Ashburn +21,8 °C Mažai debesuota
Ketvirtadienis, 23 Geg 2024
Ashburn +21,8 °C Mažai debesuota
Ketvirtadienis, 23 Geg 2024

Rūta VAITKEVIČIŪTĖ
„Rasų“ redaktorė
 

Šimtametė istorija, kaip kuklioje savanorio sodyboje atsirado bajoraitės raganės

2023/09/18


Ne visada naujas pirkinys iš karto suteikia džiaugsmo, kartais pirmas įspūdis glumina ir nenorom imi galvoti, kiek prakaito teks išlieti siekiant norimo rezultato. Bet jeigu nieko kardinaliai nekeiti, jeigu susigyveni su vietos istorija ir į ją palengva įlieji savo paveldo, šiek tiek savų poreikių?.. Taip senoje, kone šimtmetį skaičiuojančioje dzūkiškoje sodyboje persipynė skirtingų šeimų likimai, jų pėdsakai ir naujų kartų kasdienybė.

Gėlės – į darbą, daržovės – šeimai

„Gėlynus kūriau galvodama ne, kad būtų gražu, bet kad turėčiau, ką nuskinti ir nunešti į pamokas, – pasakojimą pradėjo ketvirtį amžiaus floristikos dėstytoja Kaune dirbanti Jolanta Malijonienė. – Jau 25 metus jie „maitina“ mane ir mano studentus. Daugiausia rudenį ir pavasarį žydintys augalai, melsvių ir notrų lapai. Prisisėju rudbekijų, saulėgrąžų, šlamučių su sausučiais, net javų. Vienus augalus džiovinu, kitus skinu, pakuoju, merkiu ir vežu į pamokas. Ne aš viena tokia, pažįstu nemažai kolegų, kurie sodyboje užaugintus augalus naudoja mokymui.“

Jolanta Malijonienė
Jolanta Malijonienė

Floristė juokiasi, kad netoliese esančiose pievose dalis gėlių natūraliai net nespėdavo atsisėti, nes nuskindavo mokiniams. Dabar, kai darbo sumažėjo, ir augalų prireikia mažiau, be to, norisi patausoti energiją, ji vis dažniau pagalvoja, kad sodybos želdinius reikėtų pertvarkyti: „Pamaniau, kad jau galiu auginti tai, kas man patinka, kas man gražu, o ne tai, ko reikia.“

Kol Jolanta užsiima gėlynais ir daržais, jos vyras Artūras rūpinasi sodu, veja, bulvių lauku, tvenkiniu ir jame plaukiojančiomis žuvimis. Savo rankomis sukonstravo šiltnamį pomidorams, pasirūpino įrengti automatinę laistymo sistemą tiek lauko lysvėms, kuriose auga agurkai, paprikos, melionai, tiek šiltnamiui.

Anksčiau daug darbuodavosi į pensiją išėję uošviai, nes sodyboje likdavo visai vasarai, tačiau jau keletą metų visi rūpesčiai nugulė ant Jolantos ir Artūro pečių, į sodybą padirbėti atvažiuojančių tik savaitgaliais.

Pamatė tik plynus kolūkio laukus

Bet kodėl jaunai miestiečių šeimai prieš maždaug 35-erius metus prireikė sodybos atokiau nuo miesto? Pasirodo, kaip ir dabar, taip ir anksčiau žmonėms ieško to paties: ramybės, tylos, erdvės, gryno oro, gamtos prieglobsčio, sveikų vaisių, uogų ir daržovių vaikams.

Malijonų sodyba

„Mano uošviai gimė, augo ir gyvena Kaune. Kai susilaukėme pirmagimio, sugalvojome nusipirkti sodybą, kad vasaras su vaiku galėtume leisti ne mieste, bet gamtoje. Ieškojome Lazdijų, Ignalinos, Molėtų kraštuose. Jau buvome nusižiūrėję vieną ant Seirijo ežero kranto, bet pavogė automobilį ir neliko pinigų, – nesėkme pasibaigusias paieškas prisiminė J. Malijonienė. – Tuo metu uošvių draugai pasiūlė seną sodybą netoli jų, prie Liškiavos. Visi nuvažiavome apžiūrėti ir vos neapsiverkėme: nei miško, nei ežero, aplinkui vien plyni kolūkio laukai. Nors uošviai tikri miestiečiai ir nežinojo nei kaip bulvę pasodinti, sodybą nupirko. Nuo tada visi kartu važinėjome ir plušėjome joje.“

Dabar Malijonų šeima turi viską, ko norėjo: ir mišką pašonėje, ir „ežerą“. „Buvusį mažą tvenkinuką kelis kartus didinome ir valėme, užveisėme žuvų. Jame galima ir valtele pasiirstyti, ir pažvejoti. Miškas iki mūsų ir pats „atėjo“, ir patys sodinome“, – pasakojo pašnekovė.

