Smulkusis pieno perdirbimas – tarp svajonių ir realybės

Sumažėjo žymiai

Lietuviai, regis, dar neturėtų būti labai nutolę nuo kaimiškų šaknų ir sodžiaus maisto, tačiau pramoninei gamybai prisotinus rinką įvairiausiais produktais ir ant kiekvieno kampo pridygus prekybos centrų, žmonės nebeskuba į turgavietes ieškoti natūralumo. Juolab kad ten kainos toli gražu ne visiems įkandamos. Vis tik kaimiškų, rankų darbo produktų, pagamintų nedideliuose mėsos ir duonos gaminių cechuose, pasiūla yra padidėjusi. Tačiau pieno rinkoje stebimos priešingos tendencijos – Žemės ūkio duomenų centro (ŽŪDC) duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį gerokai sumažėjo tiesiogiai vartoti parduoto pieno ir jo produktų kiekis, perskaičiuotas į pieno ekvivalentą.

Tam galbūt paprieštarautų žmonės, besilankantys turguose ir ūkininkų turgeliuose, kur randa visai nemažai ūkininkų ūkiuose pagamintų sūrių, pieno, grietinės ir kitokių produktų. Tačiau statistika negailestinga: 2015–2016 m. tiesiogiai vartoti parduoto pieno ir jo produktų kiekis sudarė per 35 tūkst. t, 2023–2024 m. buvo kritęs iki 19,6 tūkst. t, o 2024–2025 m. ūgtelėjo iki 21,46 tūkst. t. Valstybinės maisto ir veterinarijos  tarnybos (VMVT) duomenimis, registruotų mažais kiekiais gyvūninius maisto produktus gaminančių subjektų 2017 m. buvo 336, o 2025 m. – 232.

Aplinkybės, kodėl smulkieji sūrių spaudėjai ir kitokių pieno produktų gamintojai pasitraukia iš rinkos, gana įvairios – tai ir konkurencija, ir investicijų stoka, ir vartotojų inertiškumas, ir aukšti veterinarijos reikalavimai, ir darbuotojų stygius.  

Pasikeitė prioritetai

Prieš kurį laiką Plungės r. ūkininkė Sandra Kaktienė spaudė sūrius, kuriems pirkėjų tikrai nestigo, jų užsisakydavo ir vietos gyventojai, ir klaipėdiečiai. Ir dabar ūkininkei skambina žmonės ir prašo sūrių, tačiau moteris teigė pieno perdirbimo savo ūkyje jau atsisakiusi.

„Paklausa tikrai buvo, rankomis jau nebepajėgėme prigaminti sūrių, reikėjo plėstis, pirkti įrangą. Tam reikėjo paramos, bet pagalvoję nusprendėme, kad geriau investuoti į pieno ūkį, nes mes jį dar tik stiprinome, modernizavome. Taip sūrių gamyba liko nuošalyje, bet griežto taško dar nededame, sūrių atsisakėme tik kol kas“, – redakcijai aiškino S. Kaktienė.

Ji pastebėjo, kad aplink yra smulkiųjų pieno gamintojų, kurie spaudžia sūrius ir gamina kitus pieno produktus, ir tai leidžia jiems išlaikyti karves bei išlikti pieno gamybos rinkoje. Kai krenta pieno supirkimo kainos, smulkiesiems išgyventi darosi labai sudėtinga, nes jiems už žaliavą mokama mažiau.

„Yra tam tikros grupės vartotojų, kurie labai vertina natūralų maistą. Tam poreikis tikrai yra, ir mums viskas sekėsi gerai, tik pasikeitė mūsų ūkio prioritetai“, – patikino „Ūkininko patarėjo“ pašnekovė. Kartu ji pridūrė, kad savo pagamintus produktus reikia mokėti reklamuoti, o ūkininkams, kitaip nei verslininkams, tokių savybių ir pristinga.

