Sunkesnis, bet patikimesnis darbščios šeimos kelias

Širvintų rajone, Žibėnų kaime, ūkininkaujanti Jankun šeima šiais metais rami – šieno nepritrūks. Šienainio taip pat. Po gausaus lietaus stojus karštiems orams pievas buvo galima pjauti kasdien. Vos ne per dieną išdžiūvęs šienas buvo sukamas į ritinius, vežamas krauti į daržinę. „Tik iš kokybiškų pašarų bus gardūs sūriai“, – tikino ištikimų gerbėjų ratą turinti, savo ūkyje gamintais produktais daugiau nei 20 metų prekiaujanti ūkininkė.

Dešinioji tėvo ranka

Kai lankiausi šių darbščių žmonių ūkyje, kur kartu su tėvais Kasia ir Zbignevu Jankun ūkininkauja dar ir jų sūnus Gžegožas bei dukra Božena, buvo pats šienapjūtės įkarštis. Tad skirti laiko pokalbiui vyrai negalėjo. Matėsi, kaip jie galinga technika zuja pirmyn atgal, kaip į ūkį atvežamos pilnos priekabos kvapaus šieno ritinių. Gžegožui žemės ūkio darbai pažįstami nuo mažens. Baigęs Bukiškių žemės ūkio mokyklą, jis žinojo, kad niekur neemigruos, liks gimtuosiuose namuose ir darbuosis ūkyje. Jis – tėvo dešinioji ranka. Didžiuliame technikos angare visada yra darbo. O kai patys geba susitvarkyti žemės ūkio techniką, sutaupo ir laiko, ir lėšų. Prasidėjus darbymečiui, nuo ankstyvo pavasario ne tik traktoriai, bet ir visi padargai jų ūkyje būna paruošti darbui. Įveikę savuosius, Jankun vyrai padeda kitiems, savos technikos neturintiems ūkininkams.

27 metų Božena į tėvų namus sugrįžo po studijų Vilniaus Gedimino technikos universitete. Ji studijavo geodeziją, įgijo magistro diplomą. Gyvendama ten, kur gimė ir augo, natūralu, kad ir ji tapo ūkininke. Su Božena nuėjome prie avių, kurios nuo kaitros slėpėsi tvarte. Sutrikdėme buriukių ramybę ir jos viena po kitos išbėgo į sodrios žolės ganyklą. Romanovų veislės juodagalvės avys – nereiklios. Bandoje 100 ėriavedžių, iš jų kasmet užauginama apie 100 ėriukų parduoti. Mėgsta ėrieną ir visi Jankunų šeimos nariai.

Ir lengviau, ir kokybė geresnė

Lietuvoje svilinant Sacharos karščiui visos piendavės karvės, kurių yra apie 80 ir prieaugis, dienas leidžia tvarte. Praėjusiais metais išsipildė didžiausia K. Jankun svajonė – turėti šiuolaikišką pieno cechą su sūrine. Karvės melžiamos du kartus per dieną. Iš melžimo aparatų, per vamzdelius, pienas bėga į specialią talpyklą, kurioje yra  filtruojamas. Išfiltruotas jis keliauja tiesiai į šaldytuvą, kur jau už pusvalandžio būna atšaldomas iki 4 laipsnių. Tuomet tiesiai iš šaldytuvo siurbliukas pieną pumpuoja į naują pieninę. „Labai džiugu, kad dabar turime tokią galimybę, kai pieną galime gauti be jokio kontakto su oru“, – džiaugėsi K. Jankun. Pieninėje gaminami įvairiausi paklausūs gaminiai, kurie pasiekia nuolatinius vartotojus. Autobusiuku atvykstama į sostinę, kur Pilaitės mikrorajone laukia pirkėjai, Jankun ūkio pieno produktus ima kiti turgaus prekeiviai. „Rinkoje jau esame per 20 metų. Nauji pirkėjai, nauji reikalavimai. Nusprendėme, kad reikia investuoti į pieninės statybą, kad ir mums būtų lengviau, ir produkcija būtų pačios aukščiausios kokybės, – tikino Kasia. – Viską padarėme savo lėšomis. Naudotis parama – gerai, bet kiekvieną mėnesį bankui atseikėsi, ką pasiskolinai, ir dar procentus pridėsi. Tad geriau po truputį, bet savo jėgomis ir pinigais.“

