Ashburn +35,8 °C Dangus giedras
Šeštadienis, 22 Bir 2024
Ashburn +35,8 °C Dangus giedras
Šeštadienis, 22 Bir 2024

Robertas Skrinskas – kunigas, siekiantis įamžinti beišnykstančią praeitį

2023/03/24


Kėdainiai („Rinkos aikštė“). Kunigo Roberto Gedvydo Skrinsko atkaklumas siekiant kunigystės, žavi – į Kauno kunigų seminariją jis įstojo tik iš… dešimto karto! Tačiau savo pašaukimą jis labai gerai žinojo, todėl jo link ėjo ne tik tiesiu, bet ir vingiuotu keliu, kuris pagaliau atvedė ten, kur širdis jaučiasi laimingiausia. Be meilės Dievui, kunigas R. Skrinskas ją puoselėja ir Tėvynei. Jis teigia nesuprantantis, kaip žmogus gali nemylėti savo gimtojo krašto, savo Tėvynės.

Jam rūpi įamžinti ir ateities kartoms palikti tai, kas balansuoja ant išnykimo ribos, todėl entuziastingai susikurtame „Youtube“ kanale quko12345 pildo savo vaizdoteką įdomiais pokalbiais apie beišnykstančias vietas, pastatus, prisiminimais apie išėjusius, bet vienam ar kitam kraštui nusipelniusius žmones. O su „Rinkos aikštės“ skaitytojais kunigas dalijasi savo prisiminimais iš pogrindžio seminarijos laikų, dokumentinių filmukų kūrimą ir kitus kasdienius dalykus.

Kunige, esate paskutinis ir vienintelis likęs pogrindžio kunigas. Lietuvos istorijai tai reiškia labai daug – esate tarsi gyva istorija, galinti labai daug papasakoti apie seniai užmirštus, o kai kam gal net nesuvokiamus ir visiškai svetimus dalykus. O kaip jaučiatės Jūs pats asmeniškai?

Iš gyvų pogrindžio kunigų nesu paskutinis, jų yra likę ir daugiau. Pavyzdžiui, kunigas Robertas Grigas taip pat yra baigęs pogrindžio seminariją. Tik aš buvau paskutinis baigęs tą pogrindžio seminariją ir gavęs šventimus. Nors… paskutinis tikriausiai buvo Alfonsas Bumbulis, nes jam dėl amžiaus ilgai nedavė šventimų. Jį įšventino Novosibirske ir jis liko Rusijoje.

Kokie prisiminimai Jums yra labiausiai įstrigę iš to pogrindinio laikotarpio?

Tuo metu buvo apėmęs visuotinis entuziazmas. Lietuvoje buvo kelios seminarijos – marijonų ir jėzuitų. Jėzuitų irgi buvo kelios: Aukštaitijoje kunigus ruošė jėzuitų kunigas Jonas Danyla SJ (1905 m. gimęs Liliūnuose, Pagirių vl. (dabar Šėtos sen.), sovietmečiu buvo vienas žymiausių Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių gynėjų, sovietinio saugumo daugelį metų kalintas ir persekiotas). Buvau pas jį nuvažiavęs, bet kadangi neturėjau jokios rekomendacijos, jis manęs nepriėmė.

Kita jėzuitų seminarija buvo Žemaitijoje, Gargžduose, pas kun. Antaną Šeškevičių SJ. Jis buvo Gargždų vikaras ir pas jį rinkdavosi daug kandidatų į kunigus. Taip pat šitą seminariją baigiau ir aš bei kunigas Robertas Grigas.

Ar mokydamasis pogrindinėje kunigų seminarijoje nejautėte baimės, kad suseks, nubaus?

Ne, kažkaip nebuvo baimės. Nes kažin kokio nusikaltimo nebuvo daroma. Aš pats gyvenau Vilniuje, bet naktiniu traukiniu iš Vilniaus važiuodavau iki Kretingos, o paskui iš Kretingos autobusu iki Gargždų. Kai reikėdavo grįžti, važiuodavau autostopu iki Kauno dažniausiai, o paskui iš Kauno vėl traukiniu grįždavau į Vilnių.