Prisimindama patirtą pirmą įspūdį, Jolanta neslėpė, kad juos labai sutrikdė sodybos kuklumas, o tiksliau vargingumas. Pasirodo, pirmieji savininkai į tuščius laukus atsikraustė po Nepriklausomybės kovų, kai fronte kariavusiems savanoriams valstybė skyrė po 3 ha žemės.

Greta jų anuomet įsikūrė dar trys ar keturios tokios šeimos. „Čia gyveno visiškai paprasta šeima, vyras su žmona. Iš sodybos aplinkos ir labai mažų pastatų matėsi, kad gyventa skurdžiai. Senyvo amžiaus bevaikė šeima, matyt, negalėjo tinkamai viskuo pasirūpinti, todėl pastatai ilgainiui buvo apleisti. Iš tiesų, ir pats kraštas nelepina čia gyvenančių žmonių, kaip sakoma, auga tik grikiai ir akmenys...“, – svarstė pašnekovė.

Užtat pirmieji sodybos gyventojai paliko visus padargus. „Ko gero kai kurias senienas būtų galima pamatyti tik Rumšiškių buities muziejuje“, – senųjų savininkų „palikimą“ įvertino pašnekovė. Tarp senovinių įdomybių arklio sukamas arpas, dideli iš linų (taip spėja pašnekovė) pinti indai grūdams laikyti, yra ir senas indas sviestui mušti, verpimo ratelis, įvairių kalvėje pagamintų daiktų. Dalis jų dabar sukabinti ant klėties sienos tarsi savotiška lauko muziejaus ekspozicija. Dar likęs senas dviratis, tik jis, juokauja Jolanta, važiuoja ne ten, kur ji, o kur jis pats nori.

Dar viena detalė nustebino J. Malijonienę. Iš pradžių į akis krito pastatų dydis: labai mažučiai, žemučiai, – tačiau dar labiau nustebino plačios gyvenamojo namo durys, mat pro tokias būdavo lengviau įeiti su kibirais.

Prie senųjų rakandų puikiai tinka floristinės Jolantos kompozicijos.

Senoji sodyba nepakeitė veido

A. Malijono tėtis Tautvydas visą gyvenimą dirbo projektuotoju-konstruktoriumi, todėl klausantis pasakojimo, pirma į galvą šovusi mintis buvo apie tai, kad, atvykus naujiems šeimininkams, sodyba tikriausiai stipriai pasikeitė. „Visai ne, – paprieštaravo Jolanta. – Jis labai konservatyvių pažiūrų, todėl viskas liko taip, kaip buvę. Tėvelis su žmona įsikūrė senojoje grytelėje, mes su Artūru pasistatėme pirtelę, greta įrengėme kambarį, kuriame ir apsistodavome. Ne taip seniai surentėme priestatą, kad ir anūkams būtų vietos.“

Dar viena sodyboje atsiradusi naujovė – dvi pirtelės terasos: viena – į rytų pusę, kita – į vakarų. Vakarais šeimai smagu atsipūsti vakarinėje terasoje, iš kurios atsiveria vaizdas į tvenkinį.

Kai į dzūkų kraštą apžiūrėti įsigyto pirkinio atvažiavo senieji Malijonai, Artūro senelis, beje, pats kilęs iš Dzūkijos, iškart įvertino šulinį, sakydamas, kad jis vertas visos sodybos. Ir, pasirodo, buvo teisus, nes kai kaimynų kiemuose sausą vasarą šuliniuose vandens nelieka, šiame jo niekada netrūksta.

