Smalininkai jaučiasi terorizuojami globos namų gyventojų

Smalininkų senovinės technikos muziejus šį pavasarį papildytas nauju eksponatu – ekspozicijoje įkurdinta daugiau nei 200 metų miestelio parke augusi obelis. Daugelis smalininkiečių su ja sieja jaunystės prisiminimus – prie medžio santuokos dieną fotografuodavosi jaunieji, po žydinčia obelimi mėgdavo iškylauti šeimos su vaikais, apie ją pasakojama net Smalininkų istoriją įamžinusiame filme. Obelis buvo tarsi miestelio simbolis. Deja, obelį žiemą sudegino vandalai, prigrūdę medžio drevėn šiukšlių.

Nužudė gamtos stebuklą

Smalininkiečiai mano, jog tai padarė „Skalvijos“ globos namų gyventojai, kuriuos valstybė integruoja į bendruomenes.

„Mūsų miestelyje savivaldybė jiems išnuomojo dvi sodybas. Vasarą, kai langai atviri, aiškiai girdime, kaip rytais paauglės šaukia: „Auklėtoja, mano mažylis verkia – nueik pažiūrėti.“ „Pasaulio pabaiga, ne kitaip“, – piktinasi bendruomeninių vaikų globos namų kaimynystėje gyvenantys garbingo amžiaus smalininkiečiai, o daugelis tiesiai šviesiai sako, jog vaikų namai yra miestelio nelaimė.

Sudegusią obelį Smalininkų senovinės technikos muziejaus šeimininkas Justinas Stonys parsigabeno į savo valdas, iš to, kas liko (šaknų, kamieno dalių), įrengė ekspoziciją. „Šį namelį pastatėme specialiai šiai obeliai. Ji nepaprasta – nors kamienas jau buvo išpuvęs, buvo išauginusi dar keliolika obelaičių ir kasmet dar vedė vaisius. Tai yra gamtos stebuklas, kurį sunaikino barbarai“, – neslepia nuoskaudos J. Stonys.

Ant ekspozicijų namelio sienos – plakatas su skaudžiu užrašu: „Neauklėtas ir nemylėtas Smalininkų jaunimas 2020 metais nužudė vieną seniausių Lietuvos obelų.“

Spėjama, jog obelį apie 1820 metus pasodino senieji miestelio gyventojai. Muziejaus kieme auga šios obels atžala – prieš 40 metų pasodintas medis, pasak J. Stonio, atrodo dar visai jaunas. Miškininkas Arvydas Eidokaitis mano, jog senajai obeliai gyvybingumo suteikė plačiai išsikerojusios šaknys.

„Abejingumas ir naikinimo instinktas, įžiebęs naikinančią liepsną, pakirto šio medžio stiprybę. Nukelkite kepurę prieš medžio stiprybę. Užpūskite abejingumo ugnį“, – rašoma A. Eidokaičio parengtame ekspozicijos pristatyme.

Ateina prašyti darbo – apvagia

Abu vaikams išnuomoti namai – Smalininkų senovinės technikos muziejaus kaimynystėje. J. Stonys, iš prigimties pedagogas, daugelį metų dėstęs technikume ir universitete, buvo šventai įsitikinęs, jog su vaikais reikia susidraugauti, įgyti jų pasitikėjimą. Tačiau patirtis parodė, jog „draugystė“ kainuoja brangiai. „Jie pas mane nuolat atbėgdavo, sakydavo, duokit mums darbo, bet iš tiesų tik pinigų norėdavo. Yra toks vienas jaunuolis, Ilgasis, kuris pageidavo muziejuje net etatą gauti. Sakau, netrukus atliks direktoriaus kėdė, galėsi ją užimti. Nėra kvailas, suprato ironiją. Jie pradėjo mane muilinti. Ateina sutemus, sako, kad kažkas braunasi į muziejaus patalpas. Einu žiūrėti, o jie lenda į muziejaus patalpas ir neša viską, ką gali parduoti“, – piktinosi J. Stonys.

Vaikai, kurių vaikais nebepavadinsi, nes panašesni į vyrus, muziejaus savininkui pridarė daug nuostolių. „Langus išgrūdo su visais stiklais. Nepranešiau policijai – nuėjau pas seniūną ir pasakiau: „Jūs pasirašėte, kad Smalininkuose būtų vaikų namai, tad ateikite ir sutvarkykite.“ Atėjo darbininkai, sutaisė langus. Kad pardavinėja senovines monetas, man pasakė vaikų namų auklėtojos. Nuėjau pažiūrėti – ogi tikrai, dingo visa muziejaus kolekcija. Taip ir gyvename“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo aštuoniasdešimtmetis J. Stonys.

Išlydėdamas dar giliai, bet tvirtai atsidūsta: „Aš senas drapakas, manęs jie neįveiks.“

Nedrąsu net pakalbinti

Smalininkų seniūnas Ramūnas Alminas sutinka, jog miestelyje yra žmonių, kurie norėtų, kad greta nebūtų vaikų globos namų. „Yra buvę tokių bėdų, ir Senovinės technikos muziejuje kažką paėmė – J. Stonys per policiją nesiaiškino. Jie elgiasi taip, kaip jiems išeina, bet jie yra mūsų bendruomenės nariai ir nuo jų niekur nepabėgsime“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė R. Alminas.

