Ashburn +24,3 °C Dangus giedras
Sekmadienis, 16 Bir 2024
Ashburn +24,3 °C Dangus giedras
Sekmadienis, 16 Bir 2024

Sukako 75 metai, kai Alytaus rajone žuvo kovotojai už Lietuvos laisvę

2024/03/10


1949 m. kovo 7 d. Alytaus aps. (dabar – Alytaus r. sav.) Kalesninkų miške MGB vidaus kariuomenės 34-asis šaulių pulkas vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu buvo sunaikinti du Dainavos apygardos štabo bunkeriai.

2008 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) išleistoje knygoje Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas: Dainavos ir Tauro apygardos pateikti duomenys nurodo, kad...

Viename – Dainavos apygardos štabo – bunkeryje MGB agentai Rytas (Algirdas Skinkys) ir Varnas (būsimas garsus LSSR poetas Kostas Kubilinskas) nušovė miegantį Šarūno rinktinės vadą, nuo 1948 m. spalio mėn. laikinai ėjusį Dainavos apygardos vado pareigas Benediktą Labėną (Labenską)-Kariūną. Kitame – Kazimieraičio rinktinės štabo – bunkeryje žuvo Dainavos apygardos vado pavaduotojas ir Kazimieraičio rinktinės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, Kazimieraičio rinktinės ir Geležinio Vilko tėvūnijos štabo viršininkas Viktoras Kazlauskas-Vanagas, šios tėvūnijos būrio vadas Jonas Kazlauskas-Šermukšnis ir skyriaus vadas Petras Šilanskas-Labutis.

Žuvusiųjų palaikai buvo niekinti MGB Alytaus aps. skyriaus kieme. Jų užkasimo vieta neišaiškinta.

2002 m. LGGRTC išleistoje knygoje Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis taip aprašoma šių partizanų žūtis:

„Bekalbant Audrūnas (Mikas Babrauskas) pastebi plentu važiuojant sunkvežimius su kariuomene. Žiūrim abu į plentą. Apie 150 m. nuo mūsų plentu važiuoja nenutrūkstama virtinė sunkvežimių. Pirmutiniuose sėdi mongolai su baltais apsiaustais. Pašaukiu Guobą (Vaclovą Petrauską). Mašinos vis juda pert 50 metrų atstumu viena nuo kitos.

– Aštuonios, devynios... dvylika... – skaičiuojam. Visos pilnos mongolų. „Kurgi jie važiuoja?“ – staiga pagalvoju aš. Mūsų dėmesį patraukia dvi šarvuotos mašinos, riedančios kolonos viduryje. Po to vėl sunkvežimiai. Mane apima nerimas. Jeigu šitie sunkvežimiai važiuoja, tai tik ant mūsų galvų! Mums arba šilams! Bet ne, jokiu būdu ne šilams. Tai mūsų, Kalesninkų, miškui. Paskutinėmis dienomis prie miško nušauti keli šnipai, be to, šis miškas dar nuo rudens nekrėstas. Pasižiūriu į laikrodį. Pusė pirmos. Vadinasi, šiandien būtų per vėlu krėsti mišką. Krata prasidės ryt, o šiandien mongolai apsups mišką [...].

Vėl sulendam į bunkerį. Vieversys (Julius Karpis) su Guoba abejoja, kad šitie rusai galėtų krėsti mūsų mišką. Nusprendžiam vakare galutinai apsispręsti: važiuoti ar ne. Pareis nuo to, ar mūsų ryšininkas bus pargabenęs popierių.

Nuvažiuojam pas ryšininką. Pasirodo, popierius dar nepargabentas. Teks laukti dar vieną dieną. Guoba su Vieversiu išeina parsinešti chalatų. Aš tuo tarpu piliečiams aiškinu sudėtingą tarptautinę padėtį [...]. Grįžta Guoba su Vieversiu.

– Baigta!.. Ties Žemaitėliais žmonės girdėjo sprogimus ir šaudymus. Pasakoja, jog rado mūsų bunkerius, – prašnabžda Guoba.