Pietinė terasa

Dykai nestovi ir senasis kluonas – jame šeima laiko lauko techniką: traktoriuką žolei pjauti, kultivatorių, priekabą daržo gėrybėms iš lauko parsivežti. Neblogai, pasak pašnekovės, išsilaikęs rūsys. Apačioje iš vidaus sumūryti akmenys, iš lauko pusės – raudonos plytos. Per žiemą kuo puikiausiai išsilaiko bulvės, burokai, morkos. „Laikau į krepšius sudėtas ir jurginų, kanų šaknis. Tik labai šaltomis žiemomis, kai temperatūra nusileidžia žemiau 20 °C, tenka jas pridengti ir apšiltinti lauko duris“, – džiaugėsi senu statiniu floristė. Rūsyje telpa visos daržo gėrybės (morkos, ropės, moliūgai, cukinijos), kuriomis iki Velykų gardžiuojasi net keturias kartas skaičiuojanti šeima.

Senasis rūsys vis dar puikiai tarnauja.

Sodyboje nėra tik senojo tvarto, likę jų pamatai. Iš pradžių šioje buvo nuspręsta auginti daržą, braškių, kad vaikams būtų ko pasmaližiauti, vėliau ant pamatų iškilo pirtelė. Nuo jos ir iki tvenkinio jau visai arti. Keliskart didintas, gilintas ir valytas vandens telkinys tarsi traukos centras. Jame ir pažvejoti, ir pasimaudyti, ir valtele pasiirstyti galima. Tik šiek tiek vargo, pasak Jolantos, dėl šiltomis vasaros itin sparčiai augančių vandens augalų: „Ne tik daržus ir gėlynus raviu, kad neužželtų krantai, ir iš vandens tenka žoles rauti. Bet tvarkydama pakrantę, pasigrožiu vandens augalais ir vis pagalvoju, kad dar tik pradedu pažinti vandens augmenijos pasaulį...“

Vietos dvasia išliko ir želdiniuose

Jei daržai dzūkiškose sodybose jokia keistenybė, tai gėlynams vietos ten ne daug skiriama. Tai iškart pastebėjo ir J. Malijonienė. Pradžioje pasodino gėlių aplink namą: rytinėje pusėje, kur auga pavėsio augalai, panaudojo ir iš miško parsineštų paparčių. Vėliau iš vienos rūsio pusės – juostą viendienių, greta veigelės krūmą, iš kitos – pakalnučių ir šilokų (šios gėlės puikiai tiko ir floristikos pamokoms!).

Daugelis sodybos augalų J. Malijonienės rankose tampa meno kūriniais.

„Mėgstu primirštus senovinius augalus. Piliarožės ir rusmenės – mano favoritės, taip pat turiu šiurpinių gvazdikų, vingiorykštinių kraujažolių. Tai atsparūs, nieko nebijantys ir šiai vietai tinkantys augalai, – teigė floristė. – Kaip ir pridera kaimiškai dzūkų sodybai, visas kiemo gėlynas apjuostas akmenėliais, tik maniškiai nebaltinti, natūralios spalvos. Pavasariais ravėdama iškilnoju kiekvieną, neklojau agroplėvelės (tik po šilauogėmis ir hortenzijomis). Suprantama, ji palengvina želdynų priežiūrą, bet, man atrodo, kad augalams nemalonu gyventi po plėvele. Be to, kartas nuo karto galiu papurenti žemę.“

Sodybos apylinkėse galybė akmenų, daug jų prisirinkta ir kasant tvenkinį. Mažesni tiko gėlynų apvadams, o didesni sugulė tvenkinio pakrantėje ir dar laukia, kol juos gražiai sutvarkys ir apsodins alpinariumo augalais. Keletas įdomesnių riedulių atsidūrė kieme – pagrupuoti ir apželdinti krūmais bei gėlėmis, jie papuošė sodybą.

„Augalus visada grupuoju, aukštus sodinu prie žemesnių, kad šie užstotų auštųjų stiebus, prie takelio parenku žemę dengiančių augalų. Vis pasidairau, kaip formuojami želdynai Kaune, kaip derinamos spalvos, nevengiama sodinti smilginių augalų. Kuriant naują želdyną, galima labiau atsižvelgti į naujausias madas, tendencijas, bet maniškiai seni, gaila atsisakyti pamėgtų gėlių ir kardinaliai viską keisti“, – teigė Jolanta, prisimindama ir tai, kad konservatyvus uošvis praeityje ir išvis nenorėjo, kad augtų įmantresni, kaimo stiliaus sodybai netinkantys augalai.

Koks gi kaimas be rūtų!

