieną trūkumą: nors kaime yra daug įdomių ir gerų iniciatyvų, sukurtų edukacinių projektų, be išankstinio susitarimo – nė iš vietos. Vežant grupes, reikia tartis prieš 2–3 savaites.

Kulinarinio paveldo puoselėtojai, maitinimo kaime organizatoriai tvirtina, kad jiems ir taip sunku išgyventi, nes nėra nuolatinio svečių srauto. Kai taip yra, būtų neprotinga kurti duonkepę krosnį, tikintis, kad kas nors užsuks. Verslas juda tik savaitgaliais ir tik šiltuoju metų laiku, o kažkaip suktis pačiam bei išlaikyti darbuotojus reikia visus metus!

Žmonėms apmaudu dar ir todėl, kad į kaimą atvažiavę miestiečiai kažkodėl mano, jog čia viskas turi būti pigiau. Mieste už degustaciją drąsiai pakloja 40–50 eurų, tačiau kaime tikisi sriubos už 2,50 Eur.

Kad ir kaip būtų, didžiausia vienų ir kitų problema bei siekiamybė yra didesni svečių srautai, gastronominis turizmas visis metų laikais. Apie tai išties svajoja visos Šiaurės šalys. Klimatas lemia, kad sezoniškumo išvengti nepavyksta.

Atsiranda pirmosios parduotuvėlės

Prieš gerą dešimtmetį prasidėjęs mobiliųjų turgelių judėjimas neužgeso – priešingai, yra plėtojamas. Šiuo metu su ŽŪK „Lietuviško ūkio kokybė“ bendradarbiauja per 500 gamintojų. Siekiant trumpinti ūkininko produkto kelią iki vartotojo, pradėtas kurti parduotuvėlių tinklas.

Pagrindinė išgyvenimo sąlyga – užsitikrinti lankytojų srautus, užsiauginti savo pirkėją. Tokį, kuris suprastų, kad kaimiška duona ar dešra negali būti pigesnė už masinės gamybos produktą jau vien todėl, kad visi produktai yra gryni (dešra iš tikros mėsos, duona – be puriklių), jų savikaina brangesnė tiek dėl žaliavos, tiek ir dėl ilgiau užtrunkančio gamybos proceso. Štai kodėl parduotuvėlių tinklas kuriamas neskubant ir bendradarbiaujant su vienu iš didžiųjų prekybos centrų.

Pirmoji tokia ūkininkų parduotuvėlė buvo atidaryta Jonavoje, o paskui – Kaune: Petrašiūnuose ir Garliavoje. Įvaldžius naują prekybos formą, išmokus tam tikras pamokas, vėliau bus plečiamasi ir į didmiesčių centrus.

M. Maciulevičius gerai supranta tuos, kurie sako, jog kaime trūksta paslaugų ir produktų, tačiau gerai žino ir priežastis, kodėl taip yra. Reikia kantrybės ir laiko, visuomenę reikia šviesti, aiškinti, kuo skiriasi natūralus, šviežias maistas. Jam apmaudu, kad meškos paslaugą atliko „vaučerių“ idėjos vajus: visuomenėje paskleista pirmutinė žinia buvo tokia, kad ūkininkų produkcija yra brangesnė, norėta ją įsiūlyti per „vaučerių“ sistemą.

Į kaimo parduotuvę ar turgelį užsukęs miesto žmogus nesupranta, kodėl čia nėra visos paletės produktų iš vietos ūkių. Atsakymas vis tas pats: nėra pirkėjų srautų.

Raktas – bendradarbiavimas

Ekspertai sutaria, kad kelias visiems yra vienas – bendradarbiavimas. Kelionių organizatoriai ūkininkams linki bendradarbiauti su savo rajono turizmo informacijos centrais – pateikti savo kontaktus, informuoti apie gaminamą produkciją, t. y. ką galėtų parduoti rajone besilankantiems svečiams. Informacijos apie regiono naujienas kelionių organizatoriai, neretai ir pavieniai turistai teiraujasi būtent čia. Yra labai aktyvių informacijos centrų, bet nemažai ir tokių, kuriuose išgirstama: „Nieko naujo“.

Esama ir tarpinstitucinio nesusikalbėjimo: Ekonomikos ir inovacijų, Žemės ūkio ministerijų, savivaldos. Žemės ūkio ministerija remia bendruomeninį verslą, vietos veiklos grupes, tačiau įvairios veiklos ne visada pasiekia ausis tų, kam yra skirtos. Stinga koordinavimo. Reikalinga ir vietos valdžios talka. Kas, jeigu ne rajono meras rajoną reprezentuojantiems vietos gamintojams galėtų parinkti tinkamiausią, judriausią vietą parduotuvėlei.

Vyksta visuomenės virsmas, todėl verta bendrai kalbėti apie tai, kuo esame unikalūs, įdomūs. Daug dalykų yra pripažinta, tačiau į tai, kas yra kasdieniška, patys neatkreipiame dėmesio. Nežinome, kad esame tauta, kuri daugiausiai pasaulyje suvalgo juodos duonos. Neakcentuojame tarptautiniu lygiu pripažintų produktų, tokių kaip lietuviškas varškės sūris.

Daug iniciatyvų kyla iš bendruomenių. Ekspertai svarsto, kad visapusiškai plėtojant gastronominį turizmą ieškoti bendrų sąlyčio taškų galima būtų įsitraukus aktyviems vietos bendruomenių piliečiams.

Šiais metais pirmą kartą buvo atlikta nacionalinės gastronominio turizmo strategijos galimybių studija. Ji patvirtina, kad didžiausia silpnybė yra bendradarbiavimo trūkumas.