Ši žinia tarytum perkūnu nutrenkia mane. Pasidaro silpna, ir kurį laiką tyliu. Dieve, Dieve, nejaugi rado mūsų bunkerius? Nejaugi visi žuvo, nejaugi mes netekom viso savo kelerių metų darbo vaisių? Aš nepajėgiu galvoti. Susivaldau ir liepiu šeimininkui ir Nemunui (partizanų ryšininkui) palikti mus vienus. Guoba pasakoja tai, ką girdėjo. Visas miškas buvo gulte apgultas. Apie 4 val. vakarop prasidėjo sprogimai ir šaudymas. Vienas sprogimas buvo toks didelis, jog žmonės už 4–5 km matė iškylant iš miško dūmus. Įvykio kryptį beveik visi nurodydavo vienodai: vieni į Lelionių pusę, kiti – į Žemaitėlių. Viena ryšininkė buvo atbėgusi perspėti mus, kad atgal nevažiuotume.

Aišku, užklupo mūsų bunkerius. Bet kurį? Žaibo (Vaclovo Voverio) ar mūsų? O gal abudu kartu? [...] Ko nors tikresnio niekas nežino. Vieni tik gandai. [...] Širdy lyg koks kirminas glūdi ir nuodija visą kraują. Žuvo viskas. Išdavikas ilgai mus sekė, kol pagaliau susekė. Dažnas vaikščiojimas turbūt išdavė mus. Prieš akis stovi Žaibas ir juokiasi, liūdnas, sunerimęs ir ligotas Kariūnas (Benediktas Labėnas (Labenskas), vos spėjęs įstoti į partizanų gretas partizanas Vilnis (Algirdas Skinkys), Kapsas (Kostas Kubilinskas),Vanagas (Viktoras Kazlauskas).

Betgi vienas dalykas atkreipia mūsų dėmesį. Žmonės pašnibždom kalba, kad pirmadienį apie 10 val. ryto Takniškių kaimo vieškeliu matę bėgant du civilius Alytaus link. Abu buvę tik su švarkais ir labai skubėję.

Aš iš pradžių nieko neįtariu. Tačiau Vieverys tuojau pastebi:

– Ar negalėjo Kapsas ir Vilnis nušauti miegantį Kariūną ir pabėgti į Alytų?

Nenoriu tikėti, tačiau kažkas panašu į tikrovę. Ne, jie negalėjo išduoti ir, be to, taip niekšingai, kaip klastingos gyvatės. Juk abu poetai, abu inteligentai, abu sielojosi mūsų tautos likimu. Galėjo išduoti Vanagą (Adolfą Ramanauską) ir mane, arba ir dabar, kai nebuvom išvykę. Aš nesu literatūros kritikas, tačiau tai, ką jie buvo atsivežę, buvo sukurta širdies, bet ne liežuvio... Aš netikiu. Tokios niekšybės, tokio velniško išdavimo dar nebuvo partizanų istorijoje. Judas šiuo atveju būtų toli pralenktas. Juk Kapsas tai nuoširdžiai rašė „Raudonąjį rojų“. Kam reikėjo rašyti, jeigu tada taip pat galėjo išduoti? Mintys, narpliojimai, svarstymai mane vėl apima. Kuo gi reikėtų pasitikėti, jeigu tokie žmonės išduoda?“.

LEMTINGĄJĄ 1949 M. KOVO 7 D. BUVO NUŽUDYTI

Benediktas Labėnas (Labenskas)-Kariūnas

Benediktas Labėnas -Kariūnas

Gimė 1918 m. vasario 20 d. Seinų aps. Lazdijų vls. Staidarių (Papėčių) k. Besimokydamas Seinų „Žiburio“ gimnazijoje Lazdijuose bendradarbiavo spaudoje – kūrė eilė­raš­čius, rašė prozą, publicistiką. Daug rašė į „Trimitą“, „Ka­riūną“ ir „Jaunąjį ūkininką“.1939 m. B. Labėnas buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Pirmosios sovietų okupacijos metu (1940 m. spalio 1 d.) jis baigė Ka­ro mo­kyk­lą. Buvo paleistas į karininkų atsargą, karininko laipsnis nesuteik­tas dėl politinių motyvų.

