Sakalininkystė: atgaivinta, bet menkai reikalinga

Jeigu gyventume kunigaikščio laikais, sakalininkas ir jo dresuotas paukštis turėtų ką veikti – padėtų dvariškiams medžioti antis, kiškius. Bet dabar, sakalininko teigimu, tai neįmanoma: „Aplinkos apsauga saugo gamtą. Yra Lietuvoje bene trys ančių rūšys, kurias galima medžioti, yra kiškių medžioklės, bet yra ir terminai, yra laikas, o paukštis nepaklusnus, nežino, kas galima. Pagriebs ne tą rūšį, ne tuo laiku – skirs baudą medžiotojui.“

Ką šiais laikais belieka veikti dresuotam paukščiui ir jo šeimininkui? Vaikyti miestų parkuose varninius paukščius – tuo ir užsiima sakalininkas V. Narkus ir jo dresuotas Kalifornijos vanagas vardu Lėta (baltų mitologijoje tai laisvės deivė). Samdo jį tokį darbą padaryti Plungės dvaro parke, būna ir kitų užsakovų, bet tokie užsakymai nėra dažni, tad pajamos sunkiai planuojamos, o dresuotojo darbas trunka 24 val. per parą. Ir reikia bent dvejų metų kantraus darbo, kol nedresuotas paukštis išmoksta paklusnumo, pripranta prie šeimininko ir jo komandų.

Plėšriųjų paukščių dresūra V. Narkus, jo šeima – jaunėlis sūnus ir žmona – užsiima jau penkerius metus ir kol kas, atrodo, jis yra toks vienintelis šalyje, bendraminčių neatsiranda, nes tokį darbą išmanantys žmonės nemato šiam verslui nei galimybių, nei poreikio.

Kodėl taip yra? „Paukščių pasaulį žmonės mažai tepažįsta, daugelis paukščių, ypač varnos, yra intelektualūs, reikia specifinių žinių, o sakalininkystė yra mokslas. Pas mus nėra tikrų medžioklės su dresuotais plėšriaisiais paukščiais tradicijų, jas puoselėja Centrinės Europos, Azijos šalys, dar lenkai šiek tiek plėtoja medžioklinių paukščių dresavimo verslą. Mes vis taupom – per brangu“, – „Ūkininko patarėjui“ sarkastiškai kalbėjo sakalininkas apie nacionalinius lietuvių bruožus.

Anot jo, vienas iš tokių – deklaruojama meilė natūraliai gamtai. Čia pat parke pamatėme ant stovo tupintį dresuotą vanagą, pririštą už kojos. Mūsų reakciją pastebėjo ir V. Narkus. „Ateina kokia poniutė su šuniuku ant rankų, tas ramiai net pasisioti negali, ir aiškina, kad paleisti reikia visus laukinius gyvūnus, tai, esą, kankinimas. Ką reiškia laisvė gamtoje? Tai nuolatinis pavojus, nuolatinė kova už būvį, grobio paieška, nuolatinis aplinkos stebėjimas, baiminantis priešo“, – tokias gamtos pažinimo pamokas sakalininkas pasakojo dažnai vedantis ne tik vaikams, jaunimui, bet ir suaugusiems parko lankytojams, kai vyksta edukacijos.

Paukščių elgsenos ypatumais remiamasi ir naikinant triukšmingas paukščių kolonijas miestų parkuose, vaikant kovarnius. Svarbiausia, anot ŪP pašnekovo, neleisti paukščiams nakvoti medžiuose, kad jie pamatytų, atpažintų priešą ir jo saugotųsi. Bent tris valandas saulei tekant ir prieš saulėlydį paleidžiamas vanagas pamedžioti. Tam jis geriausiai tinka, nes medžioja ne ore, kaip sakalas, o tyko medyje. Toks darbas yra ne vienos dienos ir ne savaitės, kad paukščiai įsimintų, o įsiminę kraustytųsi kitur. Ir tai yra veiksminga. Reikia ir kantrybės, panašiai kaip kiemo žolę pjaunant. Jos ilgam, kad ir kitiems metams užtektų, nenušienausi, bet darbas bus trumpesnis ir lengvesnis.

Sakalininkas pasakojo šiuo metu turintis tris Kalifornijos vanagus, vieną medžioklinį sakalą, globoja vištvanagį, kuriam buvo sužeistas sparnas. Paukščiai laikomi ne dvaro komplekso sakalinėje, o savame daugiabučio namo bute. Taip geriau ir dėl saugumo, ir dėl šėrimo. Tokie paukščiai yra mėsėdžiai, jiems tinka sumedžiotos žvėrienos liekanos, vienadieniai viščiukai, putpelės, žiurkės.

Kiek medžioklinis paukštis kainuotų, jeigu norėtų kas edukacinėms, parodomosioms medžioklėms įsigyti? V. Narkų klausimas pralinksmino – toks paukštis, esą, neįkainojamas. Nedresuotą galima įsigyti už 600–800 Eur, o vėliau kelerius metus diena iš dienos reikės su juo dirbti, kartu būti, pratintis. Sakė, Lėta jau turinti „jaunikį“, gal kada bus palikuonių, o suporuoti plėšriuosius paukščius, esą, sudėtinga, būna, kad po pirmosios pažinties lieka tik patinėlio plunksnos.

Gamtišką netikėtą susitikimą parke tęsėme su ramiai ant stovo visą laiką tupėjusiu vanagu. Jis stebėjo mus, laukė savo eilės. O kai buvo šeimininko įsakyta, nutūpė jam ant rankos, užsiropštė ant galvos. Nulaikyti apie 1,5 kg sveriantį paukštį – ne juokas. Išsirinkom savanorius, kurie ryžosi užsimauti sakalininko pirštinę ir, atokiau nuėjus, laukti atskrendančio kontroline virve pririšto paukščio. Baugu – o jeigu jis nuspręs ne ant pirštinės nutūpti? Paukščio pirštai, pasak V. Narkaus, ypač stiprūs, nagai aštrūs, jeigu įsikimba į grobį, atlenkti šansų nėra.

Lėta ramiai prasklendė per pievelę ir nutūpė ant ištiestos pirštinėtos rankos. Parke atokiau lakstęs šuo pribėgo arčiau, akivaizdu, kad abu jie draugai – iš vieno kiemo.

V. Narkus yra ne tik sakalininkas, bet ir medžiotojas, tautodailininkas, baltų kultūros entuziastas, menininkas, kūrėjas – įsitikinome tuo, pamatę įvairių jo kurtų papuošalų, suvenyrinių darbų iš medžioklės trofėjų. Atsisveikinome dėkodami už turiningą popietę, kūrybišką gamtos ir paukščių pasaulio pamoką.

Autorės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.