Tik pastaraisiais metais atsirado dvi rožės, neblogai augančios dzūkiškame smėlyje. Viena vijoklinė – gausiai žydi baltais žiedais ir puikiai tinka vestuvių ar krikštynų šventėms dekoruoti, kita – labai aromatinga, taip pat aplipusi žiedais, pražystančiais jau antroje vasaros pusėje. Jais išradinga floristė ne tik grožisi, bet ir cukruoja žiedlapius. Tai viena iš kulinarinių gudrybių, kurių ji parsiveža iš kelionių po užsienio šalis.

Ir tai ne vieninteliai žiedai, kurie patenka ne puokštę, bet į lėkštę. Kaip Jolanta cukruoja pavasarį pražystančias našlaites, „Rasos“ jau yra rašiusios anksčiau (šį receptą naudoja ir rožių žiedlapiams cukruoti). Namiškius ir svečius ji vaišina ir tešloje keptais cukinijų žiedais, o mėlynus agurklių žiedus deda į salotas. „Kažkur skaičiau, kad moterims reikia suvalgyti dešimt agurklių žiedelių per dieną dėl grožio, – šypsojosi pašnekovė. – Labai skanūs ir nasturčių žiedai. Šiemet pamiškėje priskyniau žemuogių stiebelių su lapais ir uogomis, surišau į puokšteles ir pakabinau džiūti – bus arbatai žiemą.“

Beje, cukruoti žiedlapius ne taip paprasta, tenka prisiliesti prie kiekvieno – toks darbas tikriausiai tik juvelyrui ir floristui. Bet Jolanta nesigaili taip praleisti laiko, nes paskui smagu per Kalėdas padovanoti savo rankų darbo dovaną – pačios užauginta, pačios pagaminta.

O štai aliejuje virtus cukinijų žiedus paruošti kur kas lengviau. Jolanta darže nuskina vyriškuosius žiedus su koteliu, nuplauna ir nusausina juos. iš kiaušinio, šaukšto su kaupu miltų, pusės šaukštelio kepimo miltelių, mineralinio vandens, žiupsnelio druskos bei maltų juodųjų pipirų paruošia skystą tešlą. „Cukinijų žiedus galima įdaryti rikota ar kitu kreminiu sūriu. Pamirkytą tešloje ir šiek tiek nuvarvintą žiedą dedu į iki virimo įkaitintą aliejų. Iškeptus žiedus dedu ant popierinio rankšluosčio, kad šis sugertų riebalų perteklių, o tada skanaujame, kol karšti ir traškūs“, – subtilias smulkmenas atskleidė sumaniai floristines ir kulinarines žinias sujungianti Jolanta.

Aliejuje virti cukinijų žiedai.

Senieji vaismedžiai – atgaiva nuo alinančios saulės

Vietos tarp sodybos gėlynų rado ir prieskoninių žolelių želdynėlis su šeimos pamėgtais čiobreliais, raudonėliais, juozažolėmis, bazilikais, rozmarinais, kalendromis. „Man patraukliai atrodo gėlynuose pasodinti valgomi augalai. Ir pati šiemet tarp gėlių pasodinau mangoldų raudonais stiebais, – atradimu dalijosi pašnekovė. – Jie tokie ryškūs, skaistūs, saulei pašvietus, tarsi degtų! Ir lapai dekoratyvūs, didžiuliai, garbanoti, blizgūs. Puikiausiai dera prie saulėgrąžų, nasturčių, medetkų, zinijų, burnočių, prieskoninių augalų ir vaistažolių.“

Greta dekoratyvių augalų sodyboje pamatysime ir kukurūzų: vieni keliauja į virtuvę, o įvairiaspalviai skirti floristikai. Pastarųjų burbuolės gerokai mažesnės, apie sprindį, jose išsidėsčiusios skirtingų spalvų sėklos. Vieni įspūdingiausių – itin ryškios raudonos, granatus primenančios spalvos. Tinkamai parinkus vietą, jie ir želdynų kompozicijose dekoratyvūs.

Apie sodybos istoriją daug galėtų papasakoti ir sodas. Dalis obelų ir kriaušių jau iškirsta, o likusios labiau puošia ir šešėliais gaivina kiemą. Matyt, skurdoka smėlinga žemė ne itin palanki vaismedžiams, nes senųjų kriaušių vaisiai visiškai mažyčiai, kieti ir neskanūs, o kaulavaisiai ir išvis nenori augti. Likusi tik sena pūkuota vyšnia, o sodinant naujas obelaites teko šeimai pavargti, nes ne visų veislių sodinukai prigijo.

Sodybos šeimininkai itin vertina senųjų obelų pavėsį.