Pasak seniūno, miestelyje daug daugiau bėdų sukelia čia likę gyventi buvę vaikų globos namų auklėtiniai – ten, kur jie įsigyja butus, kaimynams tikrai ne pyragai. Policija kviečiama kone kiekvieną dieną.

R. Alminas neslepia, jog jei kas nors 2015 metais būtų klausęs miestelio bendruomenės, ar jie nori, kad Smalininkuose įsikurtų vaikų globos namai, kažin kaip būtų buvę. „J. Stonys yra psichologijos mokslų daktaras, jis savo žinias bando pritaikyti praktikoje. Ateidavo jie ten lyg ir padėti, o paskui kildavo bėdų. Prieš metus pasakėme, kad jie muziejuje nepageidaujami, bet jie sugeba apgaule įsibrauti“, – apgailestavo seniūnas.

Nemalonių pokalbių su vaikų globos namų gyventojais teko patirti ir seniūnui. Paklausęs, kodėl pamokų metu būrys merginų eina prie Nemuno, seniūnas išgirdo nepadorų pasiūlymą.

„Vaikų namuose priežiūra gal ir nebloga, bet kol jie visi buvo Viešvilėje, vienoje vietoje, buvo griežčiau kontroliuojami – bijodavo direktoriaus, ta baimė juos sustabdydavo nuo nusikaltimų. Dabar vaikui negalima griežto žodžio pasakyti, nes tai vertinama kaip psichologinis smurtas, jie tuo naudojasi. Gali juos šnekinti, kaip nori, jie vis tiek žino, jog nieko negalime padaryti“, – neslepia seniūnas.

Direktorius: „Nuolaidžiauti negalima“

Nerijus Jerilinas, „Skalvijos“ bendruomeninių globos namų direktorius, nesutinka, kad tie vaikai yra vaikų namų. „Ne mano jie, ir ne vaikų namų – jie yra rajono bendruomenės, mūsų visų, nes juos išaugino tokia visuomenė, kokia mes esame. Visi už juos turime būti atsakingi“, – įsitikinęs „Skalvijos“ globos namų vadovas, kurio darbo vieta Jurbarke, o ne Smalininkuose, ne Viešvilėje, kur gyvena globotiniai.

Direktorius stebėjosi, kodėl gyventojai nesikreipia į jį ir nepraneša apie jiems daromą žalą arba neskambina policijos pareigūnams. Kai buvo vaikų globos namų atidarymas, kai Smalininkuose svečiavosi tuometinis socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, nebuvo išsakyta jokių skundų, nors vaikai gyveno miestelyje jau keletą metų.

„Taip, turime įvairaus būdo globotinių. Visko pasitaiko. Buvo atvejų, kai tam tikros psichologinės būsenos vaikas išdaužė mokyklos langus, bet mes juos įstiklinome. Jei bendruomenės nuotaika yra bloga, labai gaila, kad mes apie tai nežinome, apie tai nekalbame“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė globos namų vadovas.

N. Jerilinas tikina, jog daug dėmesio skiria prevencijai, daro net daugiau, nei gali ir priklauso daryti, bet pagalbos iš institucijų dažniausiai nesulaukia. „Mūsų pozicija yra labai griežta – netoleruojame nė vienos vagystės. Yra buvę, kad pagal gautą informaciją patys inicijavome ikiteisminį tyrimą. Ne visada informacija pasitvirtina. Turime juos auklėti ir mokyti, jei tikrai kažkas galvoja kitaip, klysta“, – tvirtina N. Jerilinas.

Direktorius pripažįsta, jog daugiausia problemų sukeliantis jaunuolis, smalininkiečių vadinamas Ilguoju, yra teistas, jam paskirti teismo įpareigojimai, kurių vaikinas nesilaiko.

„Mes patys pranešame Probacijos tarnybai apie jo nusižengimus – kiek prirašyta raštų, sunku net suskaičiuoti. Naiviai galvojau, kad jei žmogus yra nuteistas lygtinai, turi teismo paskirtus įpareigojimus ir pažeidžia jam nustatytus reikalavimus, institucijos turi imtis priemonių. Informavome teismą, Probacijos tarnybą dešimtis kartų, bet jokios reakcijos nesulaukėme. Dirbame už pedagogus, policijos pareigūnus, Probacijos tarnybos darbuotojus. Ką daugiau įstaiga gali padaryti? Bet rugsėjį jam turėtų sukakti 18 metų“, – sakė „Skalvijos“ globos namų direktorius.

Pasak N. Jerilino, labai blogai, kai tokiems jaunuoliams leidžiama pasijusti nebaudžiamiems, todėl blogai daro visi, kurie nepraneša apie jų nusižengimus, nuolaidžiauja, tiki, kad gali pasitaisyti, paklausyti pamokymų. „Tai meškos paslauga ir įstaigai, ir patiems vaikams“, – „Ūkininko patarėją“ patikino N. Jarilinas. Direktorius abejoja, ar sprendimas perkelti vaikus į bendruomenes, buvo teisingas, bet tokia mūsų valstybės politika ir nuo žmonių valios ji visiškai nepriklauso.

Daiva BARTKIENĖ

ŪP korespondentė

Autorės nuotraukos

2021-05-28