Iš kur Jumyse buvo tiek daug entuziazmo, noro tapti kunigu, tiek daug pastangų įdėti. Kam Jums viso to reikėjo? Juk jau buvote pabaigęs mokslus, turėjote darbą, galėjote ramiai sau toliau gyventi…

Aš jau būdamas kariuomenėje apsisprendžiau, kad noriu tapti kunigu ir to siekiau. Baigus pogrindžio seminariją, tai dar nebuvo viskas. Kandidatus į kunigus šventindavo vyskupas, tačiau ne kiekvienas vyskupas iš karto taip ir įšventindavo. Dažniausiai besimokantieji pogrindžio seminarijoje įstodavo į vienuolyną – marijonų ar jėzuitų – jis suteikdavo tam tikrą auklėjimą, susiformavimą. Vienuolynas prisiimdavo už tai atsakomybę.

Man niekas labai nesiūlė stoti į vienuolyną, bet aš ir pats nesiveržiau ten. Tačiau baigus pogrindinę seminariją, manęs niekas nešventino į kunigus, reikėjo dar dvejus metus oficialioje seminarijoje pasimokyti. Kaip tik tuo metu prasidėjo Atgimimas ir mane į ją priėmė, nors iki tol bandžiau stoti ne vieną kartą.

Buvau baigęs Vilniaus politechnikumą ir į jokią aukštąją mokyklą nestojau, nes jau buvau nusprendęs, kad noriu mokytis kunigų seminarijoje ir buvau įsitikinęs, kad mane ten priims. Tačiau vienais metais bandžiau – nepriėmė, kitais – taip pat nepriėmė, tada nusprendžiau stoti į pogrindinę seminariją, o į oficialiąją (red. – Kauno kunigų seminariją) pavyko patekti tik iš dešimto karto. Man net buvo kilusi tokia mintis: „Aš vis bandau įstoti, o gal Dievas nenori, kad aš tapčiau kunigu?“. Tada jau nutariau, kad dešimti metai bus paskutiniai ir, jeigu jau neįstosiu, tada jau ir nebebandysiu daugiau.

Taigi, turėjau užsibrėžęs tikslą ir jo siekiau.

Ar pogrindžio seminarijos mokslai buvo pripažįstami ir ar baigus juos jau buvo galima kunigauti?

Sovietinė valdžia jų nepripažino. Netgi į oficialią kunigų seminariją Kaune priimdavo tik su religinių reikalų įgaliotinio tam tikra viza (įgaliotiniai sekė religinių bendruomenių veiklą, glaudžiai bendradarbiaudami su sovietų saugumo institucijomis, kišosi į Kauno kunigų seminarijos studentų ir dėstytojų atranką, religinių organizacijų valdymą ir pan.).

Dar kol kas apie tai mažai kalbama, neiškeliama į viešumą. Kaip savo prisiminimuose rašė vyskupas Jonas Kauneckas, rektorius sąrašus nešdavo religinių reikalų įgaliotiniui, kitaip sakant, kandidatus tikrindavo saugumas, žiūrėdavo, bandydavo užverbuoti ir tik tada arba priimdavo, arba ne į oficialią kunigų seminariją. O į ją priimdavo labai nedaug kandidatų. Buvo laikas, kad kokius penkis klierikus iš visos Lietuvos priimdavo.

Tačiau, kai pamatė, kad pradėjo mirti daugiau kunigų negu įšventinamųjų, tai kai kurie aktyvūs kunigai, suprato, kad negalima sėdėti rankų sudėjus ir reikia įsteigti pogrindžio seminariją. Taigi buvo keli kunigai, kurie ruošė kitus kunigus ir taip atsirado pogrindžio seminarija. Kai saugumas pamatė, kad pradėjo rastis daug nelegalių kunigų, kurie neturėdavo prirašymo, bet vis tiek dirbdavo, tuomet, kad galėtų juos geriau kontroliuoti, pradėjo didinti priimamųjų skaičių į oficialią kunigų seminariją.

Kunige, Jūs sakote, kad į oficialią kunigų seminariją Kaune įstojote tik iš dešimto karto, kodėl, Jūsų nuomone, Jūsų taip ilgai nepriėmė – kėlėte kokį nors pavojų, neturėjote reikiamų kompetencijų ar dar dėl kokių nors priežasčių?

Manau, priežasčių yra daug ir visokių. Didžiausia priežastis, kad buvo ribojamas kandidatų skaičius.

Tada buvo truputį kitokia bažnyčios doktrina. Yra laikoma, kad bažnyčia yra trejopa: kenčianti – tai skaistykloje esančios sielos, kovojanti – ta, kuri yra žemėje, ir triumfuojanti – kuri yra danguje.

