Šėtos klebono šiuolaikinis kryžiaus žygis dar nesibaigė

Kova prasidėjo dėl elektros galios mokesčio

Viskas prasidėjo, kai bažnyčios visoje Lietuvoje gavo sąskaitas su naujai apskaičiuotu elektros galios mokesčiu. Energijos skirstymo operatorius (ESO), generuojantis milijoninius pelnus, religines bendruomenes priskyrus „nebuitinių vartotojų“ kategorijai, ėmė bažnyčioms siųsti reikalavimus susimokėti ne tokius jau kuklius galios mokesčius. Praktikoje tai reiškia, kad kaimo bažnyčia, kurioje šviesa uždegama vos porą kartų per savaitę pamaldų metu, valstybės akyse tapo lygi prekybos centrui ar gamyklai.

Kunigas R. G. Skrinskas pabrėžia, kad pagal dabartinę tvarką maldos namai, išlaikomi tik iš tikinčiųjų aukų, privalo mokėti už „užsakytą galią“, net jei jos nevartoja. Tuo tarpu ūkininkai, kurie vykdo tiesioginę komercinę veiklą ir siekia pelno, Lietuvoje naudojasi įvairiomis lengvatomis.

Dvasininkas kelia retorinį klausimą, kodėl valstybė randa būdų padėti verslui, bet užkrauna visą komercinę naštą institucijoms, kurios vykdo „Carito“ veiklą, rūpinasi vargšais ir saugo kultūros paveldą. Kol kas klausimas lieka be atsakymo.

ESO ir valdžios pozicija: „Mes tik laikomės įstatymų“

Valstybės institucijų reakcija į kunigo raštus iki šiol buvo šalta ir, aišku, biurokratiška, o pagrindinis argumentas išlaikyti pakeistą tvarką – reglamentai. Vyriausybė ir energetikos sektoriaus atstovai laikosi nuostatos, kad bažnyčios yra „visuomeninės paskirties negyvenamieji pastatai“. Kadangi jose nuolat negyvenama (tai ne namų ūkis), joms negali būti taikomi gyventojų tarifai.

ESO atstovė Rasa Juodkienė priminė, kad įmonė pati kainų nenustato – tai daro Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT). Pasak jos, bažnyčios patenka į nebuitinių vartotojų grupę, todėl galios dedamoji sąskaitose yra neišvengiama. ESO pateikė net ir kiek kuriozišką, bet vis šiokią tokią „išeitį“: jei kunigai nori mokėti mažiau, jie turėtų oficialiai apsigyventi bažnyčiose, įrengti atskirą apskaitą ir nekilnojamojo turto registre pakeisti pastato paskirtį į gyvenamąją.

Vis dėlto kadangi kunigai neketina kraustytis gyventi į altoriaus zoną ar zakristiją, sistema jiems iš esmės jokių nuolaidų nenumato.

Finansų ministerija: „Jūs ir taip turite daug lengvatų“

Kunigui R. G. Skrinskui nenuleidus rankų ir naujuosius metus pradėjus nauja raštų banga, pagaliau gauti atsakymai iš trijų svarbiausių ministerijų. Kiekviena jų situaciją mato per savo prizmę, tačiau bendras vaizdas rodo sistemos nelankstumą. Akivaizdu, kad žmogiško ir dvasiško požiūrio ten kunigui rasti nepavyko.

Finansų viceministras savo atsiųstame rašte priminė, kad Lietuva laikosi sutarties su Šventuoju Sostu ir jau dabar neapmokestina bažnyčių turto, naudojamo sielovadai, žemės mokesčiu (tradicinėms bendruomenėms) bei taiko PVM lengvatas tam tikroms paslaugoms. Ministerija taip pat akcentavo, kad nuo 2026 m. gegužės bažnyčios vėl galės gauti 1,2 proc. GPM paramą, o biudžete numatyti pinigai maldos namams atstatyti.