Nacių okupacijos metais tarnavo Lietuvos saugumo policijos Vilniaus apygardoje, tačiau darbas jam nepatiko ir 1943 m. jis įstojo į 3-iąjį lietuvių statybos ba­ta­lio­ną. Pasak sesers Eugenijos Sušnienės, brolis fronte nebuvo – jis tiesė kelius, miške kirto medžius, dirbo kitus karo pionierių darbus. 1944 m. batalionai buvo išformuoti. Tais pačiais metais Vokietijoje, Drezdeno mieste, buvo sutelktas lietuvių karininkų rezervas – tarp šių karininkų buvo ir B. Labėnas. 1944 m. gruodžio 7 d. kartu su 11 karininkų jis buvo pasiųstas į Liepojos (Latvija) apsupimą. Karui baigiantis, prie Tukumo pateko į sovietų nelaisvę ir kartu su vokiečiais belaisviais buvo išvežtas į Komsomolską prie Amūro (Sevvostlagas) Chabarovsko kr. Po pusantrų metų buvo paleistas, grįžo į Lietuvą.

MGB pradėjus verbuoti, tapo partizanu. Iš pradžių B. Labėnas (Labenskas)-Kariūnas partizanavo savo krašte – Seinų aps. Šventežerio ir Veisiejų vls. Bebrų, Alytaus aps. Seirijų apylinkėse. Tapo partizanų būrio vadu. 1947 m. rugsėjo 24–25 d. Varėnos aps. Marcinkonių vls. miškuose vykusiame Dainavos apygardos vadų posėdyje Kariūnas dalyvavo kaip Karininko Juozapavičiaus grupės 3-iojo būrio vadas. Šiame posėdyje nuspręsta Juozapavičiaus grupę prijungti prie Dainavos apygardos Šarūno rinktinės.

Kariūnas rašė partizanines dainas, buvo vienas iš apygardos laikraščio „Laisvės varpas“ autorių.

1948 m. rudenį Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas apygardos vadavietę perkėlė į Alytaus aps. Daugų vls. esantį Kalesninkų mišką (Kazimieraičio rinktinės Geležinio Vilko grupės veikimo teritorija). 1948 m. lapkričio 10 d. Vanago įsakymu Nr. 15 Dainavos apygardos Šarūno rinktinės vadas Kariūnas buvo paskirtas apygardos vado pavaduotoju. Po kelių dienų, lapkričio 14 d., A. Ramanauskas-Vanagas, išvykdamas į visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, pavedė jam laikinai vadovauti apygardai. Labėnas (Labenskas) į apygardos štabo vadavietę atvyko žiemos pradžioje. Gyveno Kalesninkų miško bunkeriuose kartu su Dainavos apygardos štabo nariais ir 1948 m. rudenį į apygardos štabą infiltruotais dviem MGB agentais – Kostu Kubilinsku-Kapsu (agentas Varnas, būsimas garsus LSSR poetas) ir Algirdu Skinkiu-Vilnimi (agentas Rytas).

Labėno (Labensko)-Kariūno kapas
Kryžiai ir tipinis atminimo ženklas 1949 m. kovo 7 d. šioje vietoje įrengtame Dainavo apygardos štabo bunkeryje MGB agentų Varno ir Ryto nušautam Šarūno rinktinės vadui ir laikinai ėjusiam Dainavos apygardos vado pareigas B. Labėnui (Labenskui)-Kariūnui atminti. Alytaus r. Kalesnykų girininkijos Kalesninkų miško 5 kvart. Metalinio kryžiaus aut. A. Liovė. Pastatytas 1991 m. tipinio atminimo ženklo aut. R. Navickas. Pastatytas 1999 m. J. Vaitkaus nuotr., 2005 m.

1997 m. gegužės 12 d. B. Labėnui (Labenskui) pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio or­dinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), 1999 m. gegužės 27 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). 2000 m. išleista jo jaunystės dienų poezijos ir prozos rinktinė „Žygiuojanti tauta“.

