Ruduo – tauriųjų elnių tuoktuvių metas

Taurieji elniai yra žolėdžiai gyvūnai, tačiau jų mityba gana įvairi. Jie minta lapuočių medžių ūgliais, lapais, pumpurais, žieve ir vaisiais, taip pat krūmų bei puskrūmių šakelėmis, žole, samanomis, kerpėmis, grybais ir kitu augaliniu maistu.  

Artėjant rujai, vasaros pabaigoje, ypač rugpjūtį, tauriųjų elnių patinai tampa aktyvesni. Jie siekia užimti sau tinkamą teritoriją ir pritraukti kuo daugiau patelių. Prasidėjus rujai, patino elgesys labai pasikeičia: jis gina savo užimamą plotą, konkuruoja su kitais patinais ir stengiasi išlaikyti šalia savęs patelių būrį.  

Brandžiausi tauriųjų elnių ragai būna rugsėjo antroje pusėje, rujos metu. Jie yra svarbūs patinų kovoms dėl teritorijos ir patelių viliojimui. 

Apie patino buvimą ir jo teritoriją byloja įvairūs ženklai. Elniai kojomis kasa žemę, ragais trina medžius ir kitus paviršius, o svarbiausias rujos garsas – stiprus baubimas. Šis balsas ne tik padeda pritraukti pateles, bet ir perspėja kitus patinus apie konkurentą. Susitikę du panašaus dydžio patinai gali pradėti varžytis, o kartais jų kova baigiasi ragų susirėmimu. 

Tauriųjų elnių veisimosi sezonas trunka nuo rugsėjo iki spalio. Stipresni ir patyrę patinai turi daugiau galimybių susiporuoti su patelėmis. Nors iš pirmo žvilgsnio rujos metu atrodo, kad patinai tik demonstruoja savo jėgą, iš tikrųjų jų elgesys yra svarbi sudėtingo gyvūnų socialinio gyvenimo dalis. 

Elniai yra socialūs gyvūnai, gyvenantys bandomis. Patelės ir jaunikliai dažniausiai laikosi kartu, o grupei gali vadovauti labiausiai patyrusi patelė. Suaugę patinai ne rujos metu dažnai laikosi atskirai arba sudaro patinų būrius.  

Po rujos prasideda naujas elnių gyvenimo ciklo etapas. Patelės po nėštumo atsiveda jauniklius, dažniausiai vieną, kartais du. Iš pradžių jaunikliai maitinasi motinos pienu, tačiau palaipsniui pradeda ėsti žolę ir kitą augalinį maistą.  

Taurieji elniai laukinėje gamtoje gali išgyventi iki maždaug 20 metų, nors gyvenimo trukmė priklauso nuo aplinkos sąlygų, ligų, mitybos ir plėšrūnų. Tarp natūralių jų priešų minimi vilkai ir lūšys, o elniams pavojų gali kelti ir valkataujantys šunys. Tačiau ne mažiau svarbi grėsmė yra žmogaus veikla, ypač natūralių buveinių nykimas ir jų suskaidymas.

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus informacija