Ashburn +27,1 °C Mažai debesuota
Trečiadienis, 12 Bir 2024
Ashburn +27,1 °C Mažai debesuota
Trečiadienis, 12 Bir 2024

Stovintis tarp dangaus ir pragaro vartų

2023/08/18


Pasvalys („Darbas“). Iš Pasvalio kilęs Vilniuje gyvenantis bei ugniagesiu gelbėtoju dirbantis Aurelijus Lipinskas puoselėja senovinį ginklakalių amatą.

Pirmoji pažintis su Aurelijumi buvo neakivaizdi. Kai ruošiau straipsnį apie pasvalietį Karolį Gražinį, kuris su Lietuvos rinktine JAV vykusiose Stipriausio ugniagesio gelbėtojo pasaulio čempionate iškovojo antrą vietą, vyro namuose greta kitų trofėjų buvo ir įspūdingas vardinis ugniagesio kirvis. Tada ir sužinojau, jog juos ir unikalius peilius, gamina Vilniuje gyvenantis bei ten ugniagesiu gelbėtoju dirbantis Aurelijus Lipinskas gimęs ir augęs Pasvalyje.

A. Lipinskas už išgelbėtą gyvybę yra apdovanotas Ugniagesio gelbėtojo žvaigžde, o 2017 metų sausio 20 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo konkurso „Herojai tarp mūsų“ nugalėtojus, tarp kurių įvertintas buvo ir Aurelijus, išgelbėjęs ne vieno žmogaus gyvybę. Ir tai tik dalis apdovanojimų.

Tik mūsų pokalbis bus ne apie heroizmą, o apie specifinį darbą (Aurelijaus specializacija – chemija, radiacija ir biologija) bei nepaprastą hobi – ginklakalystę, kuriam kraštietis skiria didžiąją laisvo laiko dalį.

Panevėžyje pasigedo veiksmo

Užsukęs į mūsų redakciją Aurelijus šypteli:

– Man čia kiekvienas kampas pažįstamas. Šiose patalpose kažkada veikė buitinis, kuriame dirbo tėtis ir mama. Visa vaikystė prabėgo čia.

Vyras ugniagesio uniformą vilki jau dvidešimt trečius metus. Ketverius metus dirbo Panevėžyje, vėliau persikėlė į sostinę.

– Panevėžyje man pritrūko veiklos. Vilniuje daugiau gaisrų, daugiau incidentų, daugiau veiksmo.

Pirma specializacija – pramoninis alpinizmas. Kaip pats juokauja, yra išvaikščiojęs visus Vilniaus stogus. – Kažkuriuo momentu keitėme specializaciją. Buvo pasirinkimas arba tęsti tai, ką jau moki, ar rinktis ką nors naujo. Pasirinkau „purvinus“ dalykus – chemiją, radiaciją, biologiją. Patekau į tinkamą „šaiką“, pradėjau domėtis, gilintis. Užkabino.

Gyvsidabris

Kaip pasakoja ugniagesys gelbėtojas, nuolatinis mokslas, žinių atnaujinimas, naujos įrangos įsisavinimas – jo kasdienybė.

– Tai nuoseklus procesas, sistemingas darbas tam, kad būtų atidirbti veiksmai, kuriuos vėliau būtų galėtum panaudoti praktikoje.

Dujų nuotėkiai, išsilieję lakūs skysčiai, neaiškios kilmės medžiagos – tai tos vietos ir įvykiai į kuriuos pirmiausia atvyksta Aurelijus su kolegomis.

– Vieni dažniausių iškvietimų – medicininio gyvsidabrio surinkimas. Kartais netrunkam sutvarkyti, bet pasitaiko ir išskirtinių atvejų. Būna žmogus gyvsidabrį nuleidžia į unitazą. Santechnika brangi, prašo ją išsaugoti, tad tenka kelias valandas krapštytis, kol viską sutvarkai. Tai čia mažas kiekis iš sudužusio termometro. Yra tekę surinkinėti litrą, tai – 13 kilogramų (gyvsidabris – vienas sunkiausių metalų) išsiliejusio ir į milijoną dalelių išsiskaidžiusio skysto metalo. Darbas truko keturias paras. O patalpos gyvenimui buvo tinkamos tik po kelių mėnesių. Iš kur toks kiekis? Žmonės kažkada buvo įtikėję, jog ateis laikas, kai gramas gyvsidabrio savo kaina prilygs gramui aukso, todėl ir kaupė. Dažniausia šampano buteliuose, nes jie vieninteliai galėjo atlaikyti sunkų metalą. Dabar bando atsikratyti. Skambina ir savęs neidentifikuodami pasako, kur paliko. Gerai, jei indas nesudužęs.

Yra Aurelijui su kolegomis tekę tvarkyti ir didelį išsiliejusio amoniako kiekį. Tuomet nedaug truko, kad būtų evakuota dalis sostinės gyventojų.