Anuomet buvo kovojanti, tai reiškia, kad, nors ir buvo priespauda, persekiojimai, mokyklose tyčiojamasi iš tų, kurie eidavo į bažnyčią, ar mokytojai negalėjo turėti kokių nors atsakingesnių pareigų, norint pakrikštyti vaiką, reikėjo važiuoti į kokias atokesnes kaimo bažnyčias, bažnyčia vis tiek kovojo, tikintieji rašydavo labai daug pareiškimų, kunigai vykdydavo akcijas už blaivybę. Keliskart buvo nusiaubtas kryžių kalnas, bet vis tiek tikintieji jį labai greitai atstatė, vyko jaunimo eucharistiniai kongresai, paskutinį sekmadienį prieš mokslo metus – eisena į Šiluvą, įsteigtos pogrindžio organizacijos, leidžiami leidiniai. Daug jaunuolių bandė įstoti į tas organizacijas, nes tai yra vyriška savybė kovoti.

O dabar doktriną pakeitė į keliaujanti bažnyčia. Ją galima įsivaizduoti kaip gal ne ant kokio asiliuko keliauji, bet šiuolaikiškomis priemonėmis – traukiniu ar autobusu važiuoji, sėdi kaip turistas ir dairaisi pro langą… Dėl to dabar labai sumažėjo kunigų.

Taip pat viena iš priežasčių, dėl ko manęs nepriėmė tiek ilgai į kunigų seminariją, galbūt galėjo būti ir saugumo manipuliacijos, ir tai, kad neturėjau labai geros iškalbos, nebaigiau aukštojo mokslo, dirbau pripuolamus darbus, kad galėčiau mokytis pogrindžio kunigų seminarijoje.

Beje, Jūs labai atkakliai ir ne vienerius metus siekėte kunigystės. Kodėl Jums buvo taip svarbu tapti kunigu? Jūs taip pat norėjote kovoti?

Ne, aš norėjau būti kunigu. Toks buvo mano pašaukimas.

Atleiskite, jei klausimas per daug asmeniškas, bet ar jaunam, išvaizdžiam vyrui nesinorėjo paprastų, žmogiškų dalykų – moters šilumos, šeimos, vaikų, šeiminio gyvenimo? Juk visa tai reikėjo aukoti dėl tarnystės Dievui…

Moterims tą dalyką sunku paaiškinti, bet pabandysiu susieti su Ukrainos karu. Ten kariauja ir tie jauni vyrai, kurie nevedę, bet turi merginas, ir tie, kurie turi žmonas, vaikus, jie vis tiek juos palieka ir vyksta į frontą, net ir tie, kurie galbūt gyvena užsienyje ir turi saugų gyvenimą, grįžta į Ukrainą ir ten kovoja dėl Tėvynės. Tačiau Tėvynė visada yra antroje vietoje po Dievo. Taigi, čia yra dvasinė kova, kuri yra dar atsakingesnė, svarbesnė dėl sielų išganymo. Toks mano pašaukimas.

Kaip suprantu, Jūs esate ir labai didelis savo Tėvynės patriotas…

Manau, kiekvienas kažkiek yra patriotas. Patria – lot. Tėvynė, Tėvynės meilė – man atrodo, nėra tokių žmonių, kurie nemylėtų savo Tėvynės. Visi turėtų būti patriotai. Galbūt tai yra mokyklų problema, kad neišugdo arba menkai išugdo vaikuose patriotizmo. Dabar labiau akcentuojamas globalizmas, pilietiškumas. O kas yra pilietiškumas? Tai reiškia, kad esi šalies pilietis, kuris turi laikytis įstatymų, mokesčių mokėtojas, bet, kad mylėtum savo gimtinę, Tėvynę, to dabar neugdoma.

O Jūsų paties šeima buvo religinga? Galbūt iš ten atėjo Jūsų pašaukimas tapti kunigu?

