Susipažinkime: vilkas, mūsų kaimynas

Pasimatymas su vilkais

Visą gyvenimą tarp vilkų augusią gamtininkę, medžiotoją, Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos pasienio rinktinės darbuotoją Laurą Jurgelevičiūtę susitikimas su vilkais miške buvo ne juokais išgąsdinęs. Varėnos rajone, kur yra jos tėvų Marytės ir Broniaus Jurgelevičių sodyba, žinomos net kelios laukinių vilkų buveinės.

„Ėjome žiemą mišku su mama, vedėmės savo šuniukus – du taksus ir Jorkšyro terjerą. Žinojau, kur kokių miško gyvūnų migracijos takai, puikiai pažįstama vietovė. Staiga matau: kažkoks pilkas gyvūnas prieš akis pralėkė ir dingo už medžių. Mamai sakau: „Ne stirna.“ Žiūriu, pralekia antras. Atpažinau vilkus. O mes nuo namų jau buvome nutolusios apie 1,5 km. Emocija tikrai labai nemaloni. Instinktyviai įvertini, kad eini su šuniukais, tai yra su vilkų grobiu, ir, jei jie alkani, tai gali nepaisyti net žmogaus artumo. Kad grįžtume namo, dar reikėjo pereiti tankumyną, o vilkai geba taip tyliai vaikščioti ir taip puikiai slėptis, kad net nežinai, ar jie tave stebi, ar gali pulti. Nežinai, ar jie alkani“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo L. Jurgelevičiūtė.

Šunis pasikišusios po pažastimis, moterys skubėjo namo. Drąsiau pasijuto tik išėjusios į atvirą vietą, nes tik ten galėjo matyti, ar vilkai jas sekė. Tai būtų nenuostabu: vilkų migracijos takas eina link L. Jurgelevičiūtės tėvų namų, kerta kaimo žvyrkelį. Šeima žino, kada jie patraukia į medžioklę, o kada grįžta į buveinę pelkyne. Laimė, tąkart L. Jurgelevičiūtė ir jos mama vilkams nebuvo įdomios.

Žmogų dažniau puola vilko ir šuns hibridai

Pasak gerai vilkus pažįstančios L. Jurgelevičiūtės, šie žvėrys žmogų pultų tik išskirtiniais atvejais: arba bado spiriami, arba jei gintų savo jauniklius. O štai šuo vilkui – teisėtas grobis. Ir jei išeisi į mišką su augintiniu ir dar jį paleisi, yra rizika, kad vilkas bandys pasičiupti savo grobį. Gali nepaisyti ir žmogaus artumo.

Pašnekovės tėtis, praeityje žinomas vilkų medžiotojas, šiuo metu jų laikantis savo „Žvėrynėlyje“, B. Jurgelevičius sako, kad žmones dažniau užpuola ne vilkai, o vilko ir šuns hibridai.

„Kadaise vilkė įsimylėjo mūsų šunį – Vakarų Sibiro laiką Arą, – pasakojo L. Jurgelevičiūtė. – Tais laikais nebuvo griežtų taisyklių, ką galima, o ko negalima daryti su vilkais. Buvau dar maža. Prie aptvaro, kur tėtė laikė vilkę, atvažiuodavome su Aru. Jis ėmė bėgti iš mūsų kiemo ir rasdavome jį prie vilkės aptvaro. Tu matai gyvūno kūno kalbą, matai, kad agresijos nėra nė iš vienos pusės (nors laikos yra medžiokliniai šunys), vizgino uodegą, inkšdavo... Tėtis sako, įleisiu. Mato, kad jie žaidžia, draugystė natūraliai prasidėjo. Vėliau ta vilkė atsivedė pilkų, kaip ji pati, ir juodų, laikos spalvos, palikuonių. Tie, kurie savo spalva priminė motiną, gamtoje būtų palaikyti vilkais. Tad galima tikėtis, kad toks vilko ir šuns hibridas, gyvenantis gamtoje, galėtų pulti žmogų. Mūsų stebėjimai patvirtino, kad palikuonys buvo daug drąsesni už tikrus vilkus. Hibridai nevengia žmogaus, nors yra per mažai patikimi, kad būtų tinkami darbui, dresūrai.“ Nors iš minėto eksperimento gyvų palikuonių išlikę nėra, gamtoje, kaip nustatė mokslininkai, vilko ir šuns hibridų bastosi nemažai.

Į vaikus reaguoja kaip į grobį

Savo tėvų „Žvėrynėlyje“ edukacines ekskursijas vedanti L. Jurgelevičiūtė redakcijai pasakojo, kaip vilkas reaguoja į suaugusį asmenį, o kaip – į vaikus. „Žvėrynėlyje“ gyvena trys vilkai. Pasitaikydavo, kai mažų vaikų tėvus atsakingumo pamokydavo patys pilkiai.

