Silpnaregystei nosį šluosto iškovotos pergalės

Monika įsitikinusi – įgimta silpnaregystė neatima galimybių laisvai manevruoti sportinėje arenoje, todėl šluosto nosis priešininkėms užsienio šalyse.

Viltis sugniuždė kelio trauma

Lietuvos sporto universiteto Fizinio ugdymo ir sporto programos pirmakursė Monika Aželionytė siekia ne tik pedagogės diplomo, bet ir sportinių aukštumų. Ji Lietuvos aklųjų sporto federacijos vadinama viena perspektyviausių Lietuvos dziudo sportininkių. Sėkmingai kovą dėl kelialapio į Paryžiaus paralimpines žaidynes prasidėjusią atletę sustabdė trauma, tačiau ją išsigydžiusi mergina kartu su trenerėmis Lolita Dudėniene ir Sandra Žievyte toliau planuoja siekti pergalių.

„Jaučiuosi stipriai palaikoma aplinkos – tiek trenerių, tiek draugų, nes jie manimi tiki. Ir pati tikiu savimi, žinau, kad padarysiu, įveiksiu. Sportas man suteikė užsispyrimo“, – sako nuo aštuonerių metų sportuojanti, dabar jau dvidešimt dvejų Monika.

Sportininkė atvira: kelio trauma – plyšęs priekinis kryžminis raištis – ūpą veikti numušė. Mat tai reiškė ir kelialapio į paralimpines žaidynes užkardą.

„Pastarąjį laiką dirbau svajodama apie šias žaidynes. Manimi tikėjo ir treneris. Nepraleidau nė vienos treniruotės. Netekusi galimybės ir dėl traumos pasikeitusių taisyklių, nusivyliau savo jėgomis“, – kalba pašnekovė ir pripažįsta dėl to metams net nutraukusi aktyvią fizinę veiklą – tiesiog prarado ūpą.

Nušluostė nosį tailandietei

Norą veikti grąžino varžybos Vokietijoje. Nors Monika ten nugalėjusi tailandiečių priešininkę liko penktoje vietoje iškovodama ir šimtą dvidešimt paralimpinių taškų ir dėl kelialapio į Paralimpines žaidynes liko septintoje vietoje, galimybė dalyvauti užsienio varžybose – didelė paskata.

„Į varžybas vykau po traumos. Jei ne ji, tikiu, būčiau pakilusi keliais laipteliais aukščiau. Bet svarbiausias laimėjimas – sugrįžęs noras sportuoti“, – sako dziudo imtynininkė.

Žvelgdama atgal Monika sako gailisi prarastų metų be sporto. Mat laikas, kai buvo nuo jo atitrūkusi, nieko įkvepiančio neatnešė: „Patyriau, kad be sporto kasdienybė yra skurdi. Jei nesportuočiau, mano aplinka tikrai nebūtų pavydėtina.“ Nors pusmetį dėl traumos Monika paskirs gydymui, visai sporto apleisti negali. „Reikalinga kasdien stiprinti pilvo presą, daryti pritūpimus, prižiūrėti ir mitybą, kad išlikčiau savo svorio kategorijoje“, – sako ji.

Svajoja tapti vaikų trenere

Šiais mokslo metais Lietuvos sporto universitete pradėjusi studijas atletė sako, kad mokyti vaikus –viena didžiausių jos svajonių. Regos negalią turinti studentė siekia derinti intensyvų sportininkės ir studentės gyvenimą.

„Nuo vaikystės norėjau būti fizinio ugdymo mokytoja. Džiaugiuosi, kad pavyksta suderinti studijas ir sportą. Dieną lankau paskaitas, o vakare laukia treniruotės. Jaučiu dėstytojų ir kurso draugų palaikymą. Labai įdomios paskaitos, praktinės pratybos, jau susipažinau su lengvąja atletika, gimnastika ir kitomis sporto šakomis“, – pasakoja Monika.

Ji sako, kad svajonė kada nors startuoti paralimpinėse žaidynėse vis dar išlieka. Perspektyvi sportininkė pastaruoju metu rodė puikius rezultatus: „IBSA Grand Prix“ Heidelberge (Vokietija) varžybose vasarį svorio kategorijoje iki 70 kg ji buvo penkta ir iškovojo 120 paralimpinio reitingo taškų. Jei ne trauma, Monikai nedaug trūko, kad patektų tarp šešių sportininkių, kurios galėjo startuoti žaidynėse. Šiuo metu reitinge ji užima dešimtą vietą pasaulyje.