Vaclovas Voveris-Žaibas

Vaclovas Voveris-Žaibas

Gimė 1922 m. vasario 17 d. Trakų aps. Onuškio vls. Bakaloriškių k. Saugiavaikėje darbščių ūkininkų Andriaus Voverio ir Viktorijos Buividavičiūtės-Voverienės šeimoje augo devyni vaikai: penkios dukterys ir keturi sūnus. Vaclovas buvo jauniausias iš sūnų. Mokytis jam sekėsi, tačiau pavyko baigti tik šešis pradžios mokyklos skyrius, nes reikėjo pavaduoti sergantį tėvą. Tuo metu Vaclovas buvo vienintelis namuose likęs vyras: Boleslovas gyveno Latvijoje, Vladas tarnavo kariuomenėje, o Jonas jau buvo miręs. Vaclovui teko ir žemę arti, ir statybininku dirbti, nes Voverių šeima tuo metu statėsi naują namą vienkiemyje. Tėvui susirgus, statybos sustojo. Vis dėlto 1936 m. namas buvo baigtas, iškastas šulinys, užveistas sodas, pastatytas kluonas, tvartai, kiti trobesiai.

Antrojo pasaulinio karo metais Vaclovas kartu su kitais kaimo vyrais saugojo gimtąjį Bakaloriškių
kaimą nuo plėšikaujančių sovietinių diversantų. Raudoniesiems partizanams 1943 m. Smaliuose nužudžius kelis Voverių giminaičius, jis kartu su kaimynais įkūrė kaimo savisaugos būrį. 1944 m.
balandžio 13 d. raudonieji partizanai sudegino 40 sodybų Bakaloriškių kaimą ir nužudė keletą žmonių. Savisaugininkai sutriko, bet atsipeikėję banditus pasivijo ir gerokai jiems įkrėtė.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, raudonieji partizanai tapo sovietų valdžios atstovais ir savo kerštą nukreipė į žmones, ginančius savo tėviškę. Supratęs, kad namie likti pavojinga, Vaclovas 1944 m. rugsėjo 1 d. išėjo partizanauti. Iš pradžių jis sudarė 20 partizanų būrį iš buvusių kaimynų Jono Kazlausko, Vytauto Kuzmicko ir kitų, dalyvavusių savisaugos būryje ir jau patikrintų kautynėse. Vėliau būrys, veikęs Alytaus aps. Daugų ir Alovės vls., padidėjo ir buvo pavadintas Geležinio Vilko vardu. Jam vadovavo Vaclovas Voveris-Žaibas. 1945 m. gegužės mėn. būrys tapo Dzūkų, o nuo 1946 m. sausio mėn. – Merkio (nuo 1947 m. rugsėjo 25 d. – Kazimieraičio) rinktinės dalimi. Kartu su savo pavaduotoju Ričardu Golšteinu-Lordu 1946 m. liepos 30 d. susitiko su Daugų sovietų įgulos viršininku mjr. Buiko ir įteikė jam reikalavimus nevežti žmonių į Sibirą ir nesodinti politinių kalinių į kalėjimus. 1947 m. rugsėjo 24–25 d. V. Voveris dalyvavo Dainavos apygardos partizanų posėdyje. 1948 m. lapkričio 10 d. Dainavos apygardos vado A. Ramanausko-Vanago įsakymu Nr. 15 jis paskirtas Kazimieraičio rinktinės vadu. Kartu ėjo ir Dainavos apygardos vado pavaduotojo pareigas. Partizanai savo vadu pasitikėjo, nes jis buvo veiklus, sumanus ir drąsus.

Žaibas vadovavo 28 kautynėms, per kurias buvo nukauta apie 300 sovietų įgulos kareivių, per 40 karininkų ir stribų. Didžiausios kautynės įvyko 1945 m. vasario 7 d. Trakų aps. Onuškio vls. Migučionių k. Tada Juozo Matukevičiaus-Vilko vadovaujamas partizanų junginys, kurį sudarė V. Voverio-Žaibo ir Jono Dambrausko-Siaubo partizanų būriai, kelias valandas kovėsi su NKVD vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviais. Kautynėse buvo nukauta 12 (kitais duomenimis – 15) enkavėdistų. 1945 m. vasario 23 d. Žaibo vadovaujami partizanai prie Alytaus aps. Daugų vls. Kančėnų k. surengė pasalą įsisiautėjusiems Daugų stribams ir 9 jų nukovė. 1945 m. birželio 14 d. Alytaus aps. Alytaus vls. apsupti partizanai kovėsi Varčios mūšyje, iš kurio jiems pavyko pasitraukti su nedideliais nuostoliais. 1946 m. lapkričio 15 d. prie Alytaus aps. Daugų vls. Purvelių Rakatanskių k. jie sunaikino visą 18 asmenų Daugų sovietinę įgulą, tarp jų ir MVD viršininką. 1948 m. gegužės 8 d. Alytaus aps. Alytaus vls. Staniuliškių k. laimėjo kautynes su stribais. Tų pačių metų spalio 27 d. Trakų aps. netoli Onuškio surengė pasalą ir susprogdino sunkvežimį su 19 SSRS MGB Vidaus kariuomenės karių grupe ir LSSR Trakų aps. skyriaus Onuškio vls. poskyrio operatyviniais darbuotojais.

