Spalvotos morkos – nauji skoniai

Kaišiadorių rajone, Kruonio seniūnijoje, įsigytoje sodyboje jau penktą sezoną šeimininkauja Aistė ir Edmundas Leonaičiai, įkūrę „Laimingų daržovių ūkį“. Jame puikuojasi daugybė spalvotų morkų, pomidorų, bulvių ir burokėlių. Šįkart stabtelėkime prie morkų lysvių: kokių naujų veislių pavyko užauginti ir kaip jų skonį keičia spalvos?

„Kai tik įsigijome sodybą ir planavome, ką sėsime daržo lysvėse, ieškojome veislių, kurios būtų patikrintos, pasižymėtų geru skoniu ir būtų spalvotos, – atkreipė dėmesį A. Leonaitienė. – Taip į mūsų ūkį atkeliavo geltonos, raudonos, juodos, baltos ir violetinės morkų veislės. Skirtas laikyti per žiemą sėjame vėlai, po Joninių, mechanizuotai ir su nedidele sėjamąja. Puikiai užauga iki derliaus nuėmimo ir gerai laikosi.“

Ūkio žemėje, kurioje dominuoja prie­smėlis, morkos auga labai gerai. Jokiomis mineralinėmis medžiagomis netręšia, tarplysviai mulčiuojami nupjauta žole, o dirva pagerinama kompostu ir kita organika. Užsitęsus sausroms, tenka palaistyti.

Derlių šeimininkai sandėliuoja senoviškai: lauke, kaupuose, kuriuose morkos ir burokėliai labai gerai išsilaiko iki pavasario. Kovą Leonaičių šeimyna dar gardžiavosi ūkyje augintomis morkomis. „Didžiausia problema, kad mūsų auginamos daržovės skanios ne tik mums, bet ir lauko pelėms, pelėnams. Tenka su jais dalytis derliumi“, – apgailestavo ūkio šeimininkai.

Kaip Leonaičiai šias spalvotas morkas naudoja šeimos stalui? „Gaminame skanias salotas, morkas kepame orkaitėje, užkandžiaujame, spaudžiame sultis, – atsako Aistė. – Taip valgome ir jaunus morkų lapelius, kurie pasižymi švelniu skoniu. Morkų lapelius naudojame ir šviežius (pesto padažui, salotoms, padažams, pabarstyti ant keptų daržovių, sriuboms papuošti), ir virdami sriubas, troškinius.“

Veislių margumynas

‘Gniff’. Reta paveldo veislė iš Šveicarijos Ticino regiono, atrasta 1950 m. viename Alpių kaimelyje. Šiai morkų veislei būdinga šviesiai violetinės spalvos odelė ir šviesus vidus. Tai vėlyva veislė, vegetacijos laikotarpis užtrunka apie 130–140 dienų. Šveicarai šias morkas mėgsta marinuoti su petražolėmis, česnakais ir alyvuogių aliejumi. Verdant spalva šiek tiek išblunka. Puikiai laikosi žiemą.

‘Küttiger’. Sena veislė (spėjama, kad atkeliavusi iš Afganistano), bet išsaugota Europoje vietinių Šveicarijos ūkininkų. Ji skaičiuoja jau daugiau kaip 300 metų. Tai stambios sniego baltumo morkos, pasižyminčios švelniu ir subtiliu skoniu. Ši vėlyva veislė užauga per 120–140 dienų. Gerai išsilaiko per žiemą.

‘Lila Lu’. Tamsiai violetinės morkos su oranžine šerdimi. Šios veislės morkos pasižymi saldžiu skoniu, todėl labai mėgstamos vaikų. Puikiai tinka salotoms, kepti orkaitėje. Kadangi odelėje gausu antocia­nų, ruošiant jas vertėtų gerai nuplauti ir neskusti odelės.

‘Uzbek Golden’. Jau pats pavadinimas sufleruoja, kad ši morkų veislė yra kilusi iš Vidurio Azijos. Morkos yra geltonos ir įdomios formos – storos ir bukos. Traškios ir sultingos, pasižymi saldžiu skoniu. Labai tinka valgyti šviežias, spausti sultis, būtent be jų neįsivaizduojamas uzbekiškas plovas.

‘Black Nebula’. Tai viena tamsiausių morkų veislių, išsiskirianti ne tik tamsia išore, bet ir tamsiu vidumi. Jos ankstyvos, užauga per 75 dienas. Puikiai tinka valgyti tiek šviežias, tiek ir virtas, nes spalva išlieka ir apdorojus aukštesnėje temperatūroje. Išspaustos sultys būna raudono vyno spalvos, o įlašinus citrinos sulčių, tampa ryškiai rausvos. Jose yra daug antocianų, kurie pasižymi ne tik geru poveikiu sveikatai, bet ir veikia kaip dažikliai, netgi nudažo kitas kartu verdamas daržoves. Šią savybę galima panaudoti marginant kiaušinius Velykoms. Dėl dažomųjų savybių šios tamsios morkos mėgstamos vaikų. Skonis laikui bėgant kinta, todėl patartina suvalgyti rudenį, nes ilgai laikyti netinkamos.

Aistės Leonaitienės nuotraukos

Susijusios temos - skaitykite: morkų veislės, morkų receptai; daržininkystė; daržovės; tvarumas;