„Šiaulių vorai“ nesustoja pinti viltį

Tinklai keliauja į frontą

Apie tinklus Šiauliuose pinančius savanorius „Šiaulių kraštas“ pirmą kartą rašė 2022 metų rudenį (Živilė Kavaliauskaitė, „Ukrainietės į maskuojamuosius tinklus įpina tikėjimą pergale“, 2022 10 04).

Tuomet dirbtuvės kasdien veikė Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos pastate: vienose patalpose moterys karpė audinius, siuvo, kitame aukšte pynė tinklus.

Dabar savanoriai kiekvieną savaitgalį renkasi Vilniaus gatvės 44 pastato rūsyje. Šeštadieniais buriasi nuo 9, o sekmadieniais – nuo 10 iki 14 valandos.

Paskutinį žiemos šeštadienį nedidelėse dirbtuvėse darbavosi net 28 „vorai“. Kol kas savanoriai pina žieminius – baltus – tinklus, bet jau pradeda ir rudų atspalvių sezoną – artėja purvynų laikas.

Per savaitgalį „vorai“ nupina 6–10 tinklų. Per praėjusius metus – apie 365. Vieno tinklo plotas yra 22 kvadratiniai metrai.

Pasiskirsto darbus: vieni karpo audinį, kiti pina. Renata pasidžiaugia nesena pažintimi: šiaulietis Kazimieras ne tik išgalando žirkles, bet ir sukonstravo aparatą audiniui karpyti.

Svarbiausia dirbtuvėse yra rezultatas: kuo daugiau aukštos kokybės tinklų. Maskuojantys tinklai pasiekia Chersono, Sumų, Donecko, Zaporižės sritis – karščiausius taškus.

Atsidėkodami už paramą ir už tai, kad yra nepamiršti, kariai savanoriams siunčia nuotraukų, videoįrašų. Renatai iki ašarų jautru, kad dėkodami kariai sugeba šypsotis, kokios sunkios aplinkybės bebūtų.

Dirbtuvių sienos nebyliai pasakoja apie ryšius su Ukraina. Vieną iš kabančių vėliavų su parašais į Šiaulius atvežė tinklus pinančios ukrainietės Svetlanos sūnus, po ilgo laiko gavęs atostogų. Dabar karys vėl fronte.

„Susirenkame rytą, pradedame pinti, akys per vėliavas perbėga ir galvoji, kiek iš jų dar yra gyvų?“ – graudinasi R. Reinikienė.

Sprintas virto maratonu

Aktyvi šiaulietė mintimis grįžta į 2022 metų vasario 24 dieną, kai apėmė šokas ir panika – protas negalėjo patikėti tuo, kas vyksta. Su vyru nedelsdami priėmė sprendimą – įstojo į Šaulių sąjungą. Taip prasidėjo abiejų šauliškos veiklos.

Renata prisimena: šauliai svarstė, kaip galėtų prisidėti prie paramos Ukrainai. Nors viltasi, kad laukia paramos sprintas, dabar jau tenka įveikti maratoną – liko ištvermingiausi, tikri patriotai, turintys motyvacijos ir vedami širdies.

Iš pradžių Gen. P. Plechavičiaus šaulių 6-oji rinktinė skyrė garažą teritorijos kieme – vasarą šauliai rinkdavosi ir pindavo tinklus. Renata sako, kad tuomet daug ko nežinojo: kokia medžiaga tinka, kaip karpyti, trūko audinių – lengvų, pamušalinių. Bėgant laikui atsirado įgūdžiai, žinios, patirties įgijo iš atsiliepimų.

2022 metų rudenį, per „Šiaulių dienas“, „vorai“ pasirodė viešai – tinklus pynė Vilniaus gatvės bulvare.

Veikla plėtėsi. Gavo per storo audinio – pradėjo gaminti neštuvus. Atėjo šaltasis periodas – prasidėjo apkasų žvakės. Rinko šiltus drabužius, paramą sužeistiems kariams.

Nuo 2022 metų susidraugavo su didžiausiais pagalbininkais – ukrainiečių integracijos centru „Malva“, bendradarbiauja ir su kitais bendraminčių fondais, pervežėjais, kurie tinklus nugabena į Ukrainą.