Tačiau kunigas R. G. Skrinskas viceministrui priminė, kad valstybė po nepriklausomybės atkūrimo taip ir nesugrąžino bažnyčioms joms priklausiusios žemės, kai kaimo parapijos turėdavo po keliasdešimt hektarų, kuri būtų buvusi pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Atėmusi pajamas generuojantį turtą, dabar valstybė giriasi „neapmokestinanti“ to, kas liko, tačiau tuo pačiu metu krauna naujus energetinius mokesčius. Į šį klebono pastebėjimą Finansų ministerija atsakymo kol kas nepateikė.

Pirštu beda į Europos Sąjungą

Energetikos ministerijos atsakas kunigo skundams yra dar griežtesnis.

Viceministrė Edita Gudauskienė nurodė, kad prilyginti religines bendruomenes buitiniams vartotojams būtų neteisėta, nes tai prieštarautų Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoms. Esą „buitinis vartotojas“ gali būti tik fizinis asmuo, perkantis energiją savo namų ūkio poreikiams.

Be to, ministerija baiminasi, kad bažnyčios gali užsiimti ūkine veikla (leidyba, gamyba), todėl joms suteikta lengvata neva iškraipytų konkurenciją.

Vienintelė „gera žinia“ iš šios ministerijos – nuo 2026 m. sausio 1 d. nebuitiniai vartotojai galės nemokamai susimažinti leistiną galią. Tai nedidelė nuolaida, kuri neišsprendžia esminės problemos, o tik siūlo „mažiau skausmingą“ buvimą toje pačioje komercinėje kategorijoje.

Ar Teisingumo ministerijoje bus rastas teisingumas?

Palankiausias ir žmogiškiausias atsakymas atkeliavo iš Teisingumo ministerijos.

Kanclerė Liucina Kotlovska savo rašte pripažino kunigo R. G. Skrinsko argumentų pagrįstumą. Teisingumo ministerija pabrėžė bažnyčios istorinį vaidmenį, ypač „Katalikų bažnyčios kronikos“ reikšmę pasipriešinimui ir jos dabartinį indėlį teikiant socialines paslaugas. Ministerija patvirtino, kad kitose šalyse, tokiose, kaip Latvija, Estija, Vokietija, į bažnyčią požiūris yra kur kas lankstesnis, mat ten bažnyčios arba visai atleidžiamos nuo elektros mokesčių, arba joms taikomi specialūs, nepelno siekiančioms organizacijoms skirti tarifai.

Teisingumo ministerija oficialiai paprašė Finansų ir Energetikos ministerijų dar kartą įvertinti situaciją ir rasti sprendimus, tačiau, kaip matome iš kitų atsakymų, tos ministerijos kol kas lieka kurčios.

Kodėl kaimynai gali, o mes – ne?

Kunigo R. G. Skrinsko surinkti pavyzdžiai rodo, kad Lietuva šiame kontekste elgiasi kaip negailestinga išimtis.

Latvijoje Energijos įstatymas numato atleidimą nuo elektros mokesčių religinėms organizacijoms, Estijoje taikomi sumažinti tarifai nepelno siekiančioms organizacijoms.

Vokietijoje tinklo operatoriai religinėms institucijoms dažnai taiko 0 proc. galios dedamąją.

Lietuvos biurokratai teisinasi ES direktyvomis, tačiau kaimyninių šalių pavyzdžiai rodo, kad direktyvos nedraudžia valstybei turėti politinės valios ir sveiko proto. Jei Latvija ar Vokietija randa teisinių būdų atskirti bažnyčią nuo gamyklos, vadinasi, kliūtis yra ne Briuselyje, o Vilniuje sėdinčių valdininkų mąstyme.

Guodžia tai, kad bent Teisingumo ministerija supranta ir užjaučia dvasininkiją. Deja, kitos ministerijos nusileisti neketina.

Energetikos ministerija baksnoja į direktyvas, o Finansų ministerija skaičiuoja neva suteiktas malones. Tuo tarpu Šėtos ir kitų parapijų klebonai priversti galvoti ne apie dvasinį ugdymą ar pagalbą stokojantiems, o apie tai, kaip sumokėti už „galią“, kurios kaimo bažnyčioms nereikia.

Eglė KUKTIENĖ / RINKOS AIKŠTĖ