– Tačiau žinant, kokia tai yra medžiaga, kaip veikia, kaip neutralizuojama, to neprireikė. Nors įvykio padariniams likviduoti prireikė kelių parų.

Kaip rodo kraštiečio praktika, naivus žmonių elementarių saugumo priemonių nesilaikymas gali būti labai skaudžių nelaimių pasekmė.

– Kokių tik „kokteilių“ neprimaišo žmonės namuose. Valikliai, balikliai… Instrukcijos neskaito. Pabando išvalyti vonią viena medžiaga – neišsivalo. Ant viršaus pila antrą, trečią… Žiūrėk – ir rūksta dūmai. Ne tik apsinuodija, bet yra pasitaikę ir mirtinų atvejų.

Pusiausvyra

Provokuoju pašnekovą. Šokti į degantį namą ar lipti ant stogo – tikra adrenalino bomba. O kas tokio jaudinančio gali būti sėdint susirietus ant grindų ir renkant gyvsidabrio lašelius?

– Tiesą pasakius, visiškai neseniai į septintame aukšte buvusį butą teko leistis iš devinto, nes nebuvo kitos galimybės padėti žmonėms. O renkant gyvsidabrį adrenalino nė kiek ne mažiau. Įsivaizduokite – jūs su pilna apsaugine apranga, su kvėpavimo apsaugos priemonėmis. Karšta, trūksta oro, ribotas matomumas, o jūs turite apžiūrėti kiekvieną kampelį, kiekvieną lentų plyšį. Ir taip kelias valandas ar net dienas. Tai – milžiniškas iššūkis.

Paklaustas, ar turi baimės jausmą, Aurelijus susimąsto.

– Baimės jausmą turime visi, tik jis pasireiškia skirtingai. Vieni bijo aukščio, kiti tamsos ir t. t. Visi mes ko nors daugiau ar mažiau bijom – tai natūralu. Viskas, kas yra neįprasta, kas išmuša mus iš komforto zonos – baugina. Tas pats ir su gaisrais. Ugnis, nežinomybė einant į uždūmintą patalpą ar artinantis prie nežinomos cheminės medžiagos – visa tai kelia nerimą. Tik tokiose situacijose neleidi baimei užvaldyti ir įjungi viską, ką turi galvoje, kaip reikia elgtis tokiose situacijose. Adrenalinas man patinka, tačiau nesu labai didelis jo fanas. Ir jei darbe jo būna sočiai, tai namuose stengiuosi apsupti save ramybe, taip bandydamas išlaikyti pusiausvyrą.

Nedvejojo nė akimirką

Statutiniu pareigūnu dirbantis vyras uniformos nenusivelka ir laisvu laiku. Tiksliau – ugniagesio uniformą pakeičia šaulio.

– Seniai kirbėjo mintis įstoti į Šaulių sąjungą, bet vis kažkaip atidėliojau. Tačiau vos prasidėjo karas Ukrainoje, pirma mintis buvo – reikia eiti. Džiugina, kad priesaiką daviau kartu su daugiau nei 1 200 naujai atėjusių šaulių.

Aurelijus pasakoja, kad šioje organizacijoje iš karto rado sau vietą ir džiaugiasi galintis VRM sistemoje įgytomis žiniomis bei įgūdžiais dalintis su šauliais.

– Žmonių evakuacija, virvių rišimas, nukentėjusiųjų transportavimas, perkėlimas per upes – tai tos žinios, kurias perduodu kolegoms ir kurios bus tikrai naudingos ir pravers (geriau – nepraverstų). Mane žavi šaulių patriotizmas ir su kokiu azartu jie perima informaciją.

Atgaivinti ginklakalystės amatą

Aurelijus ant stalo deda naujausią savo darbą – elegantiškoje dėžėje supakuotą peilį-kapoklę su ašmenyse įspaustu bronziniu baltų saulės ženklu.

– Viskas netikėtai prasidėjo dar prieš pandemiją. Visą gyvenimą troškau išmokti dirbti su metalu, todėl, kai geras bičiulis kalvis pasiūlė pabandyti atsistoti prie žaizdro, iš karto sutikau. Pirma užduotis – iškalti tvorą. Turėjau automobilių remonto ir konstravimo patirties, tad darbas nepasirodė sunkus. Bet tvoros „nevežė“. Mane visada žavėjo istorijos apie senuosius Lietuvos ginklakalius. Tuos, kurie, kaip rašoma senose knygose, stovi tarp pragaro ir rojaus vartų. Norėjosi atgaivinti šį amatą.

Vyro teigimu tikrų ginklakalių Lietuvoje nėra daug. Vienas iš jų pagamino Aurelijui dujinį žaizdrą.

– Pirmuosius peilius gaminau iš to, kas pasitaikė po ranka – automobilinių spyruoklių ir pan. Tačiau pradėjus gilintis į technologiją, labai greitai supratau, kad tik tinkamai pasirinkus bei tinkamai apdorojus metalą gaunami geri ginklai. Kai ginklą gamini iš bet ko – jis netinka niekur.

