Sodybos šeimininkei iki senatvės gėlės – visas gyvenimas

Nors sodybos šeimininkė jau garbaus amžiaus, bet ji vis nerimsta – reikia daug augalų, akmenų, dar kokio vandens telkinuko. Taip buvo, kai gyveno su vyru Antanu. Tada abu sodybą puoselėjo.

– Vyras pirmutinį pasodino kaštoną, kuris dabar užaugęs didžiulis, – rodo močiutė.

– Jis tėčiui, kurio dveji metai nebėra, buvo kaip Grainio liepa. Šio kaštono net genėti neleido, – prisimena dukra Vita.

O keturios pušys skirtos kiekvienam Butkų vaikui.

– Vidas gimė Naujasodyje, Nijolė ir Romas – Baluškiuose, Vita – Daujėnuose, – pasakoja Danutė Butkienė, pati Naujasodžio vienkiemyje Kripaičių šeimoje iš penkių seserų buvusi jauniausia ir vienintelė likusi.

Antanas Butka buvo kilęs iš Orijos vienkiemio. Ketverių metų neteko mamos, šešerių – bobutės, užaugino kaimynas senelis.

– Į Daujėnus iš Baluškių atsikraustėm apie 1970-uosius. Mūsų sklypas – miestelio pakrašty. Namus statėmės iš Biržų girioje vėjo išverstų medžių. Vyras buvo prie statybų, ir su traktoriumi dirbo. Tvenkinį išsikasė. Turėjom mašiną, kurią prisikraunam laukuose ir palaukėse rastų gražesnių, įdomesnių akmenų ir vežamės į savo sodybą, – Danutė atskleidžia, kad abu su vyru kūrė šį grožį.

Jis labai mylėjo gyvūnus, sodyboje turėjo būti ir inkilų, ir lesyklėlių.

– Mėgo katiną pagniaužyti, – šypteli dukra.

Anūkė Paulina be galo šiltai prisimena senelį:

– Jis labai skaniai gamindavo. Būdavo senelio sekmadienio pietūs. Per Antanines visada prikasdavo jau šviežių bulvių, kurias kepdavo orkaitėje. Dabar dėdė Vidas irgi gardžiai gamina, ypač kazane.

– Kokią karką ištroškina labai skaniai, – pripažįsta močiutė.

Sūnus kartu gyvena, turi neįgalumą, padeda tvarkyti sodybą, pjauna žolę, ravi. Paulinos vaikystės vasaros prabėgo pas senelius, prie gėlių:

– Senelis labai rūpinosi, kad močiutei būtų patogu gėlynus prižiūrėti – po keliais ką nors patogiai pasidėti, kėdutė atsisėsti… Jis ir dainuodavo. Kartu traukdavom „Žemėj Lietuvos“.

– O prieš Sekmines tėčiui šventas reikalas būdavo padaryti alaus, – prisimena Vita.

Šventas reikalas ir per Kūčias susirinkti visai šeimai – vaikams ir anūkams. Privalo griežtai, kur bebūtų. Prie stalo sėsdavo šešiolika žmonių.

– Šiandien likom keturiolika. Nebėra tetuko ir žento, sesers vyro, – atskleidžia Vita.

– Mano Antanas tikėjosi sulaukti aštuoniasdešimties, bet mirė 78-erių. Vėžys suėdė, – liūdnai tarsteli močiutė Danutė Butkienė.

Ji džiaugiasi šešiais anūkais, dviem anūkėmis ir dviem proanūkėmis:

– Jau yra ir Danijoje, dabar anūkas krepšininkas – Amerikoje.

Kadangi močiutė mėgsta akmenis, vaikai iš kelionių į kolekciją atveža bent mažų akmenukų – iš Turkijos, Egipto, Gruzijos, Islandijos, Danijos, Graikijos, Lietuvos pajūrio… Kolekcijoje yra net Islandijos lavos.

– O aš iš Turkijos vežiau nelegaliai, – šypsosi Paulina.

Šį pavasarį močiutė sodyboje griuvo ant akmenų ir stipriai susižeidė veidą. Vaikai grasina viską užversti, bet puikiai žino, jog gėlės – visas jos gyvenimas. Beje, prie senelio čia ir fontanai tryško.

– Rožės mano labai mėgstamos, aš jų vis prisodinu, – rodo močiutė. – Hortenzijos, vyrui patiko kanai. Jurginais žaviuosi, bet juos sunku per žiemą išlaikyti. Būdavo daug pakabinamų gėlių. Man labai gražu, kai nupjauta pieva apsipila rusvai baltais dobiliukų žiedais.

Senoji daujėnietė pripažįsta:

– Turiu sveikatos ar ne – gėlių reikia! Aš laistau, vaikai, anūkai ravi.

– Močiutė augina ir kambarinių gėlių, net mirštančias reanimuoja, – išduoda Paulina.

Anūkas Simas padovanojo bonsą, kurį kasdien reikia nupurkšti vandeniu. Jei tik nenupurškia, pradeda kristi lapai.

Be to, močiutė mėgsta gražiai megzti, nerti, todėl anūkė ir pastebi, kad ji prie meno.

Laisvalaikiu Danutė Butkienė sprendžia kryžiažodžius, skaito daug spaudos.

– Laikraščiai įskrenda tiesiog pro atvirą langą, – šypsosi močiutė dėl puikaus spaudos pristatymo.

– Mūsų močiutė ir šiuolaikine technika moka naudotis – indaplove, televizijos reklamas prasuka, – atskleidžia Paulina.

O ką Danutė Butkienė gyvenime dirbo?

– Nuo šešiolikos metų melžiau karves, vėliau dirbau prie kiaulių, galiausiai nešiojau paštą, Daujėnų medicinos punkte dirbau sanitare, tuomet čia dirbo Irena Trinskienė, – prisimena močiutė. – Dabar džiaugiuosi labai gerais vaikais, kaimynais, draugėmis. Pasiskambinam ir su Baluškiuose gyvenančiom, o mano gimtajame Naujasodyje likusi vienintelė gyventoja.

Asta BITINAITĖ / DARBAS