Smulkieji šalies ūkininkai palaiko kaimo gyvybingumą

Šiuo metu Lietuvoje yra apie 120 tūkst. ūkininkų, maždaug 70–75 proc. iš jų – smulkieji, valdantys mažesnius nei 50 ha ūkius. Tačiau pastebima, kad šių ūkių mūsų šalyje vis mažėja. Apie tai, kokios to priežastys ir kaip reikėtų spręsti šia problemą, mintimis dalijasi žemės ūkio viceministras Paulius Astrauskas.

Kodėl jie nyksta?

Pasak viceministro, smulkieji ūkiai nyksta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Šią žemės ūkio problemą lemia ekonominiai, socialiniai ir demografiniai veiksniai.

„Ekonominiai veiksniai yra susiję su ekonomine krize, mažėjančiomis pajamomis ir didėjančia pajamų nelygybe tarp miesto ir kaimo gyventojų. Kaimo vietovėse – didesnė socialinė atskirtis, prastesnes gyvenimo sąlygas ir sunkiau prieinamos įvairios paslaugos, ūkininkų bendruomenė sensta. Didžioji jų dalis yra garbingo amžiaus,  ne visų jų vaikai nori tęsti tėvų veiklą“, – teigia P. Astrauskas.

Patys ūkininkai dažnai pastebi, kad ūkininkauti darosi sunku dėl nepakankamų pajamų, neteisingo,  jų nuomone, atlygio už užaugintą ar pagamintą produkciją ir sugaištą laiką. Ne visiems jau patrauklus ir ūkininko gyvenimo būdas.

„Jaunas žmogus ieško naujų perspektyvų, geresnio gyvenimo ir daugiau pramogų. Tuo metu žemės ūkis turi nemažai ypatumų. Pavyzdžiui, gyvulininkyste besiverčiantis ūkininkas prie ūkio pririštas ištisus metus. Augalininkystė, daržininkystė ar sodininkystė yra labiau sezoniniai užsiėmimai“, – sako viceministras.

Kyla nauji iššūkiai

Šiandien šalies ūkius neišvengiamai veikia ir energetikos išteklių bei kainų krizė. Tiesa, jos poveikis skirtingo pobūdžio žemės ūkio veikloms yra nevienodas. Su didesnėmis sunkmečio pasekmėmis susiduria ūkiai, kurių darbas imlesnis energetinėms sąnaudoms.

„Augalininkystė, kurioje energijos sąnaudos mažesnės, šiuo metu yra geriausioje situacijoje iš viso žemės ūkio sektoriaus . Ypač šiais metais, kai užauginta produkcija buvo sausa ir nereikėjo jos papildomai dar ir džiovinti.

Tačiau sodininkystės, daržininkystės ar grybų auginimo verslas  yra susijęs  su energijos sąnaudomis – reikia palaikyti pastovią temperatūrą, šildyti ar  šaldyti. Ne išimtis  ir gyvulininkystės sektorius. Energijos išlaidų daug, jų reikia ir vėdinti, ir  šildyti. Ypač jų padidėjimas  jaučiamos modernizuotuose ūkiuose, kur veikia pieno melžimo robotai ir kitos gyvūnų gerovę palaikančios priemonės“, – vardija P. Astrauskas.

Būtų miglota kaimo ateitis

Kodėl svarbu stiprinti smulkiuosius ūkius ir kas nutiktų, jei jie išnyktų? Pasak viceministro, jie ne tik gamina žemės ūkio produkciją, bet ir atlieka svarbų socialinį, kultūrinį, aplinkosaugos vaidmenį ir taip palaiko kaimo gyvybingumą.

„Kai nelieka smulkiųjų ūkininkų, gyventojų ir darbininkų, kaimai nyksta, sodybos tuštėja ir vietovės tampa nykios. Jose sunkiai kuriasi verslai, vargiai išsilaiko parduotuvės ar kiti gyvenvietei svarbūs objektai. Tad nykimo procesas yra visa įtraukiantis“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Jis taip pat pastebi, kad ūkių stambėjimas didina ir atstumą tarp ūkininkų. Ūkininkai vis labiau tolsta vieni nuo kitų ir vis mažiau dalijasi savo žiniomis bei patirtimi. Be to, P. Astrausko teigimu, stambėjantys ūkiai kartu prisiima ir dar didesnę gamybinę riziką.

„Kuo ūkis didesnis, tuo jį labiau veikia išoriniai veiksniai, tokie kaip ekonominė ar energetinė krizės ir kiekvienais metais vis intensyviau pasireiškianti klimato kaita, t. y. šalnos, sausros ar didelės liūtys. Didesnių ūkių savininkams verslas tampa daug  rizikingesnis dėl apyvartinio kapitalo poreikio ir išaugančių galimybių jį prarasti“, – kalba viceministras.