Buvo kaip buvo… Man pačiam paauglystėje, kai buvo sprendžiamas pasaulėžiūros klausimas ir pan., manyje nuolatos kirbėjo mintis, ar Dievas yra, ar jo nėra? Jeigu Dievas yra, vadinasi, taip ir reikia gyventi, kad jis yra. O jeigu nėra, tada kam reikia veidmainiauti, apsimetinėti, laikytis kažkokių ritualų, tradicijų, kurios yra tarsi tuščios. Todėl aš pradėjau domėtis, klausinėti kunigų, skaityti daug knygų. Nors sovietiniais laikais religinių knygų beveik niekur nebuvo, bet skolindavausi iš žmonių, buvo leidžiama labai daug mašinėle spausdintų knygų pogrindyje, žmonės dalindavosi. Buvo pažįstamų, kurie dirbo Vilniaus universiteto bibliotekoje ar kitose, tad pavykdavo gauti A. Smetonos laikais išleistų religinių ar kitokių knygų net iš ten.

Kol skaičiau visas tas knygas, netgi sugalvojau surinkti medžiagą apie stebuklingas Marijos vietas Lietuvoje. Taip apvažiavau visą Lietuvą, dalį Baltarusijos, surinkau medžiagą ir išleidau knygą „Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas“. Ji yra internete, galima nemokamai parsisiųsti ir paskaityti.

Kunige, pats Jūs esate iš sostinės Vilniaus. O kas Jus atvedė į mažesnius Lietuvos miestelius, kaimiškas vietoves? Ilgiausiai – 21 metus – esate ištarnavęs Domeikavoje.

Taip, į Domeikavą buvau paskirtas kardinolo Vincento Sladkevičiaus statyti bažnyčios. Kartu buvau ir Lapių parapijos klebonas. Užduotį įvykdžiau ir Lietuvos kankinių bažnyčią pastačiau. Kur kunigas būna, jis nesirenka. Kur vyskupai skiria, ten ir turi tarnauti.

Bet jei būtumėte turėjęs galimybę tarnauti arčiau gimtųjų vietų, t.y. Vilniaus, ar mieliau būtų buvę širdžiai?

Žinot, dabar man jau tas pats. Bet anksčiau gal ir būtų buvę geriau.

Jūsų patirtis ir gyvenimas – išties neeilinis. Ar neplanuojate parašyti knygos apie savo gyvenimo istoriją, patirtis (o gal jau rašote?!)? Manau, būtų labai įdomi ir prasminga knyga, juolab kad tikrai mokate kurti įdomų turinį…

Ne, nerašau ir kol kas nieko neplanavau. Reikia mokėti labai gražiai rašyti apie gyvenimiškus dalykus, o aš, kaip ir sakiau, iškalbos per daug neturiu. Esu išleidęs keturias knygas: „Būkime blaivūs“, „Už gyvybę“, Lapių parapijos istorinę ir jau minėtą „Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas“.

O apie pogrindžio kunigų seminariją, prisiminimus, kunigų pasakojimus Lietuvos katalikų mokslų akademija yra išleidusi, amžinąjį jam atilsį, vyskupo Jono Borutos rengtą knygą „Pogrindžio kunigų seminarija: XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečio Lietuvos antisovietinio pogrindžio dokumentai“. Ten yra ir mano dokumentų, atsiminimų.

Nors kuklinatės ir sakote, kad neturite iškalbos ir nemokate įdomiai pateikti informacijos, tačiau iš tiesų mokate kurti įdomų turinį: esate sukūręs nemažai istorinių filmukų apie vietas, kuriose dirbate – Šėta ir jos apylinkės, Lančiūnava, Domeikava, Lapės ir pan. Kodėl Jūs tai darote?

– Tai yra tam tikra istorija. Sakykime, buvusios Šėtos apylinkės mokyklos. Pasirodo, čia veikė labai daug mokyklų. Ir netgi yra išlikusių gyvų jų mokinių. Nors jie jau yra senyvi žmonės, bet jie dar prisimena apie jas. Vis tiek tai yra krašto istorija. Todėl tuos pasakojimus įrašiau.

Arba, tarkim, kažkur Šėtoje buvo totorių kalnelis. Bet apie jį niekas jau nežino ir net kur jis buvo. O nežino todėl, kad niekas nesidomėjo, niekas neužrašė taip ir pradingo iš žmonių atminties. Kai karta po kartos išeina, ta istorija yra ištrinama, niekas nieko nebežino.

Arba, pavyzdžiui, išlikę koplytstulpiai, kurie taip pat savyje slepia turtingą istoriją. Šėtos teritorijoje yra daug partizanų žeminių, kurie kovojo po Antrojo pasaulinio karo – šitas kraštas labai įdomus.