„Nuostabu, kai pavasarį pražysta senosios obelys ir kriaušės, jos dūzgia tarsi aviliai, o raityti kamienai peizažui suteikia ypatingo grožio. Net nupjautų vaismedžių neišmetėm, viską panaudojau floristikai. Iš apsamanojusių, susiraičiusių kriaušės šakų padariau kompoziciją Artūro tėveliams, kaip atminimą apie sodybą, – atviravo idėjų nestokojanti Jolanta. – Sodinome šiuolaikinių veislių obelų (vasarinių, rudeninių ir žieminių, bandėme įveisti naują sodą, bet Dzūkijos žemė tokia nederlinga, kad ne visi sodinukai prigijo. Kartais sakau, kad čia augantys medžiai yra didvyriai, jiems reikia užkabinti medalį už ištvermę.“

Statistiškai vasaromis šiame krašte, pasak jos, temperatūra būna aukščiausia Lietuvoje, o žiemomis – žemiausia. Tokių didelių temperatūrų skirtumų jauni augalai neatlaiko, iššąla: „Kai nusipirkome sodybą, uošviai pasodino graikinių riešutmedžių, jie tik po 30 metų pradėjo vesti vaisius. Pavasarį vos jiems pradėjus žydėti, vėlyvosios šalnos ima ir nukanda žiedus. Taip nutiko ir šiemet, o štai pernai priskynėme labai daug riešutų.“

Vis tik neblogai auga sausmedis ir serbentai, sode šeima turi ir baltųjų, ir raudonųjų, ir juodųjų. Kai kurie jų dar pirmųjų šeimininkų sodinti. Juos pašnekovė paliko, vis apgeni, o pilkai gelsva kerpe pasidengusias šakas kaip ir augalus panaudoja floristiniuose darbuose.

Kitos šeimos pėdsakas savanorio sodyboje

Pasakodama apie želdynus, J. Malijonienė su didžiule meile prisiminė vyro močiutės Kaune augintas raganes. Kelios jų dabar puošia sodybą netoli Liškiavos. Ir ši istorija taip pat verta dėmesio.

Bajoraitė Jadvyga Žeromskaitė Malijonienė užaugo Kaune, o kadangi buvo silpnos sveikatos, tėvai ją išsiuntė į Sorbonos universitetą studijuoti prancūzų kalbos. Pasak pašnekovės, prieš kelerius metus jos sūnus Matas buvo nuvažiavęs į šį universitetą ir archyve rado Jadvygos studijų baigimo dokumentus. Grįžusi iš Sorbonos, ji visą gyvenimą dirbo Kaune prancūzų kalbos mokytoja.

raganės
Raganės iš Jadvygos Žeromskaitės Malijonienės sodybos.

Deja, sovietams okupavus Lietuvą, represijos neaplenkė ir jos sukurtos šeimos. „Vyras Antanas buvo karininkas, Generalinio štabo pulkininkas. Pirmą karo dieną jį ir dar 14 Lietuvos karininkų išsiuntė į kursus Maskvoje. Bet vietoje mokymų įvyko teismas, kurio metu juos nuteisė ir išsiuntė į lagerį Norilske. Į Lietuvą senelis grįžo po 10 metų. Močiutė liko Kaune su mažu vaiku ant rankų ir pasiligojusia mama. Kiti jos šeimos nariai pasitraukė į Ameriką, o ji laukė vyro, – Malijonų šeimos istoriją pasakojo Jolanta. – Karo metu ji nuomojosi butą Sruogų šeimos name. Buvo labai sunku išgyventi, bet kažkaip pavykdavo siųsti vyrui siuntinius su maistu, kurie greičiausiai ir padėjo jam išlikti gyvam. Teko parduoti, išmainyti paliktą šeimos turtą (sidabrinius stalo įrankius, brangius porcelianinius indus, papuošalus). Įdomu, kad tais laikais maisto siuntiniai nukeliaudavo taip toli ir pasiekdavo adresatą, neprapuldavo pakeliui... Kartais pagalvoju, kad dabar mūsų išgyvenamos ekonominės krizės, sunkmečiai, palyginus su tuo, ką žmonėms teko patirti anuomet, tėra menkniekis.“

