Rusijos laukia Irano lygio valstybės ateitis

Pasak BBC, karo migloje gali būti sunku matyti, kaip judėti į priekį. Naujienos iš mūšio lauko, diplomatinis triukšmas, sielvartaujančių ir bėgančiųjų nuo karo emocijos – visa tai gali tik priblokšti. Akimirkai atsitraukime ir pasvarstykime, kaip galėtų baigtis konfliktas Ukrainoje, kokius galimus scenarijus nagrinėja politikai ir karybos ekspertai? Šį kartą Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, filosofas Gintautas MAŽEIKIS atsako į „Ūkininko patarėjo“ klausimus: kokios Rusijai įvestos sankcijos yra reikšmingos, o kokios – tik oro virpinimas? Kokia šių sankcijų baigtis?

Sankcijos Rusijai – dviejų rūšių

„Pirmiausia reikia pastebėti, kad visos sankcijos turi sniego gniūžtės ir kaupiamąjį charakterį. Sniego gniūžtės efektas (verslininkai tai žino) reiškia, kad pamažu, įvedus pagrindines sankcijas, pvz., Rusijos centriniam bankui arba tarpbankinių atsiskaitymų SWIFT ribojimus, ir vadinamąjį antrąjį draudimą kitoms pasaulio kompanijoms bendradarbiauti su Rusijos centriniu banku arba kai kuriais pagrindiniais bankais, pradeda trūkinėti komerciniai bei finansiniai ryšiai net ir ten, kur sankcijos nebuvo įvestos. Sniego gniūžtės efektas reiškia tai, kad Amerikai ar kitoms Europos Sąjungos šalims nereikėjo kažkur įvedinėti sankcijų – jos pačios buvo įvestos dėl to, kad užsienio kompanijos nenori gadinti savo reputacijos ir pakliūti po antrinėmis sankcijomis.

Antrinėmis sankcijomis yra vadinamos tos, kurios bend­radarbiaujant su Rusijos kompanijomis, pakliuvo po sankcijomis, automatiškai sankcijos taikomos ir užsienio kompanijoms. Todėl dėl antrinių sankcijų ir reputacijos praradimo baimės bei patriotiškumo (to irgi neužmirškime, nors tai mažiau reikšminga) prasideda sniego gniūžtės efektas, kai ima plyšinėti ekonominiai ryšiai net ir ten, kur jie nebuvo numatyti. Taigi pagal šį požymį dabar negalime pasakyti, kaip ir kur labiausiai smogė sankcijos Rusijai, nes jos pasireikš maždaug per vieną–dvi savaites. Jos iš karto paveikė tik rublio vertę, kuri krito, palyginti su euru ir doleriu, vidutiniškai 30–35 proc., bet gali smukti ir dar labiau.

Kaip jau minėjau, sankcijos turi ir kaupiamąjį charakterį. Pavyzdžiui, anksčiau sankcijos, kurios buvo taikomos prieš konkrečias įmones arba kokius nors oligarchus ar Rusijos vadovus, neturėdavo vadinamojo kaupiamojo charakterio, nes tos įmonės galėdavo pakeisti pavadinimą ir net savininką, taip išsisukdamos nuo sankcijų. Dabar, kai yra įvestos praktiškai totalinės sankcijos, net ir tos įmonės, kurios keičia savo pavadinimus, vadovus arba vadovų vardus, niekaip negali išvengti šių sankcijų. Todėl, kad pamažu vykdant Centrinio banko ir pagrindinių bankų blokavimą, yra nuolat tyrinėjama, kas ir kaip išsisukinėja nuo šių sankcijų, ir įvedinėjamos papildomos sankcijos. Kai kuri nors kompanija sugalvoja, kaip išsisukti, agentai, kurie seka sankcijų vykdymą, tuoj pat jas pastebi ir įveda antrines sankcijas. Tai, pavyzdžiui, gali pakenkti Kazachstano, Gruzijos, Armėnijos ir net kai kuriems Kinijos bankams, kurie bando padėti Rusijai už, žinoma, gerus dividendus.

Rusijoje trūkinės atsiskaitymų grandinės

Galų gale sankcijos alina ekonomiką, pradės trūkinėti Rusijos įmonių tarpusavio atsiskaitymai. Dabar kol kas jos dar turi sukaupusios pakankamai apyvartinių lėšų ir, kol dar nėra stipriai įsibėgėjusi infliacija, tų apyvartinių lėšų joms kurį laiką užteks. Bet kai įsibėgės infliacija, apyvartinių lėšų pradės trūkti, pradės trūkinėti tarpusavio atsiskaitymai ir ištisos atsiskaitymų grandinės.

Mes pamatysime kur kas stipresnį sankcijų poveikį nei per 1998 metų finansinę krizę, kuri tada stipriai paveikė Lietuvą ir praktiškai visus verslus, sutrūkinėjo visos atsiskaitymų grandinės, kilo labai didelis bei greitas ekonominis nuosmukis. Įvairūs finansų analitikai pastebi (aš juos cituoju), kad šį kartą krizė bus 3 kartus didesnė nei 1998 m. Tai reiškia, kad šoką patirs visa Rusijos ekonomika, bet ne iš karto, kaip Lietuvos skaitytojai ar žiūrovai nori. Tai pasijus per keletą mėnesių.