1950 m. V. Voveris buvo apdovanotas visų laipsnių Laisvės Kovos Kryžiais (su kardais ir be kardų), jam suteiktas Laisvės kovos karžygio garbės vardas. 1997 m. gruodžio 22 d. jam pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu jam suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (šiuo metu – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius), o Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1998 m. gegužės 13 d. įsakymu – kapitono laipsnis (po mirties).

Viktoras Kazlauskas-Vanagas, Juozo (?)

Gimė 1920 m. Trakų aps. Onuškio vls. Mokytojas.

1947 m. rugsėjo 24–25 d. dalyvavo Dainavos apygardos partizanų posėdyje kaip Kazimieraičio rinktinės Geležinio Vilko grupės Ūkio skyriaus viršininkas. 1948 m. lapkričio 10 d.Dainavos apygardos vado A. Ramanausko-Vanago įsakymu Nr. 15 Kazimieraičio rinktinės Geležinio Vilko grupės štabo viršininkas Vanagas paskirtas šios rinktinės štabo viršininku.

Jonas Kazlauskas-Šermukšnis, Juozo

Gimė 1919 (1923) m. Trakų aps. Onuškio vls. Varlių k. Baigė Dusmenų pradžios mokyklą. Ūkininkavo tėvų ūkyje.

Partizanas nuo 1944 m. 1947 m. pradžioje ėjo Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Geležinio Vilko grupės vado pareigas. 1948 m. vasarą paskirtas šios rinktinės Geležinio Vilko tėvūnijos būrio vadu.

1997 m. lapkričio 26 d. J. Kazlauskui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respubli­kos krašto apsaugos ministro 1998 m. gegužės 13 d. įsakymu jam suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordinas Komandoro kryžius) (po mirties).

Petras Šilanskas-Labutis, Urbono

Gimė 1912 (1916) m. Trakų aps. Onuškio vls. Skabeikių k. Baigė Skabeikių pradžios mokyklą. Ūkininkavo tėvų ūkyje. Nuo 1933 m. tarnavo Alytaus Kunigaikštienės Birutės 2-ajame ulonų pulke. Antrojo pasaulinio karo metu buvo Kančėnų, Skabeikių, Vaikantonių ir Rakščios kaimų seniūnas. Gelbėjo savo krašto ūkininkus nuo nacių represijų.

Partizanas nuo 1944 m. 1945 m. paskirtas Geležinio Vilko grupės vado V. Vaclovo-Žaibo pavaduotoju. 1947 m rugsėjo 24–25 d. dalyvavo Dainavos apygardos partizanų posėdyje kaip Kazimieraičio rinktinės Geležinio Vilko grupės vado pavaduotojas. Vėliau – šios rinktinės Geležinio Vilko tėvūnijos būrio skyriaus vadas.

Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanų rikiuotė
Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanų rikiuotė. Priešais ją stovi rinktinės vadas Benediktas Labėnas (Labenskas)-Kariūnas. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų

 

Informaciją parengė LGGRTC vyriausioji istorikė Rūta Trimonienė

LGGRTC nuotraukos

Viršelyje: Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Geležinio Vilko grupės partizanai. Iki 1948 m. rugsėjo 3 d. Pirmoje eilėje prigulę Ūkio skyriaus viršininkas V. Kazlauskas-Vanagas (kairėje) ir grupės vadas V. Voveris-Žaibas (dešinėje). Stovi pirmas iš dešinės grupės partizanas Vladas Gavelis-Banadas. Kiti – neatpažinti. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų

Dalintis
Verslas