Sodininkai neskuba planuoti pelno

Permainingi šių metų orai sukėlė nemažai nerimo sodininkams. Žiemą apšalo obelys, pavasarį gąsdino šalnų tikimybė, o kai sodai pražydo, ir vėl džiaugsmo nebuvo labai daug – dėl šaltų orų žydėjimas vėlavo ir nebuvo gausus, tad koks gali būti sodų derlius, prognozuoti kol kas anksti.

Reikia palaukti

„Kokie bus metai, prognozuoti anksti, nes sodai dar tik baigia žydėti. Šiandien didesnių nuostolių nematyti, kai kuriuose versliniuose soduose yra pašalimų. Vieni nuo šalnų, kiti – po žiemos šalčių. Reikia palaukti obuolių užuomazgų, tada bus galima bent iš dalies kalbėti apie būsimą derlių“, – sako Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ prezidentė Vitalija Kuliešienė.

Šiaurės Lietuvoje, Pasvalio rajone, esantys „Aukštikalnių sodai“ taip pat susidūrė su speiguotos žiemos pasekmėmis. Bene labiausiai iš Aukštaitijos sodininkų 200 hektarų plote auginamų veislių ‘Ligol’, ‘Auksis’, ‘Delikates’, ‘Bogatyr’ nukentėjo nauja lietuviška žieminių obuolių veislė ‘Skaistis’.

„Truputį nuliūdino naujovė. Veislės ‘Skaistis’ obelimis esame užsodinę apie 5 hektarus sodo. Kaip stipriai obelims pakenkė šaltis, paaiškės iki Joninių. Tada bus aišku, kas atsigavo, kas nunyko. Veislės ‘Šampinion’ obelys gerai atsigauna. Matysime, kaip bus su naująja“, – apie žiemos šalčio padarytą žalą pasakoja UAB „Aukštikalnių sodai“ vadovas Arvydas Paškevičius. Jo teigimu, po praėjusių metų gero derliaus šiemet žydėjimas kiek menkesnis. Sodininkas džiaugiasi, kad šiemet pavyko išvengti šalnų, lietaus pakanka. „Nuotaika tikrai nebloga. Metus baigėme be didelių nuostolių, ko daugiau reikia – duonai liko“, – optimistiškai nusiteikęs „Aukštikalnių sodų“ vadovas.

Apie vėluojantį sezoną kalba ir vienintelio verslinio sodo Pietų Lietuvoje – UAB „Luksnėnų sodai“ direktorius Vaidas Stanaitis. „Vasara jau prasideda, o sodai dar nebaigę žydėti, gal išskyrus ankstyvesnes obelų veisles. Galiu drąsiai sakyti, kad dėl šaltų orų kokiomis dviem savaitėmis viskas vėluoja. Šalnų nebuvo, bet dėl vėsaus oro sodų žydėjimas nėra gausus. Pašalimų po žiemos yra, tačiau, turint didelį sodą, tai normalu. Jų padaryta žala nėra didelė“, – pasakoja V. Stanaitis.

Pasitelkė kamanes

Anot „Luksnėnų sodų“ direktoriaus, dalis beveik 200 hektarų sodų paveldėta iš sovietinių laikų. Todėl sodas nuolat atnaujinamas, taikomos šiuolaikiškos technologijos, ieškoma naujų obelų veislių. Luksnėniškiai kasmet pasodina po kelis tūkstančius naujų medelių, kad kuo greičiau atsigautų po buvusių nepalankių metų.

Šiemet dzūkai taiko dar vieną naujovę – atsižvelgę į mokslininkų rekomendacijas, soduose apgyvendino olandiškas kamanes. „Eksperimentui parsisiuntėme dešimt aviliukų. Kiekviename jų gyvena trys šeimos, vadinamasis tripolis. Viena šeima gali apdulkinti 1–2 hektarų plote esančias obelis“, – naujovę Lietuvos soduose pristato V. Stanaitis.

Olandiškos kamanės apgyvendintos 15 hektarų plote. V. Stanaitis tikisi, kad pasitvirtins kamanių darbštumas ir, kaip prognozuojama, jos padidins obuolių derlių 20 proc. Kamanės kaip apdulkintojos naudojamos ir kitų Europos šalių soduose, nes yra darbštesnės už bites, skraido ir esant apniukusiam orui, ir net lynojant lengvam lietui. Tiesa, norint kasmet gauti didesnį derlių, jų aviliukus reikės pirkti kasmet, nes šie darbštūs vabzdžiai dirba tik vieną sezoną.