Kodėl Jums svarbu užfiksuoti, įamžinti ir palikti ateinančioms kartoms?

Žinot, aš tą klausimą pasukčiau kitaip: kodėl kitiems žmonėms neįdomu? Aš stebiuosi. Yra čia daug inteligentų arba save laikančių inteligentais. Kodėl jie tokių dalykų nedaro? Aš juk čia esu laikinas. Mane čia paskyrė, pabūsiu kažkurį laiką ir vėl būsiu paskirtas kažkur kitur. Vietos žmonės turėtų labiau domėtis, kaupti kažkokį archyvą, bet, kaip aš pastebėjau, mažai yra išlikusių paveldo puoselėtojų. Buvo dėstytojas Stanislovas Stašaitis, kuris surinko medžiagą ir parašė apie Šėtą knygą. Tai iškilus žmogus, kilęs iš šito krašto ir juo domėjęsis.

O aš tai ką, nusipirkau telefoną. Jis neblogai, gana kokybiškai filmuoja. Tai ir pagalvojau, kad tokius dalykus galima juo ir įamžinti.

Kodėl renkatės būtent vietas, kuriose dirbate?

Ne tik. Kol nepasiekiau kunigystės, buvau apvažiavęs visas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis. Tai apėmė Lietuvą, dabartinę Baltarusiją, Podolę, Volynę, Gliciją Ukrainoje, Livonijos pilis, Latviją, Estiją. Iš nuotraukų padariau skaidres, kurias anais sovietiniais laikais rodydavau pogrindyje. Dabar tas skaidres perfotografavau ir bandysiu padaryti tokius kaip skaidrių filmukus ir įdėti į savo sukurtą „Youtube“ kanalą quko12345, kur yra ir daugiau įvairių filmukų.

Vadinasi, Jūs viską darote vienu telefonu? O visada maniau, jog esate įsirengęs ministudiją, kurioje savo filmuotą medžiagą karpote, montuojate, įgarsinate ir t.t…

Taip, vienu telefonu. Bet tokios neapdorotos medžiagos juk nekelsi į „Youtube“, todėl reikia kai ką pamontuoti, bet tai darau kompiuteriu. Persikeliu iš telefono filmuotą medžiagą į kompiuterį ir jame viską sutvarkau. Šiais laikais nėra nieko sudėtingo. Tik anksčiau turėjau jau pasenusį kompiuterį, kuris labai lėtai dirbdavo, todėl nusipirkau neseniai nešiojamąjį. Tai dabar galiu viską greičiau ir paprasčiau padaryti.

Ar savo filmuota medžiaga ir kuriamais filmukais nesidalijate, pavyzdžiui, su Kėdainių krašto muziejumi? Juk tai yra vertinga istorinė informacija…

Taip, nusiunčiau nuorodas į tuos filmukus muziejui. Kas nori, tas gali į mano kanalą nueiti ir atsisiųsti visus tuos įrašus. Kai kurie iš jų tikrai yra atradimai. Pavyzdžiui, kai restauravo Pašėtės koplytstulpį, nuvykau kelis kartus pažiūrėti, kaip vyksta darbai. Pamačiau, kad ant pamatų buvo užrašyta data 1954 metai. Tai buvo Stalino laikas. Pasirodo, tas koplytstulpis jau buvo restauruotas. Kita data ant tinko buvo 1974 m. Vadinasi, tais metais jis taip pat buvo restauruotas. Bet paskui visa tai užliejo ir nieko nebeliko. Taigi, mano užfiksuotoje medžiagoje tokie istoriniai faktai liko.

O iš kur Jūs semiatės idėjų, informacijos savo kuriamai istoriografijai?

Skaitau daug istorinių knygų, bendrauju su žmonėmis. Jie papasakoja daug įvairių istorijų. Paklausiu, ar jie sutinka, kad nufilmuočiau jų pasakojimus. Jei sutinka, tada ir įamžinu.

Žinot, Kunige, beklausydama Jūsų pagalvojau, kad Jus kažkuria prasme galima būtų palyginti su Tėvu Stanislovu. Jūs, kaip ir jis, puoselėjo ir stengėsi išsaugoti tautiškumą, istoriją, domitės krašto, kuriame tarnaujate, žmonių likimais ir pan. – trumpai tariant, vykdote savo misiją… Spėju, esate ne tik jo veikalus skaitęs, bet ir bendravęs. Jei taip, koks jis Jums pasirodė?

