Senųjų lietuviškų bičių paieškos

„Senųjų lietuviškų tamsiųjų bičių galima rasti, bet tik buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje, – sako Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos doc. dr. Algirdas Amšiejus, – mūsų gamtosaugininkų projektai atrasti geonofondinę bitę gali būti vienadieniai, kai apleistuose, neprižiūrimuose bitynuose aptinkamas į senąją bitę panašus vabzdys. Neatsakinga verdiktą skelbti pagal vieną ar kelis požymius. Prieš kelerius metus iš drevių miške, esančiame Baltarusijoje prie Ukrainos sienos, talkinamas vietos bičiulių, parsivežiau bičių motinėlių, kurias dabar stebiu savo bityne Dzūkijos miškuose. Tik genetiškai ištyręs senojo tipo tamsiąsias bites galėsiu pasakyti, kiek jos atliepia lietuviškų bičių paveldą.“

Genofondo neturime

Prieš gerą dešimtmetį „Ūkininko patarėjo“ kalbintas žinomas šalies bičių selekcininkas dr. Jonas J. Balžekas (1952–2021) atsakingai tvirtino, jog senosios lietuviškos tamsiosios bitės yra išnykusios, o atkurti jų populiaciją, pasitelkus miškų drevėse užsilikusias bičių šeimas, būtų neracionalu. Remiantis ŽŪM pranešimu, Lietuvos vietinės bitės yra įtrauktos į saugomų ūkinių gyvūnų nacionalinių genetinių išteklių veislių sąrašą. Šios bitės prieš beveik tris dešimtmečius buvo saugomos vietinių bičių draustinyje Jurbarko ir Tauragės miškų masyve. Apie 1995 m. panaikinus šį draustinį, lietuviškų bičių būklė liko nežinoma, o 2015 m. buvo oficialiai paskelbta apie šių bičių išnykimą.

Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje įsigalėjo iš Europos pietų ar Afrikos šalių kilusios ir prie mūsų klimato prisitaikiusios bičių linijos. Bičių selekcininkų dėka jos ištveria mūsų žiemas, yra ramios, darbščios, produktyvios. Vykdydami ŽŪM inicijuotą projektą Gamtos tyrimo centro mokslininkai ištyrė, jog kai kuriuose tradiciškai bitininkaujančiuose bitynuose dar yra apie 45 proc. išlikusių motininių linijų, priklausančių vietinio medunešės bitės porūšio (lot. Apis mellifera mellifera) genofondui. Iš jų tik 26 proc. bičių šeimų yra tikros Lietuvos vietinės bitės. Įrodyta, kad vietinės bitės mūsų kraštuose gyveno dar prieš ledynmetį, kuriam atsitraukiant, vietinės bitės vėl grįžo į mūsų kraštus. Taip pat mokslininkai nustatė, kad jos mažiau serga, lengviau atsikrato erkių. Vietinių bičių šeimos išsibarsčiusios po atskirus bitynus skirtingose vietovėse ir regionuose, dauguma jų turi nepageidaujamų požymių: agresyvumas, gausūs ir vėlyvi perai ir t. t., kurie atsirado dėl kryžminimosi su įvežtinėmis bitėmis. Dėl šių priežasčių dalis bitininkų pasiryžę keisti tokių šeimų motinas įvežtinėmis, vadinasi, vis daugiau vietinės bitės genofondo bus sunaikinama. Pavojus šiai veislei kyla ir dėl intensyviai vystomos bitininkystės, naujų bitininkavimo technologijų, tad norint išlaikyti ir stabilizuoti vietinės bitės populiaciją, būtina imtis ryžtingų priemonių.

Ar pavyks atkurti senųjų bičių populiaciją?

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje.

Susijusios temos - skaitykite: Algirdas Amšiejus, atrasti genofondinę bitę, senojo tipo tamsiosios bitės