Kur ieškoti išeities?

Prakalbus apie galimus šios problemos sprendimo būdus, P. Astrauskas sako, kad pagrindinė priemonė yra visuomenės švietimas. Pasak jo, suteikus reikalingą informaciją ir žinių, kaip stiprinti smulkiuosius ūkius, modernizuoti jų veiklą ir didinti konkurencingumą, ilgainiui žemdirbiai patys sugebės geriausiai pasirūpinti savo ūkių plėtra ir išmoks valdyti gamybines rizikas.

Stiprinti smulkiuosius ūkius padeda ir jiems teikiama finansinė bei ekspertinė pagalba. Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programą (KPP) skiriama parama stiprina vietinius gamintojus, skatina smulkiųjų ūkių bendradarbiavimą, gyvybingumą ir žemės ūkiui svarbių žinių sklaidą.

Tokia parama, kaip KPP priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritis „Parama smulkiesiems ūkiams“ remia ūkių atsinaujinimą, inovacijų diegimą bei aukštesnės pridėtinės vertės produktų gamybą ir perdirbimą. Šios priemonės veiklos sritis „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ skatina veiklą pradedančius ūkininkus ir palengvina kartų kaitą kaimo vietovėse. Jaunimo įsiliejimas į bendruomenę ir naujų idėjų sklaida ypač reikšmingi kaimų ateičiai.

Padės žengti žaliuoju kursu

Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane numatoma, kad parama smulkiesiems ūkiams bus teikiama ir ateityje. Išlaikomas KPP tęstinumas, tad ir toliau bus stiprinamas smulkiųjų ūkių bendradarbiavimas. Ūkininkai galės pasinaudoti tai leisiančiomis padaryti paramos priemonėmis, tarp kurių – „Smulkiųjų – vidutinių ūkių plėtra“, „Labai smulkių ūkių plėtra ir kooperacija“. Itin svarbios bus  „Konsultavimo paslaugos“, siekiant suteikti žinių ūkininkams.

Šios ir iki šiol KPP įgyvendinamos priemonės taip pat padės tvariau ūkininkauti ir siekti Žaliojo kurso tikslų. Tarp jų – mažinti žemės ūkio veiklų poveikį aplinkai, kurti paprasčiau visiems gyventojams pasiekiamas paslaugas ir atsparią maisto tiekimo sistemą. Šios priemonės padės tiek Lietuvai, tiek visai ES tapti modernia, efektyviai išteklius naudojančia ir konkurencinga ekonomika.

Kelia vis naujos iššūkius

Pasak P. Astrausko, ne ką mažiau svarbu kalbėti ir apie žaliojo kurso skatinamą bei KPP remiamą įvairių paslaugų skaitmeninimą ir virtualių paslaugų plėtrą. Jo teigimu, šie procesai yra susiję su žaliojo kurso strategija „Nuo lauko iki stalo“, kurios tikslas – sutrumpinti maisto produktų kelią nuo gamintojų iki vartotojų, stiprinti vietinius gamintojus ir stabdyti maisto švaistymą. Tai leistų pakelti žemės ūkį į aukštesnį lygį, padarytų jį konkurencingesnį.

Pandemija mus išmokė dirbti kitaip. Dabar problemas galime spręsti bendraudami nuotoliniu būdu, todėl nebereikia gaišti laiko keliaujant iš vienos vietos į kitą. Tai suteikia daug vilčių, nes skaitmeninių technologijų diegimas ir vartojimas kaimo bendruomenėse turi didelį potencialą. Nepriklausomai nuo vietovės  dabar galima teikti labai daug įvairių paslaugų – nuo konsultavimo ir buhalterijos tvarkymo iki elektroninės prekybos“, – sako viceministras.

Skatina dalijimosi ekonomiką

Viceministro nuomone, siekdami stiprinti Lietuvos smulkiuosius ūkius, galime pasimokyti ir iš kitų šalių patirčių. Jo teigimu, su panašiomis problemomis susiduriančios valstybės aktyviai skatina dalijimosi ekonomiką. „Tai reiškia, kad viso gamybos proceso neturi nuo pradžių iki galo atlikti vienas žmogus. Išnaudodami savo potencialą, dalydamiesi, parduodami ar teikdami paslaugas, galime kurti aukštesnę pridėtinę vertę. Juk tam, kad kurtume intelektinę socialinę vertę, mums nereikia turėti paties produkto.

Žengdami šiuo keliu, galime ne tik padėti kaimui išsilaikyti, bet ir keisti visuomenės požiūrį į kaimiškas vietoves ir sudaryti dar daugiau galimybių jaunimui. Svarbiausia suteikti žmonėms žinių ir išmokyti jas panaudoti, nes tik  taip jie patys galės išspręsti kylančius iššūkius“, – teigia žemės ūkio viceministras P. Astrauskas.