Sėkmės istorijos: fermoje vietoj darbininkų – robotai

Ūkininkų šeimos triūsas neseniai įvertintas ir tradicinėje šventėje „Pienės 2022“, kurioje apdovanoti pažangiausi šalies pieno ūkiai. P. Skrodenis buvo vienas jų, iš karvės per metus primelžiantis vidutiniškai po 10 226 kg pieno.

P. Skrodenis prisiminė 2005–2006 metus, tada buvo jo šeimos ūkio kūrimosi pradžia. „Ieškojome firmų, kurios galėjo pasiūlyti geriausią, aukštos kokybės įrangą. Pasirinkome „DeLaval“, pirmasis pirkinys iš jos buvo šešių vietų melžimo aikštelė „Eglutė“. O prieš trejus metus ją pakeitė melžimo robotai. Mūsų ūkio fermoje reikėtų mažiausiai dviejų melžėjų. Dabar matau, kad robotus apsimokėjo statyti ne tik finansiškai. Be jų ir kitos automatizacijos kaime būtų sunku išsiversti, nes sodiečiai nebenori dirbti. Ateitį fermose įsivaizduoju tik su melžimo robotais, nes be jų atsirastų daugybė problemų“, – teigė pienininkystės ūkio savininkas.

Pasidomėję, kaip pasikeitė ūkininko gyvenimas asmeniškai, fermoje įdiegus tiek šiuolaikiškos technikos, išgirdome paprastą paaiškinimą: „Tai yra du visiškai skirtingi nepalyginami dalykai – „Eglutės“ ir melžimo robotai. Dabar sėdžiu prie kompiuterio ir matau, kaip viskas vyksta. Naudingiausios roboto funkcijos – somatinių ląstelių skaičiuotuvas, karvių veršingumo nustatymas 28-ąją dieną po apsėklinimo. Vien dėl išskirtinio tešmens ir spenių paruošimo nematau kitos alternatyvos šiam robotui. Neveltui ši technologija yra užpatentuota. Kasdien stebiu, ką konkrečiai karvei galima geriau padaryti – kaip sveikesnį pieną gauti. Šiandien mūsų ūkyje pagamintame piene somatinių ląstelių skaičius yra 65, tai pats geriausias rodiklis ir mažiausias jų kiekis, koks tik gali būti. Melžimo aikštelėje pasiekti tokių rezultatų beveik neįmanoma.“

Pasak P. Skrodenio, melžiant išmaniuoju būdu galima stebėti kiekvienos karvės sveikatingumą, judėjimą, subalansuoti pašarus. Į juos investuoju nemažai, kad karvės būtų sveikos. Šviežiapienes robotai melžia keturis kartus per parą, kai anksčiau tai būdavo daroma tik du kartus. Ūkyje primelžiama po 10–10,5 t pieno per dieną, greitai bus ir daugiau nei po 12 t. Baltymai sudaro apie 3,5 proc., riebalai – 4,5 proc.

„Keliame aukštyn ir pieno kiekį, o baltymus ir riebalus išlaikome tokius pat, kad viena pusė nesugadintų kitos pusės. Norime dvigubai padidinti ūkį, kuriame dirbtų keturi melžimo robotai. Pradinį įdirbį jau turime neblogą. Ir sūnus Karolis pradėjo dirbti ūkyje, nors mokslų dar nebaigęs“, – džiaugėsi P. Skrodenis.

Petras negailėjo gerų žodžių vertindamas „DeLaval“ veiklą: „Patarčiau ir kitiems pirkti „DeLaval“ įrangą, nes tai švediška kokybė, puikus aptarnavimas, visai kitokio lygio mąstymas, ir su pačiu bendrovės vadovu Albinu Šulinsku galima apie viską pasikalbėti.“

Pasidomėjus apie pradinį sumanymą įsigyti robotų, ar sunkus buvo tas momentas, kai reikėjo apsispręsti – investuoti į ūkį tokius nemažus pinigus, ar ne, P. Skrodenis ištarė: „Tik pasiruošimo pradžia buvo neaiški – kaip reikės sėsti prie kompiuterio, visus skaičius suvedinėti į sistemą, ką iki tol dariau su gyvuliu, dabar reikės viską sudėti į kompiuterį... Dėl to buvo problemų. Tuomet siautė COVID-19 pandemija, todėl ir sūnus, ir žmona karantino metu buvo namuose – visi kibome į darbą. Man vienam tikrai tai būtų buvęs didžiulis rūpestis. Todėl labai greitai išsprendėme tą problemą.“

Dabar P. Skrodenis džiaugiasi, kad į darbą nebūtinai reikia atvažiuoti 8 val., gali ir 10–11 val. Kiekvieną rytą 8 val. atvažiuoja pienovežis. Pats vairuotojas pieną iš šaldytuvo suleidžia į autocisterną, šiame procese nereikia dalyvauti ūkio atstovams.

Užsiminus apie pastaraisiais mėnesiais labai kritusias pieno supirkimo kainas, ūkininkas sakė bankroto tikrai nebijantis. „Nesmagu, kad kaina tokia maža. Kitur taip nėra. Vakar grįžau iš Švedijos, ten kaina nukritusi tik 10 proc., o pas mus – 50–60 proc. Lietuvoje už pieną moka 29–30 ct/kg, o ten – 54–55 ct/kg. Tai daug ką pasako, o mums reikia konkuruoti, dirbti toje pačioje Europos rinkoje. Nėra mūsų šalyje tvarkos. Ministras atstovaujantis žemės ūkiui – tokiam dideliam sektoriui, turėtų būti stiprus žmogus. Ką padarysi – yra kaip yra, turime išgyventi, suktis savame rate, kitos išeities nėra“, – kalbėjo pieno gamintojas.

Vis dėlto P. Skrodenis pasirodė esąs tikras optimistas, ištaręs tokius žodžius: „Naktimis miegu ramiai – ir dėl kainų, ir dėl gyvulių. Galiu atvirai pasakyti: kiek metų jau ūkininkaujame su šeima, ši pieno krizė mums yra lengviausia.“

Autoriaus nuotraukos

Prašome registruotis į renginį ir susipažinti su detalesne renginio programa >>