Prieš metus „vorų“ keliai susidūrė su pilietiniu gynybos ir saugumo analizės centru „Locked N' Loaded“ – jo atstovė paramedikė Giedrė Žutautė paragino šiauliečius tapti labiau matomiems, susikurti puslapį feisbuke, suteikė galimybę naudotis „Locked N' Loaded“ sąskaita – žmonėms aukojant tereikia nurodyti paskirtį „vorams“.

Dabar R. Reinikienė neįsivaizduoja savaitgalių be tinklų pynimo ir draugiškų, geraširdžių „vorų“ – nebent vyksta šaulių pratybos. Savanoriai tapo artimi kaip šeima – dirbtuvėse vaišinasi arbata, kava, o kartais – ir ukrainietiškais kepiniais ar barščiais.

„Esu sau davusi pažadą, man tai tolygu priesaikai: aš būsiu iki galo ar iki pergalės – tiek, kiek reikės. Negaliu kitaip. Labai džiaugiuosi, kad vyras mane palaiko, visur kartu, ir į šaulius kartu įstojome, ir čia atėjome.“ Parama Ukrainai, šiaulietės įsitikinimu, neatskiriama nuo meilės Lietuvai.

Gyvenime Renata – prekybos vadybininkė. O „voruose“ yra įvairiausių profesijų, įvairaus amžiaus žmonių: seneliai atsiveda anūkus, tėvai – vaikus. Ateina ir mokinių, jie užsidirba socialines valandas.

Praeitą savaitgalį po gydymo į dirbtuves sugrįžo garbaus amžiaus Albertas Špokas.

„Jie ten neguli, nesėdi, o kovoja, šąla, tai ar aš turiu teisę nieko nedaryti ir laukti, gulėti namie?“ – tokia buvusio disidento pozicija.

Norintys prisidėti prie „Šiaulių vorų“ laukiami kiekvieną savaitgalį: įgūdžių nereikia, svarbiausia – noras.

Galima prisijungti pusvalandžiui, valandai – kiek kas gali. Neturintys laiko, kviečiami prisidėti auka: kad ir kavos puodelio dydžio, kad „vorai“ galėtų įsigyti audinio, tinklo pagrindo.

Gyvenimas be planų

Ketvirtus metus tinklus pina ir ukrainietės Natalija Šustova, Liudmyla Sitkarieva. Liudmyla Šiaulius pasiekė 2022 metų kovo 16 dieną, o Natalija – diena vėliau.

Liudmyla – architektė iš Kyjivo. Fronte – jos brolis ir du pusbroliai.

Akyse – ašaros: „Sunku, kai vienoje šeimoje tiek daug beveik vienu metu savanoriškai išėjo...“ Nė vienas iš vyrų anksčiau nebuvo susijęs su karyba.

Liudmylos mintys nuolat sukasi apie savus. Ypač, kai žino, jog bus išsiųsti į pavojingas užduotis, kai ilgą laiką nebūna ryšio, kai telefonas tyli. Didelis džiaugsmas apima sulaukus skambučio, kad viskas gerai.

Pirmąjį karo rytmetį Liudmylą pažadino sprogimai. Savaitę nenakvojo namuose – slėpėsi mokyklos rūsyje. Susirgus dukrai, per pusvalandį apsisprendė trauktis iš Kyjivo. Iš pradžių išvyko į Lvivą. Į Šiaulius paragino atvažiuoti giminaitis, po studijų likęs čia dirbti.

Liudmyla atvyko su 17 metų dukra – dabar mergina jau nuotoliu studijuoja magistrantūroje Ukrainoje.

„Išmokome gyventi viena diena. Anksčiau buvo planai, o dabar svajonių, planų nekuriu“, – sako ukrainietė.

Praėjusią vasarą Liudmyla buvo grįžusi mėnesiui į Kyjivą. Išgyveno dviprasmį jausmą, kad jau turi dvejus namus: lankė namus, grįžo į namus.

Viešėdama Kyjive Liudmyla vėl dirbo architekte savo ankstesnėje darbo vietoje. Bet prisitaikyti gyventi karo sąlygomis buvo labai sunku: tik 10 dienų miegojo namie, 20 dienų – parkinge.

Liudmyla pajuto, kad savo elgesiu jau skiriasi nuo vietinių, kurie priprato prie antskrydžių, kaukiant sirenoms be panikos tęsia darbus, iš garso atskiria, kas atskrenda. Vienintelės Liudmylos telefone įsijungdavo garsinė programėlė, pranešanti apie pavojų – vietiniai nebekreipia dėmesio.