„Monika – pavyzdinga studentė ir sportininkė. Ji sėkmingai rungiasi ne tik atletų su negalia varžybose. Ne kartą tapo šalies čempione, nugalėjo įvairiose turnyruose. Kai išsigydys traumą ir galės sportuoti, neabejoju, kad nudžiugins puikiais rezultatais“, – sakė Monikos trenerė, LSU dėstytoja Lolita Dudėnienė.

Komentaras:

Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidentas Arnoldas Januškevičius:

- Federacija rūpinasi aklųjų ir silpnaregių aktyvia fizine veikla, aukštu meistriškumu. Vaikai nuo daželio mokinosi specializuotose mokyklose – Aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, kuriame be pagrindinių disciplinų, aktyviai įtraukiami sportuoti, daromos įvairios mankštos, po pamokų lanko sporto būrelius. Taip mokiniai sportą pamilsta nuo mažų dienų, jiems sukuriama palanki terpė sportuoti toliau.

Vaikai nuo mažumė sportuodami su ta pačia negalia turinčiais draugais nejaučia diskriminacijos, o šiandien vaikai su negalia jau integruojami į sveikųjų grupes, sporto mokyklose yra sukurtos žmonių su negalia grupės. Priklausomai nuo negalios lygio, dalis sportininkų kuo puikiausiai integruojasi į sveikųjų sportininkų ratą.

Esu įsitikinęs, kad negalią turintis asmuo sportuojantis ir dalyvaujant isįvairiausio lygio varžybose, kaip Monika Aželionytė, sėkmingai integruojasi į visuomenę. Vėliau tokiems asmenims lengviau įsidarbinti, atrasti savo vietą po saule. Pats baigęs aklųjų ir silpnaregių mokyklą išaugau neturėdamas bėdų dėl socializacijos. Tapau Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidentu.

Sportas – socialinis reiškinys, vienijantis tam tikrą žmonių grupę. Sportuojantis žmogus ne tik fiziškai stiprėja, bet kartu ugdomos jo dvasinės vertybės – valia, sąmoningas tikslo siekimas. Sportuojant liūdėti ir galvoti apie savo ribotumą nėra kada. Sportuoji ir darai, o ne galvoji: „Aš neįlipsiu, nenueisiu“. Turinčius negalią žmones skatiname jungtis į mūsų bendruomenę sportuoti, juos palaikome. Taip išsiplečia akiratis.

Na, o Monika Aželionytė – dar jauna sportininkė. Nors šiemet ji turėjo realų šansą pakliūti į paralimpines žaidynės, tikime, jai dar pavyks tą padaryti kitame cikle. Nusivilti dėl šiųmetės nesėkmės neverta.

Tarp kitko:

Lietuvos aklųjų sporto federacija kasmet organizuoja du tarptautinius turnyrus, įgijusius pasaulinį populiarumą. Tai – tarptautiniai golbolo ir dziudo turnyrai, kuriuose yra dalyvavę sportininkai iš tokių šalių kaip Alžyras, Baltarusija, Bulgarija, Čekija, Danija, Didžioji Britanija, Estija, Graikija, Iranas, Ispanija, JAV, Kanada, Kinija, Latvija, Lenkija, Meksika, Olandija, rusija, Slovakija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Taivanis, Ukraina, Vengrija, Vokietija. Kasmet šalių, dalyvaujančių šiuose turnyruose, geografija plečiasi, kas leidžia akliesiems ir silpnaregiams sportininkams kaupti įvairiapusę patirtį, naudingą ruošiantis Europos ir pasaulio čempionatams.

Lietuvos aklieji ir silpnaregiai sportininkai yra parolimpinių žaidynių, pasaulio bei Europos čempionatų nugalėtojai ir prizininkai golbolo, dziudo, lengvosios atletikos sporto šakose, taip pat yra pelnę garbingų Lietuvos Respublikos apdovanojimų už nuopelnus Lietuvai ir sportui.

Partnerio informacija

LSU nuotr.