„Žmonėms pasakoju, parodau skirtumą, kaip vilkai reaguoja į kūdikius, į vyresniuosius ir į suaugusiuosius. Visada ekskursijos pradžioje tėvus įspėju, kad prie vilkų aptvarų vaikus laikytų už rankų, jog šie neišsprūstų. Būna, kad tėveliai nepaklauso, tada akimis seku, kur yra jų vaikai. Ypač blogai, kai tėvai nepaklusniems vaikams leidžia elgtis, kaip šie nori, jais nesirūpina. Tad buvo atvejų, kai vilkai atliko staigius šuolius į tą pusę, kur už tvoros buvo tik vaikai. Tik tai pamatę, tėvai vaikus pasigriebdavo į glėbį“, – pasakojo ŪP pašnekovė.

Pasak L. Jurgelevičiūtės, vilkai į vaikus reaguoja kaip į maistą ar grobį. Ypač juos vilioja kūdikiai ir mažyliai iki kokių penkerių metų. „Kūdikiai kvepia pienu, jų kvapas saldus. Kuo mažesnis vaikas, tuo saldesnis kvapas ir vilkui labiau patinka. Kuo labiau augam, tuo labiau daromės „neskanūs“, nes savo kvapu vilkui transliuojame, kad „tfu tfu tfu“, neskanus grobis. Augdami valgome kitokį maistą nei kūdikiai, mūsų, suaugusiųjų, kvapas pilkiams nepatrauklus, jau nesame pagrindinis jų tikslas, jų potenciali auka. Tad ekskursijų metu akivaizdžiai parodome, koks skirtingas vilkų požiūris į žmones. Dažniausiai vilkai sutelkia dėmesį į vaikus, seka juos akimis, o per daug priartėjusius prie aptvaro bando pulti... Su mūsų patinu Boniku pademonstruojame ir skirtingą požiūrį į lytis. Aš galiu jį paglostyti, pakasyti, nes esu moteris, manyje jis nejaučia grėsmės ir konkurencijos. O kai ateina tėtis, Bonikas su juo ima elgtis lyg su konkurentu.“

Kaip apsiginti?

Kad vilkas gali pulti žmogų, o ypač vaiką, taip pat po mišką vedžiojamą augintinį, sutinka ir tikros taigos pakraštyje augusi bei po ją vaikystėje klajojusi vilnietė Žana Penkauskienė. Ji yra Lietuvos kinologų draugijos dresuotoja, „DogPunk“ šunų mokyklos įkūrėja ir šunų trenerė. Ji nesutinka su gamtininkais, teigiančiais, kad vilkas niekada neliečia žmogaus. „Jie tik gali teigti, jog Lietuvoje dar nebuvo tokių atvejų, jei iš tiesų nebuvo. Bet kalbant apie vilką apskritai, tai ėjimas į jo valdas ir susitikimai su juo yra loterija. Ir jei vilkai nusprendė sumedžioti bet kurį iš mūsų: ar žmogų, ar šuniuką, tai ir medžios. Be abejo, tam turi būti ypatingos sąlygos: vienišas, gaujos atstumtas vilkas, negalintis susimedžioti greitesnio įprasto grobio ir linkęs pasitenkinti žmogaus augintiniu ar net žmogumi. Susidūrimai gali įvykti, kai vilkai gina jauniklius... Vilkas jaučia žmogų per kelis kilometrus ir sprendžia, ar jam veltis į bėdą. Jei žmonių daugiau nei vienas, jei eina kartu labai nenutolę, jei jų šunys šalia, net peralkęs vilkas atsiskyrėlis tai traktuos kaip pajėgią gaują ir nerizikuos“, – pasakojo redakcijos pašnekovė.

„Vilkus pažįstu nuo vaikystės. Man buvo 13 ar 14 metų, kai taigoje šalia tos vietovės, kur tada gyvenome su tėvais, pasklido žinia apie toliau už kaimo vilkų sudraskytą žmogų. Jis buvo miestietis, atvykęs į kaimą pailsėti. Buvo žiema, šalta. Išėjo pasivaikščioti, apėjo ežerą ir niekas jo gyvo daugiau nematė. Vėliau pagal pėdsakus buvo sudėliota visa istorija. Prie sudraskyto kūno matėsi daugybė vilkų pėdsakų. Įdomi vilkų strategija: apsupo auką, žmogus įlipo į medį, jie šiek tiek atsitraukė. Kai vyriškis nutarė, kad jau išlipti saugu, o ir šalta buvo, vilkai apsupo ir nutempė jį gilyn į mišką“, – ŪP pasakojo
Ž. Penkauskienė. Ar galėjo viskas vykti kitaip, kokių šansų žmogus turėjo? Pasirodo, tuo atveju, kai į žmogų nusitaiko visa vilkų gauja, be ginklo nėra jokių šansų išlikti. Ginkluotas asmuo šūviais galėjo išgąsdinti vilkus ir gal šie būtų išsiskirstę.