Tapo saugikliu

Kitaip pieno produktų perdirbimas susiklostė Rokiškio r. ūkininkui Sauliui Jasinevičiui. Jis nuo 2008 m. tęsia iš tėvų ir senelių perimtą pieno gamybą, laiko apie 200 karvių, taip pat turi ir pieno perdirbimo cechą. Papildomų rūpesčių ir darbo daugiau, tačiau pieno gamintojas nesigaili įkėlęs koją į perdirbimą. Jo ūkyje spaustų sūrių ir kitų pieno produktų galima įsigyti prekybos centruose, kur didžiausią dalį savo produkcijos ir parduoda. Bet iki tokios patogios realizacijos buvo nelengvas kelias.

S. Jasinevičius atkreipė dėmesį, kad tuo laiku, kai būna palankios pieno supirkimo kainos, pieno perdirbimo cechą galima būtų ir uždaryti. Bet pieno gamintojai puikiai žino, kad po pakilimo prasideda kainų nuosmukis ir tada pajamos iš pagamintų pieno produktų būna labai reikalingos. „Tikrai pernai mums perdirbimas nebuvo taip reikalingas, galėjome jį uždaryti ir būtų buvę mažiau rūpesčių. Bet šiemet – jau yra paspirtis. Pieno produktų perdirbimas – saugiklis, leidžiantis stabilizuoti pajamas“, – ŪP tvirtino rokiškėnas.

Aišku, ūkyje perdirbamas žalio pieno kiekis nedidelis – 1,5 t per dieną. Tiek leidžiama pagal veterinarijos reikalavimus. Anksčiau leido tik 1 t. Tokiais metais, kai pieno supirkimo kainos būna apverktinos, ūkininkai ryžtųsi ir daugiau perdirbti, bet VMVT to neleidžia.

Konkurentų beveik neliko

S. Jasinevičius neslėpė, kad, norint patekti į pieno produktų rinką, reikia daug kantrybės ir laiko. Taip pat svarbi yra ir produkto reklama, pateikimas. Kaimiška produkcija savaime gali būti geresnė ir natūralesnė, bet pirkėjui reikia apie tai papasakoti. „Pirkėjas nori žinoti ir apie produktą, ir apie gamintoją. Turi jį įsidėmėti, įvertinti produkto kokybę, kad jis natūralus, be sintetinių priedų“, – aiškino ūkininkas. Jis užsiminė, kad 2008 m. aplink buvo daug ūkininkų, kurie spaudė sūrius, gamino varškę, grietinę ir kitus produktus ir vežė juos parduoti į turgus, o dabar to nebeliko. Kokia priežastis? „Labai dideli reikalavimai – reikia išlaikyti kokybę ir tai gana sudėtinga. Be abejo, daug pastangų reikia norint įeiti į rinką. Mums tam prireikė mažiausiai 5-erių metų“, – teigė S. Jasinevičius.

Patirtis skirtinga

Skirtinga ir didesnių pieno produktų gamintojų patirtis. Pavyzdžiui, Kupiškyje įsikūręs pieno gamintojų kooperatyvas „Pieno puta“ buvo įsigijęs Bagaslaviškio pieninę, tačiau per šešerius metus pieno perdirbimo veiklos „atsikando“ ir jos atsisakė. Anot kooperatyvo direktorės Juratės Dovydėnienės, tam priežasčių buvo ne viena. „Su Bagaslaviškio pienine mes buvome per dideli produkciją pardavinėti turguje ir per maži, kad konkuruotume parduotuvėse su inovatyviomis ir patyrusiomis stambiomis pieno perdirbimo įmonėmis. Be to, perdirbimui yra reikalingos nemažos investicijos, kurios greitai neatsiperka“, – ŪP yra minėjusi „Pieno putos“ vadovė.

Kalvarijos savivaldybėje veikianti ŽŪB „Šaltekšnis“ jau ne vieną dešimtmetį gamina įvairius pieno produktus, kurie vertinami vartotojų. Bendrovė galvijų nelaiko, žalią pieną superka iš ūkininkų – maždaug po 20 t per dieną. „Mes jau ilgai dirbame ir esame pieno produktų rinkoje, bet išsilaikyti nėra taip lengva, nes tenka konkuruoti su didžiaisiais pieno perdirbėjais, o ūkininkams juk reikia normaliai mokėti už žalią pieną“, – ŪP kalbėjo „Šaltekšnio“ direktorė Iveta Ališauskaitė.

Arši konkurencija

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. vasario 6 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.