Tėvas Stanislovas buvo žinomas net ir Rusijoje. Pas jį net iš Rusijos važiuodavo disidentai, intelektualai. Kai įstojau į pogrindinę kunigų seminariją, aš irgi esu ten keliskart buvęs. Buvo organizuojamos talkos, padėdavau daryti vadinamąsias saulutes.

Paskutinįkart, kai buvau nuvažiavęs, klausiau, ką daryti, kad nepriima į Kauno kunigų seminariją. Dabar jau nepamenu, ką jis man atsakė.

Kai rinkau medžiagą apie stebuklingas Marijos vietas, buvau Paberžėje. Anksčiau altoriai kai kuriose bažnyčiose nebuvo prie sienos, galima buvo apeiti aplinkui. Tai Tėvas Stanislovas parodė vietas, kur grindų lentose buvo žmonių kelių įspaudai. Nes žmonės keliais eidavo aplink Marijos paveikslą tikėdami, jog jis yra stebuklingas. Taigi, man įspūdį paliko Tėvo Stanislovo pastabumas, nes tikrai retas kunigas pamatytų tokias detales kaip žmonių kelių įspaudai grindų lentose, kurie atsirado dėl jų tikėjimo paveikslo šventumu.

Jis kiekvieną atidžiai išklausydavo ir stengdavosi padėti.

Tėvas Stanislovas laikėsi tradicijų, jis nebuvo modernistas. Kai po liturginės reformos daug kur buvo išgriauti altoriai, stengtasi padaryti taip ,kaip užsienyje, Tėvas Stanislovas liko prie gilių tradicijų ir paliko Dotnuvos bažnyčioje viską taip, kaip buvo.

Kunige, Jūs tiek daug skaitote, bendraujate, imatės kitų reikalų. Ar nenukenčia parapijos reikalai dėl Jūsų užklasinių veiklų?

Mano užklasinė veikla daug laiko neatima. Parapija tikrai dėl to nenukenčia.

Ir pabaigai: ar dar daug turite minčių, norų, apie ką norėtumėte parengti, sukurti dokumentinių filmukų ar filmų? Jei taip, ką jau esate numatęs ar dar planuojate?

Dar planuoju su viena Adelės Dirsytės brolio ar sesers dukra, kuri gyvena Vilniuje, įrašyti pokalbį, tai reikės važiuoti į sostinę.

Kunigas Robertas Skrinskas apgailestauja, kad valdžia neskiria ne tik finansų, bet ir jokio dėmesio istorinėms vietoms, paminklams. O jis pats sako, turintis dar daug planų ateičiai, ką norėtų įamžinti ir parodyti visuomenei.

Taip pat visai šalia ant kalno yra Mitėniškių dvaras. Jis priklausė bankininkui Juozapui Montvilai. Čia stovėjo viena iš pirmųjų elektrinių Lietuvoje, jo pastatytas Pakščių malūnas. Jo du paminklai taip pat stovi ir Vilniuje: vienas – Rasų kapinėse, kur jis pats ir palaidotas, kitas – Labdarių g. prie Marijos ėmimo į dangų bažnyčios. Jį jam pastatė dėkingi piliečiai. O aš kreipiausi į Lietuvos banką. Jo atstovams sakiau, kad jis yra įkurtas būtent J. Montvilos pastatytame pastate. Prašiau Lietuvos banko, kad bent kokį akmenį jo atminimui Mitėniškėse prie jo dvaro pastatytų, bet atsisakė. Apmaudu, kad kai kurie žmonės taip reaguoja ir jiems net akmens gaila.

Taigi, planuoju daugiau medžiagos surinkti ir parengti filmą apie J. Montvilą ir Mitėniškių dvarą.

Yra ir daugiau istorinių paminklų, kuriems, labai gaila, bet valdžia neskiria ne tik finansų, kurie tikrai nėra dideli, bet ir jokio dėmesio.

Kunige, labai Jums dėkoju už skirtą laiką ir už Jūsų atsakymus bei linkiu Jums kuo geriausios kloties, stiprybės ir kūrybinio įkvėpimo.

 

Rasa JAKUBAUSKIENĖ/RINKOS AIKŠTĖ

Asmeninio archyvo nuotraukos

Dalintis