Metalo chemija…

Aurelijus iš dėklo ištraukia masyvų peilį, paima laikraštį ir brūkšteli per ašmenis. Į dvi dalis perpjauto popieriaus lapai nukrenta ant žemės. Iš šalies žiūrint atrodo, jog peilis net nepajuto pasipriešinimo. Pavojingai tobulas aštrumas.

– Galima būtų išbandyti ant rankos plaukelių, bet geriau nereikia. Jei sudrebės ranka, nupjausite ne tik gyvaplaukius, bet dalį odos, – juokiasi peilių meistras. – Tokiu peiliu labai patogu pjaustyti salotas ar mėsą. Tiesa, jei kartais iškristų iš rankų – ginkdie nebandykite jo gaudyti – galite likti be pirštų.

Aurelijaus gaminamiems peiliams būdingas preciziškas požiūris į smulkiausias detales.

Paimu peilį į rankas ir pirma mintis, kuri šauna į galvą – naudoti tokį virtuvėje – šventvagystė. Įrankis sunkus, tačiau dėl tobulo subalansavimo tarsi „prilimpa“ prie rankos svorį paversdamas privalumu, o ne trūkumu.

Pietų Amerikoje augančio geležinio medžio rankena, kalimo žymės, bičių vašku degtos anglies žymės…

Kiekviena detalė išdirbta iki tobulumo, tad netrunku pagauti save galvojant, jog mano rankose – meno kūrinys.

– Norėjau iššūkio, todėl pasirinkau įnoringą, sunkiai apdirbamą D2 markės plieną. Prireikė beveik dvejų metų, kad jį įvaldyčiau. Tai plienas, kuris kalamas tarp 969 ir 1 100 laipsnių temperatūros. Tai labai mažas intervalas. Metalą aš kaitinu 15–20 min., o kalti galiu tik penkias sekundes.

Meistras pasakoja, jog vieno peilio gamyba užtrunka maždaug dvi savaites. Ir kalba čia ne apie kelias valandas kalvėje vakarais, o apie aštuonių, ar net dvylikos valandų darbo dieną. Plienas normalizuojamas, kalamas, stabilizuojamas, grūdinamas. Ir kiekviena šio proceso dalis – tai ištisas technologinis iššūkis, kai labai svarbu temperatūra, laikas, cheminių bei fizikos žinių visuma ir t. t.

– Jei kažkur suklysi, ar kažką praleisi – metalas subyrės tarsi stiklas. Tačiau jei viską padarysi gerai – rezultatas bus labai įspūdingas. …

ir alchemija

Nesunku suvokti, jog tokie dirbiniai turi savo kainą. Tačiau pinigai dar ne viskas.

– Niekuomet negaminsiu peilio žmogui, kuris į tai nežiūri su pagarba. Jei žmogus nesugeba atsakyti į klausimą, kam jam reikalingas peilis, kur naudos ir kaip prižiūrės, aš galiu pasiimti savo gaminį ir išeiti lauk. Kiekvienas peilis tai prakaitas, kalbos, mintys, kurios yra įkaltos į metalą. Peilis – gyvas. Tai dalelė manęs. Kas negerbia peilio, tas negerbia mano darbo ir mano laiko.

Prieš keliolika metų Aurelijus ėmė gaminti ugniagesio kirvius, skirtus pagerbti į užtarnautą poilsį išeinančius kolegas.

Tai, ką pasakoja vyras – senųjų ginklakalių tradicija, kuri Aurelijui ypač svarbi. Kuriantis ginklą yra atsakingas už jį. Ne veltui buvo sakoma, kad ginklakaliai – stovintys tarp pragaro ir rojaus vartų. Tai yra – tarp mirties ir gyvenimo.

– Tikras ginklakalys niekuomet negamins blogiems kėslams skirto ginklo.

Kaip ir kiekvienas senas amatas, taip ir ginklakalystė yra apipinta mitais bei ritualais.

– Kai pradedu kalti naują peilį, barzdos nesiskutu, kol nebaigiu. Niekam negali skolinti įrankių, kuriais pradėjai gaminti peilį ir t. t.

Vienoje feisbuko grupėje Aurelijus buvo įvardintas kaip vienas geriausių Lietuvos peilių gamintojų.

– Dar tikrai ne geriausias. Dar tik pakeliui. Aš net savo įspaudo, skirto žymėti gaminius, neturiu pasidaręs. Savo darbų juo dar nedrįsčiau žymėti. Reikia tam tikrų žinių, tam tikro patirties lygio, kad galėtum save vadinti meistru, – šypsosi Aurelijus, maždaug savaitę neskustu veidu…

 

Viktoras STANISLOVAITIS/DARBAS

Asmeninio albumo nuotraukos

Dalintis