SAVAITĖS KOMENTARAS: Rizikavo vieni, gelbės visi?

Europos Komisijos prekybos bei žemės ūkio ir kaimo plėtros įgaliotiniai kalba apie specialius fondus, papildomas lėšas nuo Rusijos paskelbto vakarietiškų maisto produktų importo embargo nukentėjusiems ES sodininkams, daržininkams, sūrininkams, dešrininkams, nors Bendrijos 2014-ųjų ir ateinančių šešerių metų biudžetas sudarytas, padalytas, papildomi eurai ant medžių neauga, o pradėjus spausdinti prekėmis nepadengtus pinigus būtų smarkiai nusižengta finansinės drausmės principui, ant kurio laikosi euro zona. Lietuvos valdžia taip pat žada iš visų savo piliečių kišenių atlyginti bent dalį nuostolių iš Rusijos rinkos išvytiems maisto pramonininkams ir „temperatūrinio režimo“ produktų vežėjams, nors ekonomistai jau šešiolika metų, nuo 1998 m. Rusijos finansinės krizės laikų, primygtinai perspėja maisto produktų eksportuotojus ieškoti patikimesnių, totalitarinės valdžios užgaidų nešokdinamų rinkų. Arba, jeigu vis viena vilioja didesni nei Vakaruose pelnai Rusijoje, bent apsidrausti savo verslus pas žinomas ES kompanijas. Briuselio ir Vilniaus kuriami gynybos nuo dvi savaites besitęsiančių Rusijos geopolitinių-ekonominių sankcijų būdai jau spėjo supriešinti žemdirbius ir perdirbėjus, suerzino Lietuvos visuomenę: ūkininkai pasipiktinę, kodėl pagalba suteikiama tik maisto pramonininkams, o miestiečiams, su siaubu laukiantiems euro apokalipsės, visiškai nesinori gelbėti dar ir tų, kurie tik nušokę nuo stačios uolos ėmė galvoti, kaip „minkštai“ nutūpti. „Ūkininko patarėjo“ pakalbinti žinomi agrarininkai komentuoja, ar reikia iš valstybės biudžeto atlyginti Lietuvos žemės ūkio produkcijos gamintojams ir perdirbėjams, kurie pagalbos reikalauja iš savo Vyriausybės, nors jų verslą užraukė Kremlius.

