Rusijos propaganda ieško aplinkkelių į Lietuvos informacinę erdvę

Kita vertus, Kremliaus propagandos mašina nesustoja, jo atstovai nepraranda vilties pralįsti su vienais ar kitais naratyvais į lietuvišką informacinę erdvę. Tiesa, dabar jiems tam tenka ieškoti aplinkkelių. Mūsų laimei, šie bandymai nėra itin sėkmingi.

Ieškojo tarpininko

Galima teigti, kad Kremliaus propagandos bandymus patekti į Lietuvos informacinę erd­vę be kitų veiksnių stabdo ir žurnalistinis budrumas. Ge­gu­žės pabaigoje kokybiško ir liberalaus rusakalbio naujienų portalo Baltijos šalyse „No­vaya Gazeta – Baltija“ (pagal frančizę leidinys yra susijęs su Ru­sijoje dar tebeleidžia­ma „Novaya Gazeta“, kurios vyriau­sias redaktorius Dmit­ri­jus Mu­ratovas 2021 m. gavo No­be­lio taikos premiją už žodžio laisvės puoselėjimą) vyriausioji redaktorė Jana Liaškovič socialiniuose tinkluose pasidalino ją papiktinusiu atveju. Pasirodo, su žurnaliste per „Telegram“ platformą susisiekė mergina iš Rusijos, kuri ieškojo tarpininko, galinčio padėti „publikuoti straipsnį Lietuvos žiniasklaidoje“. Kaip rašo J. Liaškovič, vien iš profesinio intereso ji paprašė pažiūrėti tekstą, kurį mergina norėjo prastumti į lietuvišką žiniasklaidą. Tekstas, kurį gavo J. Liaškovič, buvo ang­lų kalba, jame buvo rašoma apie rusų stačiatikių bažnyčios funkcionavimą Lietuvoje ir Lat­­vi­joje. Verta paminėti, jog šita tema Maskvai yra gana skaus­minga. Rusų stačiatikių bažnyčios hierarchai oficialiai palaikė karą prieš Ukrainą, kas paskatino procesą Baltijos šaly­se, susijusį su siekiu išvesti vie­tines rusų stačiatikių baž­nyčios bendruomenes iš Mask­­vos pavaldumo. Gana dideles galias šiame procese turi Kons­tantinopolio patriarchas Var­folomejus.

Straipsnis, kurį Lietuvos žiniasklaidoje norėjo publikuo­ti mergina iš Rusijos, akivaizdžiai gynė Maskvos patriar­cha­to interesus bei puolė Kons­tan­tinopolio patriarchą. Kaip liudija J. Liaškovič, tolesnis susirašinėjimas su mergina atskleidė ir daugiau įdomių aspektų. Paaiškėjo, jog mergina norėjo, kad straipsnis pasirodytų „Delfi“ portale ar „Verslo žiniose“. Tekstą buvo siūloma publikuoti už pinigus, bet pageidaujama, jog tas faktas nebūtų nurodomas prie publikacijos. Pati mergina, kaip tapo aišku iš jos profilio socialinėje medijoje, dirba Rusijoje veikiančioje „Nacionalinėje platinimo agentūroje“, bendradarbiaujančioje su skirtingomis Rusijos žiniasklaidos priemonėmis, kurių didžioji dauguma aptarnauja Kremliaus interesus.

Kiek mergina, o greičiau – jos atstovaujama agentūra, būtų pa­siryžusi sumokėti už publikaciją, J. Liaškovič taip ir nesužinojo, nes galiausiai parašė, jog „nedirba su propaganda“. Tuo bendravimas ir baigėsi.

Tačiau šioje istorijoje yra nemažai vertingų ir įdomių detalių, pradedant tuo, kad Kremliaus propagandos atstovės pasiūlymas iš esmės yra teisiškai abejotinas (užsakytos ir apmokėtos medžiagos publikavimas privalo būti aiškiai žymimas), ir baigiant įsitikinimu, jog tai gali pavykti. Įdomu ir tai, kad naratyvas, kurį buvo siekiama prastumti, tiesiogiai nekoreliavo su tradiciniais Kremliaus pasakojimais, naudojamais prieš Lietuvą ar Baltijos šalis, bet aiškiai reprezentavo Maskvos interesus.