Sankcijos juk yra ne tik finansinės, ne tik susijusios su verslais. Vienas sankcijų tipas, kuris šiuo metu yra įvedinėjamas ir kurį labai sunku įvesti, tai vadinamosios energetinės sankcijos – nepirkti Rusijos dujų ir naftos. Iš tiesų tai yra labai didelė problema, turint omenyje, kad kažkas turės kompensuoti šį naftos ir dujų poreikį. Pastarųjų kainos, jei palygintume su pasaulinėmis kainomis, buvusiomis prieš vienerius metus, yra astronominės. Daugelis šalių ar gyventojų praktiškai nebeįpirks tokių dujų. Taip pat analitikai pastebi, kad pasaulio rinkos truputį persiskirstys, tik sunku pasakyti, kiek mėnesių tai truks, bet ne ilgiau nei pusę metų. Tada kainos pradės susireguliuoti, atsiras tam tikras kainų reguliavimo mechanizmas. Pvz., tą naftą, kurią tiekė Rusija, gali pateikti Kanada, aišku, už didesnę kainą. Bet kadangi kainos dabar labai didelės, Jungtinės Amerikos Valstijos gali įpirkti ir Kanados naftą. Noriu pastebėti, kad naftos rinka irgi yra paskirstyta labai specifiškai – JAV ir perka, ir parduoda naftą. Taip yra dėl skirtingų naftos rūšių.

Nafta – iš Irano ir Venesuelos

JAV dabar bando susitarti su Venesuela, kuri tradiciškai yra Rusijos partnerė, ir su Iranu, kad tos šalys eksportuotų daugiau savo naftos ir dujų. Tikėtina, kad tos valstybės, matydamos, į kokį liūną pakliuvo Rusija, pasinaudos proga pataisyti savo ekonominę situaciją. Gali būti ir taip, kad prekiauti dujomis bei nafta ims net Kinija, kuri jas labai pigiai perka iš Rusijos, bet ji gali pradėti spekuliuoti, nebent bijotų antrinių sankcijų.

Svarbiausia išvada – dėl šio karo per pusmetį, metus ar dvejus įvyks labai didelis geopolitinis viso pasaulio energetinių resursų išteklių perskirstymas. Rusijai bus skiriama žymiai mažiau dėmesio, ji bus nustumiama į periferiją.

Vadinasi, Rusijos atsilikimas šiuo požiūriu bus ilgalaikis. Atsilikimas bus ne tik technologinis, kuris tiesiogiai pasireiškia dėl sankcijų, bet ir toks, kad Rusijai vis sunkiau seksis pardavinėti savo energetinius išteklius, tad ji neturės pakankamai lėšų stimuliuoti savo karinę pramonę bei kitus sektorius.

Rusija privalės atlyginti žalą

Dar vienas dalykas, apie kurį šiuo metu pasaulyje prabilsta tik ekspertai, – karo su Ukraina pabaiga. Jeigu Ukrainai vis dėlto pavyktų apsiginti, o apie tokią galimybę šiandien jau kalbama, tada Rusijai teks padengti Ukrainos nuostolius, t. y. reparacijas ir kontribucijas. Tai irgi bus milžiniški pinigai, kuriais Rusija atlygintų Ukrainai už miestų sugriovimą, karą, žmonių žudymą. Gali būti taip, kad Rusija juos mokės 30–50 metų.

Rusijos gyventojai dar net neįsivaizduoja, į kokį nuosmukį Vladimiras Putinas įtraukė jų šalį, ji nusiris į Irano valstybės lygį. Rusams teks pamiršti aukštąsias technologijas, gerovę. Net jeigu karas būtų sustabdytas dabar, Rusija vis tiek turės atsakyti už visus padarytus veiksmus.

Tačiau yra vienas nemalonus reiškinys, kurį Europa, taip pat ir Lietuva, turėtų kontroliuoti, – tai perteklinė rusofobija. Ji pasireiškia žmonių tarpusavio santykiais, nes pradedame be reikalo niekinti ir persekioti rusų kilmės asmenis, net rusų kilmės Lietuvos, Anglijos ar JAV piliečius, lygiai taip pat rusai pradedami stumti iš visų galimų ekonominių santykių. Tokiu būdu yra taikoma kolektyvinė atsakomybė. Po Niurnbergo teismo 1945 m. ir truputį vėliau kalbama štai apie ką: kolektyvinė atsakomybė gali būti taikoma valstybei, bet negali būti taikoma pagal tautybę.

Šiuo metu pasaulyje rusai dažniausiai baudžiami pagal tautybę, o ne kaip savo valstybės atstovai. Taip gali atsitikti ir Lietuvoje, kai su rusų kilmės atstovu, čia plėtojančiu verslą, niekas nebenorės pasirašinėti sutarčių vien todėl, kad jis yra rusų tautybės žmogus. Šiuo požiūriu tai jau yra nusikaltimas Lietuvos įstatymams, Europos ir pasaulio tvarkai. Asmenys pagal tautybę negali būti baudžiami niekur, jie gali būti baudžiami tik pagal priklausomybę valstybei, šiuo atveju – Rusijos Federacijai.“

ŪP korespondentas - Stasys BIELSKIS