„Jei matysime ženklų kamanių darbo rezultatą, o dabar atrodo, kad jos labai rimtai dirba, kitais metais pirksime daugiau, nors jos nepigios. Vienas aviliukas, kuriame gali gyventi iki 1 800 kamanių, kainuoja 150 eurų“, – atvirauja V. Stanaitis.

Plėtra įstrigusi

„Pastaruoju metu Lietuvoje versliniais sodais užsodinta per du tūkstančius hektarų žemės. Didžiausia jų koncentracija – Panevėžio ir Kaišiadorių rajonuose. Pietų Lietuvoje „Luksnėnų sodai“ yra vieninteliai, be pavienių sodų po hektarą, nes ten žemės sodams prastos“, – sako V. Kuliešienė.

Asociacijos „Vaisiai ir uogos“ prezidentei nerimą kelia tai, jog, savais obuoliais užimant tik apie trečdalį rinkos, sodų plėtros beveik nėra. „Tai yra labai didelė problema. Dabar sodininkystė yra tiesiog nustumta į šalį, visai nevertinama. Neatsižvelgiama į tai, jog įdarbiname daug žmonių, sumokame didelius mokesčius į valstybės biudžetą. Tarkime, kai šalnos nuniokojo sodus, paramą gavome tik po dvejų metų, o kitų šalių sodininkams pagalba buvo suteikta nepalyginamai greičiau. Neadekvatus ir 21 proc. PVM. Lenkijoje ir Latvijoje jis siekia 5 proc. Kaimyninių šalių politikai nebijojo nustatyti 5 proc. PVM, o mūsiškiai negali. Jie niekaip nesupranta, kodėl sodininkams reikia mažesnio PVM, nesupranta, kad pusė pajamų išeina darbo užmokesčiui, nes obuolius reikia nuskinti rankomis. Viso to pasekmė – sodo kūrimas ūkininkams yra visiškai neverslinis dalykas, nes mes rinkoje nekonkurencingi“, – atkreipia dėmesį asociacijos prezidentė.

Anot V. Kuliešienės, nauji nei sodininkystės ūkiai, nei pavieniai ūkininkai nesikuria. Lietuvos verslinių sodų asociacijoje yra 5 ūkininkai, kurie pasisodinę iki 30 hektarų sodų, o kiti net nebando.

Sodų įveisimas labai brangus, o parama menka, tvirtina V. Kuliešienė. Esą niekas neįžvelgia skirtumo: ar pasėti grūdus, ar daržoves ir rudenį derlių nuimti, ar investiciją daryti 20–25 metams. Jos nuomone, sodininkai, įsikūrę buvusiose sovietinėse sodininkystės bazėse, jaučiasi tvirčiau, nes dalį sodų turi su sėkliniais poskiepiais, derančiais 50 ir 100 metų. Jie turi galimybę įveisti naujus plotus ir juose auginti desertinius obuolius.

„Žmonės sodininkystės srityje dirba iš idėjos, nes juk neišrausi pasodinto sodo, o galiausiai kyla klausimas, ką vietoj jo sodinti. Vienam hektarui reikia labai daug rankų darbo. Be jo nei nugenėsi šakų, nei nuskinsi obuolių. Kai kas gali ir mąsto, kad galima skinti mechanizuotai, bet Lietuvoje yra tik vienas kombainas Biržų rajone. Skinant juo, turi dirbti vienas traktorininkas ir dar 5–6 žmonės prie jo. Tai sparčiau, tačiau be rankų darbo ir naudojant techniką neapsieinama“, – tikina V. Kuliešienė, neslėpdama, jog daug problemų išsispręstų, jei būtų tinkamai sutvarkyta įstatymų bazė. Tuomet nereikėtų vargti nei dėl derliaus realizacijos, nei dėl gamtos stichijų padarytos žalos atlyginimo, nei dėl darbininkų stygiaus sezono metu. Ir perdirbimui turėtų būti skiriama daugiau dėmesio, nes sodininkui savo lėšomis įsirengti perdirbimo cechą sunku.

Rita KRUŠINSKAITĖ

ŪP korespondentė

Autorės ir Alytaus r. savivaldybės administracijos nuotraukos

2021-06-04