Moteris žino, kad, norėdamas eiti pirmyn, turi rizikuoti. Anot jos, Lietuvoje turinčiųjų pieninių karvių bandas kasmet vis mažėja. Ir jei dabar reikėtų apsispręsti, kuriuo ūkininkavimo keliu eiti, ji su vyru pagalvotų, ar verta taip sunkiai dirbti. Juk grūdininkai gyvena daug lengviau. „Mūsų šeimą palaiko tai, kad turime patirties, visą reikiamą gyvulininkystei infrastruktūrą, esame darbštūs, tad dar išgyvename. Pieno ūkis tikrai nėra pelningiausia ūkio šaka. Kita vertus, jei metai būtų blogi ir grūdų derlius pražūtų, išgelbėtų gyvuliai. Taip jau yra buvę. Toks žemės ūkio verslo diversifikavimas, kalbant ekonominiais terminais, sunkesnis kelias, bet tuomet mažiau rizikos, kad gali likti be nieko. Juolab juk matome, kas darosi su klimatu. Alinantys karščiai, liūtys, vis labiau vėluojantys pavasariai“, – kalbėjo pašnekovė.

Šienas – vaistas sunegalavus

Laikantieji piendaves žino, kad pieno kokybę lemia pašarai. Žolė turi būti nupjauta iki žydėjimo. Labai svarbi ir žolinių augalų sudėtis. Jankun ūkyje ganyklos nuolat atnaujinamos, gyvuliai šeriami pačių užaugintais grūdais, kurie malami vietoje. Ne itin našiose dirvose Jankun šeima dirba 150 ha. Augina kviečius, avižas ir žirnius. Kulia vidutiniškai apie 4 t. Kasmet gyvuliams reikia pagaminti didelį kiekį šieno ir šienainio. „Per metus sušeriame apie 300 ritinių šieno (po 150 kg) ir 1 500 ritinių siloso (po 800 kg.). Geros kokybės šienas ypač reikalingas veršeliams, užtrūkusioms karvėms, veršingoms telyčioms. Šienas labiausiai atitinka galvijų fiziologines funkcijas, skatina prieskrandžio veiklą. Jei nutinka taip, kad galvijas sunegaluoja, matome, kad sutriko virškinimas, duodame šieno. Jis tokiu atveju veikia kaip dietinis pašaras, – „Ūkininko patarėjui“ sakė K. Jankun. – Šienui gaminti skirtą žolę stengiamės nupjauti tuomet, kai joje būna daugiausiai baltymų ir karoteno. Toks šienas – didelė vertybė. Ir labai svarbu, kad jis būtų suvežtas visiškai išdžiūvęs, būtų tinkamai laikomas ir neįsimestų pelėsis.“

Jauniausioji šeimos ūkininkė

K. Jankun tikisi, kad naujos investicijos tarnaus ir jaunajai šeimos kartai. „Dukros Evutė ir Beata dar mažos, labiau linkusios gal prie meno, o štai sūnaus dukra Einora dar tik paaugliukė, bet jau ūkininkauja, – vylėsi ūkininkė. – Gavo dovanų ožkelę, kurią pavadino Kūcka, ir labai nuoširdžiai ja rūpinasi, pati melžia. Ir mūsų asortimentas prasiplėtė. Tos ožkos pieno jau laukia pirkėjai Vilniuje – 4 eurai litras, bet norinčiųjų tikrai netrūksta. Šitie pinigai – Einoros. Didelė pagalbininkė man marti Inesa. Ji puikiai prekiauja mūsų naujosios sūrinės produkcija, maloniai bendrauja su pirkėjais. Greitai ji mums padovanos dar vieną anūką. Mažasis Oskaras turės broliuką, taigi remontuoti tėčiui traktorius ir dirbti jais padės du sūnūs. Laikas juk lekia taip greitai...Taigi tikimybė, kad to, ką sukūrėme, reikės mūsų vaikų vaikams, bus dar didesnė. Juk didžiausia laimė ūkininkams, kai jų sukurtą, tarsi vaiką išaugintą ir išpuoselėtą ūkį perima tie, kas pratęs giminę ir pradėtus jos darbus.

Autorės nuotrauka