Riedantiems keliu iš tolo moja saulėgrąžų laukas

Sėja, kad pakviestų pasigrožėti

Kintas Marinskas prie tėvo Algio, augalininkyste besiverčiančio jau dvi dešimtis metų, prisijungė vos prieš kelerius metus, kai jaunuoliui šeimininkauti buvo atriekta 55 hektarai žemės. Vos pradėjęs auginti kviečius, miežius, rapsus ir kitas grūdines kultūras, dar pirmąkart pasėjęs mišrius tarpinius augalus, Kintas greitai nusprendė, kad saulėgrąžos pernelyg gražios, kad tarnautų vien tik pelnui. Kaip tik tuo metu buvo prasidėjęs Rusijos karas su Ukraina, o saulėgrąža tapusi daug bylojančiu užpultos šalies simboliu.

Ir ką gi – štai dviejų hektarų plotas užsėtas saulėgrąžomis, kilniam sumanymui žemės nepagailėta. „Kai jos sužydi geltonai ir galvas atgręžia į saulę, – vaizdas toks, dėl kurio verta gyventi kaime, o gražiausias reginys rytais, todėl nuo jų ir pradedu dieną“, – dalijosi įspūdžiais Kintas.

Žmonės stabdo automobilius ir pagal rodyklę suka vairą kelis šimtus metrų „Sėmkų lauko“ link, brenda specialiai padarytais takais tarp saulėgrąžų ir dingsta lauke, mat jų aukštis pernai viršijo žmogaus ūgį ir iškeltą ranką. Šiemet dėl sausros augalai šiek tiek žemesni, bet džiaugsmas bristi taku tarp siūruojančių saulėgrąžų bangų – nenusakomas. Čia ir vestuvininkai fotografuojasi, filmuojasi.

Ir jeigu kyla noras iš lauko grįžti su gėle – prašom pačiam nusikirpti, tam padėtos sodo žirklės. O šalia – kukli dėžutė su vieno žiedo kaina (prireiks vos kelių eurų).

Pavasarį, tik prasikalus saulėgrąžų daigeliams, būsimi takai išraizgomi pjuvenų sluoksniu, o atžėlusios vietos vėliau nupjaunamos trimeriu (krūmapjove). Ne šiaip sau takeliai, o takai – nebūtina žingsniuoti vorele, iškart galima eiti trise, užtektinai vietos prasilenkti.

Jaunasis ūkininkas šiai idėjai realizuoti negaili nei laiko, nei technikos. Juk kaip ir kiekvieną lauką, reikia suarti, užsėti, prižiūrėti. Rudenį saulėgrąžas nukulia ir parduoda, tiek tos naudos...

Draugiška kaimynystė

Prasmingas sutapimas, kad saulėgrąžų laukas Kratiškių kaime (Širvėnos seniūnijoje) susisiekia ne tik su Marinskų gimtinės vietove, bet ir rašytojo Balio Sruogos sodyba. Beje, būtent jo giminaičiai nuomoja žemę Marinskams.

„Kai žvelgiu į šią rašytojo sodybą, ji pabudina vaikystės prisiminimus, – pasakoja Kintas. – Vienas iš epizodų – kaip nešiodavome nugenėtas šakas, tvarkydami rašytojo sodybą. Man, dar vaikui, sakydavo, kad tempiu už save didesnes šakas...“

Dabar K. Marinskas draugiškai pasitinka norinčiuosius aplankyti B. Sruogos (knygos „Dievų miško“ autoriaus) name įrengtą ekspoziciją su nediduke rašytojo bibliotekėle, paveikslais, baldais, kitais asmeniniais daiktais. Šiuo kampeliu rūpinasi to krašto muziejininkai, kuriems kaimyniškai talkina ir Kintas.

Optimizmas neištirpo

„Bandžiau gyventi ir mieste, bet netrukus galutinai supratau, kad kaime geriausia, – prisipažįsta Kintas. – Verčiau prireikus iš kaimo į miestą nuvažiuoti negu atvirkščiai.“

Optimizmas neištirpo nei po sausros sezono, nors, ūkininko pastebėjimu, trąšos buvo supirktos brangiai, o grūdus teko parduoti pigiai. Apsirūpinęs specialia technika, žiemą vaikinas dar papildomai verčiasi dirbdamas miško darbus.

„Gyvendamas kaime, privalai dirbti, kartais net labai sunkiai, bet kito pasirinkimo nėra, – įsitikinęs K. Marinskas. – Būdamas arčiau žemės nepražūsi – ji tave išmaitins. Jeigu jaunas žmogus netingi, gali užsidirbti ne tik tam, kad išgyventų, bet ir ūkį įkurtų. Tik tokiu atveju tenka galvoti ne vien apie verslo naudą, bet ir jausti darbo džiaugsmą, malonumą.“

Ko mums dar trūksta iki norvegiškos kooperacijos?

Prieš ketverius metus jaunasis ūkininkas patirties sėmėsi plušėdamas Norvegijos daržininkystės ūkyje. Ir vis dėlto, grįžęs į Lietuvą, savo verslą pradėjo nuo augalininkystės. Kodėl?

„Kolkas tokia situacija, kad į daržininkystę reikėtų investuoti daugiau, – atsakė K. Marinskas. – Tarkime, aš jau dabar planuoju auginti kopūstus, o be laistymo sistemos to nepadaryčiau, kur dar agroplėvelės ir kita. Ne visi sumanymai iškart rikiuojasi su rezultatais.“

Norvegijoje, kur jam teko dirbti, matyt, veltui ieškotum kopūstų ar kitų daržovių ploto, kuriame nebūtų įrengta laistymo sistema su šulinuku ar panašiai. Būtent technologijos ten ūkininkams padeda nenuleisti rankų ir neprasilenkti su sėkme.

Dar vienas gražus Kinto prisiminimas, su kuriuo grįžo iš minėtos šalies, yra ūkininkų draugiškumas kooperuojantis. Jie bendromis lėšomis perka įvairią perdirbimo, fasavimo techniką (pavyzdžiui, agroplėvelių vyniojimo mašinas).

Deja, vaikinas kol kas sunkiai įsivaizduoja, kaip panaši kooperacija vyktų mūsų šalyje: „Manau, kad dažnu atveju lietuviai susipyktų, bent jau nuo to momento, kai tektų pinigais dalytis... Lietuvoje gražią kaimynystę vis dar drumsčia pavydo šleifas, tarpusavio nepasitikėjimas ir nuoširdumo trūkumas.“

Kinto MARINSKO nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.