Sąžinės piene beieškant

Išgyvenimo klausimai

700 karvių ūkį Biržų rajone valdanti Vaidutė Stankevičienė atvyko į konferenciją norėdama pasiklausyti ūkininkų iš kitų šalių: „Situacija sunki – susidarė didžiulės kainų žirklės. Iš tiesų išgyventi, kai tenka pirkti trąšas, pašarus, degalus, yra labai sunku – pieno savikaina pakilo į aukštumas, – aiškino ji. – Žvelgiant iš šalies, pieno supirkimo kaina nėra maža, tačiau ji nedengia savikainos. Ir taip visoje Europoje.“

V. Stankevičienės teigimu, nors į asamblėją neatvyko nė vienas Ispanijos atstovas, bet ši šalis buvo minima daugybę kartų. Būtent Ispanija priėmė įstatymą, pagal kurį gamybos kaina turi viršyti gamybos sąnaudas ir dabar ispanų ūkininkai už pieną gauna daugiau nei kiti. Įstatymai jau yra ir ES, tačiau bėda ta, kad net 70 proc. pieno gaminama kooperatyvuose, jiems tai reglamentuojantys teisės aktai negalioja, o EMB siekia, kad šie teisės aktai galiotų ir jiems.

Ketvirtį amžiaus ūkininkaujanti moteris pripažino, kad į savo ūkį investavo labai daug, todėl ir labai norėdama negalėtų uždaryti. „Tikimės, kad jaunimas pradės savo verslą ir perims iš mūsų“, – vylėsi V. Stankevičienė.

Valstybei nerūpi

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinis direktorius Jonas Sviderskis pasidžiaugė, kad toks renginys vyksta Lietuvoje, taip pat pabrėžė pieno sektoriaus problemų aktualumą: „Dėl pieno kainų esame „uodegoje“, apmaudu, kad politikai į tokius dalykus nesikiša. Ir dabar rengiamas „Pieno įstatymas“ yra mėtomas kaip karšta bulvė – vėl grįžo iš Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) į Žemės ūkio ministeriją. Ji užsakė ekspertinį vertinimą, tačiau akivaizdu, kad jiems tokie dalykai neįdomūs. O juk reikėtų į problemos sprendimą įtraukti ir valstybę, ir prekybininkus. Turi būti politinis sprendimas, nes mes su prekybininkais, perdirbėjais niekada nesusitarsime. Turime problemų su kooperacija – jei ji perdirbtų produktus ir vystytų prekybą, būtų viskas gerai“, – kalbėjo LŽŪBA generalinis direktorius.

KRK pirmininkas Viktoras Pranckietis pripažino – Lietuva nėra atskirta nuo Europos, o Europa – nuo pasaulio bendroje rinkoje. O ieškant sprendimų, kaip padengti išlaidas, jų rasti iš tiesų sunku. Galima būtų sumažinti gamybą krizės atvejais. Bet kaip tai padaryti Lietuvoje, kai gamyba ir taip mažėja? „Stengiamės gamybą išsaugoti, nes yra daug liūdnų pavyzdžių, tarkim, su linų auginimu, kai per vienerius metus išnyko 11 linų perdirbimo fabrikų, veiklos atsisakė visi linų augintojai ir visa technika tapo nereikalinga, – aiškino V. Pranckietis. – Valstybei turi rūpėti gyvulininkystė. Kai kalbame apie žemės ūkį kaip žiedinės ekonomikos dalį, turime suprasti, kad žemės ūkis be gyvulininkystės yra nepilnas žemės ūkis.“

Seimo nario teigimu, iššūkių visame žemės ūkio sektoriuje gausu ir jų daugėja. Jis priminė, kad ES paskelbė derybas su Ukraina, kuri yra didžiausia valstybė Europoje, turinti stiprų žemės ūkį. „Ukrainai pasakėme, kad bendros taisyklės galios ir jiems, bet jų žemės ūkis rinkoje sudarys didžiulę konkurenciją mums visiems“, – teigė parlamentaras.

Ispanai pasidalys patirtimi

Europos Parlamento narys Bronis Ropė pabrėžė, kad ES parama Lietuvos žemdirbiams vis dar sudaro tik 75 proc. Europos vidurkio, iki 2027 m. ji sudarys 85 proc., nors žadėta, kad jau 2013 m. parama susilygins su kitomis ES šalimis. „Apie 20–30 proc. žemdirbio pajamų Europoje sudaro gaunamos lėšos iš paramos mechanizmų, o apie 70–80 proc. – ateina iš gebėjimo veikti ūkyje, parduoti produktus, susirinkti pajamas tiesiogiai arba per tarpininkus“, – pastebėjo europarlamentaras, vildamasis, kad netrukus visi turės vienodas sąlygas ir galės lygiomis sąlygomis konkuruoti rinkoje.

Kaip užtikrinti sąžiningą gyvenimą visose bendrijos šalyse? Europarlamentaro teigimu, čia turi prisidėti ir pačios valstybės narės. „Prieš pusantrų metų pieno kainos buvo pakilusios, optimizmo būta, vėliau jis dingo, kai kainos krito, – tvirtino B. Ropė. – Tuomet ES skyrė paramą, buvo pasiūlyta ir visoms valstybėms narėms prisidėti nacionaliniu lygiu, tačiau Lietuvos valdžia atsisakė, motyvuodama tuo, kad žemės ūkiui parama ir taip didėja. Taigi apmaudu, kad Seimas, Prezidentas, Vyriausybė nemano, jog pienininkystė yra perspektyvi sritis Lietuvoje.“

Jo teigimu, situacija liūdna – mažėja pieno gamintojų, nes žmonės traukiasi iš šio sektoriaus. O štai ispanai su pieno krize susitvarkė neblogai, pritaikę sąžiningos prekybos praktikos reglamentus priverstinai įgyvendinant rašytines sutartis su visais pieno grandinės veikėjais. Ir pagrindinis principas – pienas negali kainuoti mažiau nei yra jo savikaina. „Taip užtikrinama, kad pajamos padengs išlaidas, o tai leis vystyti ūkį ir dabartiniams žemdirbiams, ir jauniems ūkininkams“, – kalbėjo B. Ropė.

Europarlamentaras patikino, kad ispanai mielai pasidalys patirtimi, kaip tai padaryti, todėl galima nelaukti europinio mechanizmo, kuris kada nors bus sukurtas visoms šalims. „Jei galima Ispanijai, galima ir kitoms šalims“, – pripažino jis.

Lietuva turi įstatymą?

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje,

„Ūkininko patarėjas” Nr. 130, 2023 m. lapkričio 18 d.

Laikraštis „Ūkininko patarėjas” parduodamas visuose didžiuosiuoe prekybos centruose, Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat laikraštį galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo” redakcijoje el. paštu: platinimas@up.lt, tel. +370 603 75 963 arba

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt bei Perlo terminaluose.

Autorės nuotrauka

Titulinėje nuotr. – Europos pieno tarybos prezidiumas Vilniuje.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.