Pasak Ž. Penkauskienės, kai medžioja gauja, ką pulti, nusprendžia gaujos vadas ir jo kalė – alfa pora. Kiti gaujos vilkai jiems paklūsta. Jei ši pora nuspręs, kad medžioklė rizikinga (tai galioja ir kalbant apie ūkininkų gyvulius ar laukinius žolėdžius), tai nieko ir neįvyks, gauja keliaus ieškoti kitos aukos, kitos bandos ar stirnų, elnių kaimenės. Taip pat, pasak Ž. Penkauskienės, vilkas gali supykti, jei žmogus mėgina sutrukdyti sotintis susimedžiota auka. Todėl redakcijos pašnekovė tiki Lietuvos ūkininkų pasakojimais, kad bandžiusiems nuvyti vilkus nuo savo papjautų avių ar nuo būdos tempiamų šunų vilkai galėjo ir pasipriešinti. Tą patvirtina atvejis iš jos vaikystės. Vienas kaimo žmogus išbėgo ginti savo šuns, kurį vilkas bandė nutempti su visa grandine. Tada vilkas metėsi artyn žmogaus, o kiti pilkiai ėmė jį supti žiedu (tai buvo gauja). Žmogų išgelbėjo tik jo riksmus išgirdę kaimynai.

„Į miškus, kur yra daug šių plėšrūnų, geriau eiti ne po vieną. Kartą taigoje ėjau su kitais jaunuoliais į 20 km žygį. Paklydome, sutemo. Kai prožektoriais pašviesdavome į tamsą, matėme, kiek daug akių mus supo ratu. Stengėmės būti būryje, neišsiskirstyti. Net gamtinio reikalo prispirti nebejautėme gėdos ir nėjome už krūmo po vieną – viską darėme vietoje, apsupti draugų, nes išeiti iš būrio ir bent trumpam atsiskirti reiškė tapti auka. Tai jau buvo ne gėdos, o gyvybės klausimas. Kai pagaliau pasiekėme medžiotojų namelį, laukėme ryto, o gamtinius reikalus darėme į kibirą, nes visą naktį aplink girdėjome vilkų kauksmą. Mus jau buvo išsirinkę“, – prisiminimais dalijosi Ž. Penkauskienė. Rytą pasirodė du medžiotojai ir palydėjo jaunuolius namo, stebėdamiesi, kur buvo jų galvos, kad atėjo į tokią vietą.

Ž. Penkauskienė sako, kad gal labiau nei vilko žmogui reikėtų bijoti šakalo. Pasak jos, Lietuvoje jau sumedžiojami pirmieji šakalai. Niekas nežino, iš kur jie atėjo, ar spėjo jų pasidauginti. Gyvūnų elgsenos žinovė tikina, kad šakalas jai kelia daugiau nerimo nei vilkai. Šakalai, pasak ŪP pašnekovės, mažiau bijo rizikuoti ir todėl gali pulti žmogų. „Vaikštau miške su šunimis. Jei šakalų pas mus atsirastų daugiau, tai būtų nerimą keliantis dalykas“, – teigė Ž. Penkauskienė.

Nuomonės, ar, sutikus vilką, reikia stengtis pasišalinti, ar kaip tik – bandyti išgąsdinti, skiriasi. Ž. Penkauskienės nuomone, reikia burtis į būrį, glausti arčiau savęs vaikus, šunis, mėginti tyliai pasitraukti iš pavojingos vietos. Jei vilkas vienišas ir nusiteikęs agresyviai, nes gal badas, gal sužeistas ir negali susimedžioti kitų gyvūnų, jis žmogų gali palaikyti auka, ir rodymas, kad išsigandai, bandymas bėgti tik paskatins keturkojo medžiotojo instinktą. Jokiu būdu nereikia pasirodyti persigandusia auka. L. Jurgelevičiūtė pritaria: „Susidūrus su laukiniu gyvūnu, reikia išsitiesti, kad žmogus atrodytų kuo aukštesnis. Galima virš savęs iškelti kokį rąstigalį, taip dar padidinant savo gabaritus. Tai turėtų padėti, ir vilkas nesiryš pulti. Bet jei jau puola vilkai, gerai turėti su savimi metalo, kurį reikėtų daužyti, pavyzdžiui, du vamzdžius, nes vilkai bijo tokio garso.“

Ūkininkai ginasi taip, kaip moka

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Viršelio nuotr.: Buvusio vilkų medžiotojo, o dabar jų gelbėtojo Broniaus Jurgelevičiaus auginami pilkiai pasitarnauja edukaciniams tikslams.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.