Ne pirmas kartas

Bandymas tokiu būdu prastumti į Lietuvos informacinę erdvę Kremliui palankius pasakojimus nėra unikalus. Ga­lima prisiminti mažų mažiausiai dar vieną, kai dar 2015 m. į „Tauragės kurjerio“ redakciją kreipėsi Kaliningrado gyventojas, prisistatęs Viktoru Avra­menka. Jis siūlė laikraščiui kelis tekstus bei žadėjo apmokėti jų publikavimą. Vėlgi pikantiška detalė buvo ta, jog buvo prašoma neišrašinėti sąskaitų faktūrų, o atlygį priimti neoficialiai, grynaisiais pinigais. Pranešama, kad anuomet kalba ėjo apie šimtus eurų už vieną straipsnį.

Pirmas V. Avramenkos laik­raščiui atsiųstas tekstas kritikavo Lietuvą dėl pernelyg aršios reakcijos į Krymo aneksiją bei kitus tada jau prasidėjusios netiesioginės Rusijos agresijos prieš Ukrainą aspektus, ragino plėtoti pragmatinį bendradarbiavimą su Kaliningrado sritimi bei pan.

Redakcija atsisakė imti pinigus ir publikuoti prokremliškos propagandos požymių turinčius tekstus. Be to, laikraštis paviešino visą šią istoriją, medžiaga taip pat buvo perduota Valstybės saugumo departamentui, kuris patvirtino, jog V. Avramenkos „Tauragės kurjeriui“ atsiųstame tekste yra propagandos pėdsakų.

Regis, anuomet paviešinta istorija ir jos aplinkybės turėjo atbaidyti Kremliaus propagandos platintojus nuo bandymų tokiu būdu patekti į Lietuvos informacinę erdvę. Bet šio straipsnio pradžioje papasako­ta istorija rodo, jog minėtos taktikos nėra atsisakyta.

Bando laimę

Kremliaus propagandos agen­tų tikslus nesunku perprasti. Straipsnis, publikuotas lietuviškoje žiniasklaidoje, net bud­riems skaitytojams atrody­tų patikimesnis, nei tekstas, paskelbtas kokioje nors su Krem­liumi siejamoje pseudožiniask­laidos priemonėje. Su­pran­ta­mas ir siekis, kad tai atrodytų kaip pačios medijos pozicija – tokiu būdu tikras informacijos šaltinis liktų paslėptas, o pati publikacija atrodytų kaip originali.

Maskva taip pat tikisi atrasti silpnų grandžių (pavyzdžiui, vieno ar kito leidinio godumą) Lietuvos žiniasklaidoje, kurios leistų įgyvendinti tokią intervenciją į mūsų šalies informacinę erdvę. Panašu, jog bent kol kas rezultato šioje srityje Kremliaus propagandos platintojams pasiekti nepavyko (o jeigu kas ir susigundė Maskvos pinigais, tai kokio nors pastebimo efekto tai neturėjo). Galima konstatuoti, kad Lietuvoje Krem­liaus propagandos iššūkis yra neblogai žinomas, tad ir į įtartinus pasiūlymus reaguojama budriai ir jautriai.

Peršasi ir dar viena išvada – atrodo, Kremliaus propagandos platintojai nelabai išmano lietuvišką informacinę rinką bei jos funkcionavimo principus. Sunku įsivaizduoti, kad tokie leidiniai kaip „Delfi“ ar „Verslo žinios“ susigundytų panašiu abejotinu pasiūlymu, o pats propagandinis tekstas praeitų vadinamąjį redakcinį filtrą. Bandymas rasti tarpininką savo informacinei „operacijai“ per „Novaya gazeta – Bal­tija“, proeuropietišką, aiškią vertybinę poziciją turintį leidinį, irgi atrodo gana keistai. Ko gero, tai buvo savotiškas „šūvis užmerktomis akimis“, tikintis laimės aklai pataikyti į taikinį (t. y. pasiekti savų tikslų).

Viktor DENISENKO

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas

Straipnis paskelbtas „Šilalės artojuje“