Visgi Liudmyla tikisi, kad grįš namo – Ukrainoje jautėsi visavertė, reikalinga. O Lietuvoje teko įveikti tris pokalbius dėl valytojos darbo.

Kad nebūtų karo

„Kuo daugiau bus tinklo, tuo greičiau ateis taika“, – pirmaisiais karo metais „Šiaulių kraštui“ sakė Natalija. Ukrainietė laikraštį su straipsniu išsisaugojo ir tinklus pina iki šiol.

Fronte – Natalijos sūnėnas. Kariavo karščiausiuose taškuose, ne kartą patyrė kontuziją. Jam tik 23-eji, o jau treji metai – kare. Vaikinas artimiesiems neatvirauja apie išgyvenimus. Kaip bebūtų sunku, Natalija žino: jis iš tų, kurie bus iki galo.

Dabar Natalija renka lėšas sūnėnui – jo daliniui kritiškai reikalingas „EcoFlow“. Feisbuke vykstančiam aukcionui paveikslą dovanojo dar viena „voriukė“ – Jolanta Gimbutienė.

Nataliją karas užklupo Dnipre. Energinga moteris prisimena, kaip pirmomis karo dienomis ukrainiečiai vienijosi atmušti priešą: jungėsi į teritorinę gynybą, gamino Molotovo kokteilius. Rinkosi visi: nesvarbu, koks statusas ar amžius.

„Atrodė, juos sutraiškysime ir viskas nurims. Bet kai pažįstami savanoriais išėjo į frontą, pasakė, tai – ilgam. Nors mes tuo nenorėjome tikėti.“

Natalija apsisprendė bėgti, išgirdusi raginimą pagalvoti apie vaiką. Sprendimą priėmė per dvi valandas. Daiktų pasiėmė minimaliai – matė, kaip stotyse likdavo vieniši lagaminai, kad jų vietoje tilptų žmonės. Stotys tuo metu atrodė kaip iš kino kronikos apie 1941 metus – bėgančių buvo begalė.

Natalija su sūnumi į Šiaulius atvyko, nes čia dirbo brolis. Jo firma pranešė, kad laukia darbuotojų artimųjų, organizavo atvykimą iš Lenkijos. Moteris prisimena prapliupusias ašaras dėl žmonių gerumo – nuo Lenkijos iki Lietuvos. Šiltas, draugiškas sutikimas nuramino ir įkvėpė – buvo kaip balzamas širdžiai.

Kiek vėliau prisijungė mama – vyresnio amžiaus moteris iš pradžių baiminosi, jog neatlaikys kelionės. Dabar Šiauliuose visi: Natalija su sūnumi, mama, tėvas, brolis, sesuo. Ukrainietė neabejoja: didžiausia laimė, kad visi artimieji šalia.

Natalija iki šiol stengiasi į viską žiūrėti pozityviai, nors ir iškyla problemų. Nusišypso kalbėdama apie tėvynainius: „Mes, ukrainiečiai, galime gyventi bet kurioje šalyje, bet iš mūsų Ukraina nepasitrauks.“

Visgi Natalija tikisi, kad vieną dieną grįš namo. O Lietuvą visada prisimins ir minės.

„Lietuviams esame labai dėkingi. Sielomis esame labai panašūs, o dabar vienija ir bendras priešas. Lietuva mums paliks pėdsaką, mes kaip tie agurkai – pasisūdėme, kažką perėmėme iš jūsų. Išmokome europietiškos tolerancijos. Savo natūra esame emocingesni, lietuviai išmokė ramiau reaguoti į žmogų, asmenybė yra individuali ir gali būti visokia, nereikia jos perdaryti. Jūsų meilė žemei, tradicijoms, gamtai, tai labai gražu“, – sako ukrainietė.

Nors negyvena Tėvynėje, Natalija su tautietėmis stengiasi daryti ką gali, kad padėtų kariaujantiems. Bet žino, kad skirtis tarp nevienodose aplinkybėse atsidūrusių ukrainiečių gilėja.

„Darome, ką galime padaryti. Labai norisi pergalės, labai norisi taikos visiems. Ir kad tai nepasikartotų – to neturi būti. Mes visur prisitaikysime, visur įsikursime, daugiau niekas nebaugina, tik kad nebūtų karo“, – sako Natalija.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ / ŠIAULIŲ KRAŠTAS

Gintarės Daknytės nuotr.