Abu seneliai labai mylėjo sodą, tad vėliau tapo vienais iš Gėlininkų draugijos Kaune įkūrėjais. „Matyt, nuo jų ir aš užsikrėčiau meile augalams, – šypsojosi Jolanta. Močiutė Jadvyga ne tik turėjo daugiau nei 20 veislių raganių kolekciją, bet ir užsiėmė jų selekcija. „Jei neklystu, dvi jos išvestos veislės net buvo registruotos. Įdomi ir joms suteiktų vardų istorija. Viena pavadinta ‘Malžor‘, kita – ‘Žormal‘. Prancūzišką skambesį močiutė pasirinko dėl to, kad mėgo šią kalbą, o varduose užkodavo savo pavardes Žeromskaitė ir Malijonienė. Deja, gėles užpuolė nematodai ir visos Kaune augusios raganės sunyko, laimei, spėjau keturias veisles pasodinti mūsiškėje sodyboje, tad dabar jos mums primena močiutę“, – apie nenuspėjamumą ir laikinumą bylojančią istoriją atskleidė pašnekovė.

Trys Malijonų kartos.

 

Jolantos MALIJONIENĖS nuotraukos

 

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.

Dalintis
2024/05/23

Ne medžioklės sezono vilkams nebūna

Gyvenimas sukasi nenutrūkstamu ratu – ūkininkai augina gyvulius, o vilkai, pasitaikius progai, juos pjauna. To negali sustabdyti nei padidintos medžioklės kvotos, nei probleminių vilkų paėmimas iš gamtos, nei elektrinės tvoros. Pasitv...
2024/05/23

Augalams vien šilumos ir drėgmės neužtenka

Pastaruoju metu daug kalbama apie labai gerą žiemkenčių būklę, ypač žieminiai rapsai alsuoja produktyvumu. Tačiau daugybė tarpusavyje susipynusių pokyčių ir veiksnių kelia naujas rizikas ir tam tikrą netikrumą. Šiuolaikinis žemės ūkis susid...
2024/05/23

171 Lietuvos įmonė gaus į 11,3 mln. eurų ES finansavimo savo eksporto galimybių gerinimui

Produkcijos pristatymui užsienio parodose ir eksportui skirtų produktų bei paslaugų sertifikavimui labai mažos, mažos ir vidutinės Vidurio bei vakarų Lietuvos įmonės siekė gauti daugiau nei 20,2 mln. eurų finansavimą. Pagal Inovacijų agentūros pas...
2024/05/23

Įprasmintas devynių kaimų atminimas

Kupiškis („Kupiškėnų mintys“). Gegužės 18 dieną neeilinis susitikimas surengtas Antašavos parapijoje. Čia rinkosi Daršiškių ir dar aštuonių aplinkinių gyvybingų ir išnykusių kaimų gyvent...
2024/05/23

Paviršinio vandens telkinių pakrančių, melioracijos griovių apsaugos juostų deklaravimas pagal 4 GAAB standartą

Žemės ūkio duomenų centras (ŽŪDC) atkreipia dėmesį, kad 2024 m. gegužės 7 d. įsigaliojo Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų, taikomų nuo 2023 metų, aprašo pakeitimas.
2024/05/23

Daržovės kibiruose: kompaktiška ir patogu

Kai kurie daržininkai bent dalį daržovių augina ne lysvėse, bet kibiruose. Juose be vargo auga pomidorai, agurkai, paprikos, braškės. Ar tikrai toks sprendimas turi pranašumų? Kokių?
2024/05/23

Šerbeto upės ir visiškai sunaikinti sodai Lenkijoje. Ar sulauksime to ir Lietuvoje?

Praėjusį sekmadienį vos per 15 minučių kruša soduose sunaikino absoliučiai visą šių metų derlių, tačiau jos pasekmės vaismedžiams bus juntamos dar kokius dvejus metus. Tai – tikras Armagedonas, sako už galvų susiėmę Lenkijos so...
2024/05/23

Europos tamsiąją medunešę bitę siūloma įrašyti į Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą

Lietuvos raudonosios knygos komisija siūlo įrašyti Europos tamsiąją medunešę bitę (Apis mellifera mellifera) į Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, kitaip vadinamą Lietuvos raudonąja knyga.
2024/05/23

Seime – idėja gaminantiems vartotojams leisti pertekline elektra aprūpinti šeimos narius

Grupė Seimo narių siūlo liberalizuoti gaminančių vartotojų pagamintos perteklinės elektros pardavimą. Nuo 2025 metų sausio siūloma gaminantiems vartotojams leisti tokią elektrą skirti šeimos nariams – tėvams, vaikams, broliams, s...