Aleksandro Stulginskio universiteto prorektorius doc. dr. Vidmantas BUTKUS: „Dabartinė padėtis man šiek tiek primena 2003-iuosius, kai mūsų pieno gamintojai, pasipiktinę „žemiausiomis Europoje“ pieno supirkimo kainomis, užtvėrė greitkelius Lenkijos ir Latvijos pasieniuose. Po protesto akcijų ūkininkai vėl nusivylė, nes Vyriausybė 50 mln. Lt (žemdirbių savivalda prašė 142 mln. Lt) paramą skyrė ne tiesiogiai pieno gamintojams, bet perdirbėjams, kad jie brangiau supirktų žaliavą. Neretai girdime įrodinėjant, kad ūkininkai, perdirbėjai, kaip ir kiti verslininkai, privalo iš anksto numatyti pavojus savo verslui, o jeigu surizikavo, bet pralaimėjo – tegul kaltina patys save. Tačiau žemės ūkis tikrai skiriasi nuo kitų verslo rūšių: dirbama didelėse teritorijose, verslo ciklas nuo grūdo, sėklos, gyvulių prieauglio iki galutinių produktų – labai ilgas. Metai. Ūkininkas pasėja javus, o kada sulaukia derliaus? Žemdirbio gyvenimas tiesiogine prasme priklauso nuo aukštesniųjų jėgų. Pažįstamiems juokais sakau – nuo Dangaus (oro sąlygų, jeigu rimtai). Kiti verslai, be abejo, patiria savų rizikų, bet ten ciklai „darbas - pajamos (ar nuostoliai)“ greitesni. Ne vien Lietuva sugalvojo gelbėti savo maitintojus. Visa Europos Sąjunga taip daro. Kiek­vienoje ES šalyse stengiamasi palaikyti žemdirbių pajamas, kad vartotojai galėtų valgyti bent šiek pigesnį maistą. Iš tiesų, skeptikams gal ir sunku suprasti, kodėl Vyriausybė dabar turi padėti vargstantiems Lietuvos daržovių ir vaisių augintojams, kurių produkcija „gerais laikais“ beveik visa nukeliaudavo į Sankt Peterburgo ir Maskvos prekybos centrus, o lietuviams tekdavo valgyti lenkiškus obuolius ir olandiškas morkas. Žmonėms nelengva paaiškinti, kodėl prekybininkai nori daugiau užsidirbti pigiau įsivežę, o augintojams rūpi brangiau parduoti ten, kur lietuviška kokybiška produkcija bent jau iki šiol būdavo labai paklausi. Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės negalima suvokti siaurai, lėkštai. Tai didelis cechas: žaliavos (gyvulinės ir augalinės) gamyba, vėliau perdirbimas. Ir gamintojų, ir perdirbėjų gerovę lemia valstybės žemės ūkio politika. Kiek daug žmonių nukentėtų, sužlugus šiam verslui. Lietuva pasijustų labai blogai, jeigu jos maitintojams iš po kojų būtų išmušta žemė... Žinoma, geriau būtų eksportuoti ne žaliavas, o jau pagamintus maisto produktus – sūrius, dešras, kaip visas išsivystęs pasaulis daro. Manau, Vyriausybė, Žemės ūkio ministerija, pieno gamintojai, perdirbėjai turi tartis ir susitarti. Norint apsaugoti mūsų žemdirbius, maisto pramonę nuo nuostolių ar netgi nuo bankrotų, o vartotojus – nuo didesnių išlaidų maistui (o kur dar mokesčiai už būstą, išlaidos transportui?..), reikia aptarti visas kompleksines priemones embargo pasekmėms įveikti. Vyriausybei - supirkti ilgai negendančius Rusijos atmestus maisto produktus ir laikyti juos intervenciniuose sandėliuose, valdžiai, diplomatinei tarnybai, gamintojams ir perdirbėjams – drauge ieškoti naujų rinkų lietuviškai produkcijai. Vyksta nervų karas su Rusija. Neįsiveš ji tiek maisto produktų iš Lotynų Amerikos ar Rytų Azijos, kiek reikia rusams. O ir nebus ta produkcija pigesnė už lietuvišką. Atsiras nepatenkintų net ir perdėto patriotizmo dabar apimtoje Rusijoje. Galvoju, embargas tęsis trumpiau nei žadėjo Rusijos vadovybė...“

1990 m. kovo 11-osios nepriklausomybės akto signataras, Tautininkų sąjungos Žemės ūkio komiteto narys Leonas MILČIUS: „Moraline prasme Rusija labai bjauriai pasielgė su Lietuvos žemdirbiais ir perdirbėjais, kurie šitiek dešimtmečių maitino rusus. Bet mes nujautėme, žinojome, ko galime tikėtis iš Kremliaus, kai parėmėme Ukrainos europietiškos laisvės ir ūkinio savarankiškumo proveržį. Maskva paskelbė ekonominį karą ne mūsų žemės ūkio produkcijos gamintojams ir perdirbėjams, bet visai Lietuvos valstybei. Todėl ir šio karo pasekmes turime dalytis vienodai. Teisingiau, solidariai. Taip pat, kaip ėjome į Baltijos kelią 1989-aisiais, skelbėme Lietuvos nepriklausomybę 1990-aisiais. Tada juk prisiekėme, kad savo laisvės kryžių nešime drauge, padėdami vienas kitam, kad niekas (nei ūkininkas, nei verslininkas, nei pensininkas) nesulinktume po ta našta. Bet įspūdis toks, kad perdirbėjai nori ir toliau išsaugoti savo pajamas, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Negalima sutikti, kad vieni nukentėtų labai daug, o kiti vos vos arba apskritai susižertų įprastus pelnus. O valstybė, jos vadovybė atsako už visą tautą: ir už miestiečius, ir už sodiečius. Vykdomoji valdžia neturi teisės nusiplauti rankų, jeigu kokiam nors šalies visuomenės ar verslo sluoksniui pasidaro nelengva. Ypač tokiam svarbiam, kaip žemės ūkis ar maisto gamyba. Baldų gali negaminti šiandien, palaukti rytojaus arba, jeigu niekas neperka, metus laikyti sandėlyje, o paskui iškišti kur nors Indijoje. O laiku nenuimti kopūstai, morkos peraugs, neparduota mėsa suges, karvei neįsakysi, kad ji neduotų pieno. Visus dabartinius iššūkius žemės ūkiui - rusišką embargą, afrikinį kiaulių marą - Vyriausybė turi labai jautriai spręsti.“

Parengė „ŪP“ korespondentas Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.